„Dėl pasaulinės COVID-19 pandemijos, karantino, 2020 ir 2021 metai be abejonių įeis į istoriją, ir kai mano vaikai klaus, ką tuo metu veikiau, sakysiu, kad aš ėjau, kai pasaulis buvo sustojęs. Kelionė pėsčiomis iš mamos namų Klaipėdoje, kuriuose užaugau, į savo esamus namus Vilniuje yra savotiškas būdas įprasminti šį laikotarpį.
Žinoma, priežasčių yra ir daugiau – šiuo metu mano gyvenime daug virsmo: iš samdomų darbų etapo pereinu į nuosavo verslo etapą, o šeima netrukus pagausės – nekantriai laukiame antrosios dukrytės. Taigi, ilgiau kelionės atidėlioti negalėjau – prieš pečius užklumpant didesnei laimei ir atsakomybei, reikėjo pasikrauti „batareikas“, – pasakoja Gediminas.
Tiesa, šis žygis nėra pirmoji G.Jaso avantiūra – dėl pomėgio nuolatos įgyvendinti įvairius fizinius iššūkius, kuris tik sustiprėjo pandemijos metu, Gediminas po 2020 metų spalį per savaitę (bėgte – pėsčiomis – dviračiu) įveikto 500 kilometrų „Camino Lituano“ draugų buvo pramintas „kapralu“, o ilgainiui jo žygiai draugų ir bičiulių rate įgijo kodinį pavadinimą „kapralas eina“.
Kai mano vaikai klaus, ką tuo metu veikiau, sakysiu, kad aš ėjau, kai pasaulis buvo sustojęs.
Gediminas sveikai ir aktyviai gyvena, sportuoja bei yra patyręs žygeivis, tačiau neslepia: šioje devynių dienų kelionėje iššūkių bei sunkumų netrūko.
„Ta savaitė, kai išėjau į žygį, buvo viena šalčiausių per pastaruosius kelerius metus, taigi pats ėjimas visoje kelionėje buvo šilčiausia jos dalis. Įsivaizduokite: stipriai spaudžiant „minusui“, eini keletą valandų ir žinai, kad po ilgo ir varginančio dienos žygio neprigulsi ant minkštos sofos po šiltu pledu, ir kad negalėsi dienos dulkių nuplauti karštu dušu.
Po dienos iššūkio tavęs laukia kitas – naktinis iššūkis. Vakarienei prie minus dvylikos laipsnių verdi grikius arba kepi kiaušinienę, ir kol viena kiaušinienės pusė svyla, kita – ledėja.
Atsiguli miegoti, o ant tavo miegmaišio, kilimėlio ir apskritai visų daiktų ima kondensuotis drėgmė, kuri iki kitos nakvynės niekur nedings – miegmaišis lauke iki galo niekada ir neišdžiūna. Vadinasi, po visos dienos žygio lendi su striuke į drėgną miegmaišį, džiovini jį savo kūno šiluma ir bandai užmigti.
Kepi kiaušinienę, ir kol viena kiaušinienės pusė svyla, kita – ledėja.
Maža to, nors kuprinėje - tik būtiniausi daiktai, ji sveria beveik dvidešimt kilogramų. Po kelių dienų nuo kuprinės diržų ant nugaros ir pečių man atsirado žaizdos...“, – apie patirtus sunkumus atvirauja „kapralas“.
Gediminas tikina, kad, be specialaus pasiruošimo ir įrangos leistis į ilgą žygį atšiauriomis sąlygomis būtų labai neprotinga. „Prieš savo „odisėją“ Klaipėda–Vilnius aš daug ruošiausi, vaikščiojau tiek dienomis, tiek naktimis, nakvojau palapinėje, pasiruošimo pabaigoje netgi surengiau naktinį žygį termometro stulpeliui rodant -20 – kad tik kuo mažiau staigmenų būtų žygio metu, tačiau visko iš anksto numatyti negali. Pavyzdžiui, savo psichologinės būsenos, - pasakojo žygeivis.
- Žygį iš Klaipėdos į Vilnių pradėjau su gerų draugų palyda: pirmą dieną keliavome trise, o vienas iš palaikymo komandos narių liko su manimi kelyje ir antrą parą. Galiausiai likau vienui vienas. Po kelių dienų ta vienatvė ėmė slėgti, o kūnas vis garsiau ir įžūliau pradėjo reikalauti poilsio: sekino tiek nueiti kilometrai, tiek nuolatinis šaltis, tiek žinojimas, kad iki namų dar labai labai toli.
Nebebuvo kam pasiguosti. Patikėkite, keliauti su gera kompanija yra kur kas lengviau morališkai – visada vienas kitą palaikai, pagal situaciją patempi arba pasitempi.
Kuomet imuosi kokio nors darbo, projekto ar fizinio iššūkio, man visada reikia tą užduotį atlikti iki galo. Tačiau nuo nuolatinio šalčio, skausmo ir fizinio krūvio po keturių dienų pervargau – net būnant su striuke patalpoje krėtė drebulys, atrodė, kad negaliu žengti daugiau nė žingsnio.
Todėl, kad ir kaip buvo sunku sau tai pripažinti, įpusėjęs žygį, privalėjau vieną dieną skirti poilsiui. Šiltas maistas, šilta lova ir daug miego daro stebuklus – po vienos dienos priverstinio poilsio Jurbarke, namely ant Nemuno kranto, buvau pasiruošęs tęsti savo kelionę.
Nuo nuolatinio šalčio, skausmo ir fizinio krūvio po keturių dienų pervargau – net būnant su striuke patalpoje krėtė drebulys.
Viena diena atsilikau nuo suplanuoto grafiko, taigi, kad pasivyčiau, išsinuomojau dviratį ir nuvažiavau juo iki Jonavos – stotyje dviratį per siuntas autobusais grąžinau atgal į Jurbarką ir toliau tęsiau kelionę pėsčiomis.
Atsigavęs fiziškai ir pradėjęs judėti toliau supratau, kad sunkiausia jau praeityje. Atsirado antras kvėpavimas, grįžo ne tik pasitikėjimas savimi, bet ir mėgavimasis pačiu keliavimo procesu – tiesiog ėjau ir grožėjausi tikros žiemos gamtos pasaka. Kai kurie žemėlapyje pažymėti mano maršruto keliukai būdavo tiesiog pradingę – eini ir suvoki, kad čia žmogaus nėra buvę mėnesiais, o aplink – tik laukinių gyvūnų išvagotas sniegas.
Kai galų gale grįžau į namus, jaučiausi visiškai fiziškai „nusibaigęs“ – buvo sunku ne tik kalbėti ar valgyti, bet ir sėdėti, tačiau kitą rytą pabudau puikios savijautos ir nuotaikos – kūnas įprato atsistatyti per naktį. Tiesa, nors jaučiausi gerai, pirmą dieną po kelionės išgyvenau emocinį uraganą – dukrai puolus į glėbį, man pasipylė ašaros. Pajutau, kad virsmas tikrai įvyko ir žygis iš tiesų tapo ne tik karantiną pažyminčia, fizinės ištvermės pareikalavusia kelione, bet ir jausminiu, tėvystę ir antrosios dukros laukimą įprasminusiu keliu“.
Paklaustas kaip į tokią vyro avantiūrą reagavo žmona, Gediminas nusijuokia, kad ji suprato, su kuo susidėjo, jau tuomet, kai jis prieš penkerius metus medaus mėnesį pasiūlė praleisti drauge kopiant į Monblano viršukalnę.
Jis džiaugiasi, kad žmona ne tik supranta tokias vyro pramogas, bet ir palaiko vyro filosofiją, kad kiekvienas įgyvendintas iššūkis augina asmenybę, formuoja nugalėtojo mentalitetą ir tampa savotišku įrodymu sau, kad viskas yra įmanoma, kad viskas yra mūsų pačių rankose.
