Virinta – upė Rytų Lietuvoje, Molėtų ir Anykščių rajonuose, kairysis Šventosios intakas. Ji išteka iš Virintų ežero ir prateka pro Alantos dvarą. Jos ilgis 75 km. Už Klabinių prasideda Virintos hidrografinis draustinis, vėliau, už Kurklių, Virinta teka Anykščių regioninio parko teritorija.
Kaip jau minėta, upėvardis galėjęs kilti nuo žodžių virti, verstis, kunkuliuoti. Sėdus į baidarę ir pradėjus plaukti ja netrunki įsitikinti – Virintos upė iš tiesų „verda“.
Tačiau plaukiant ja galima aplankyti tiek įdomių vietų, kad netrunki suprasti – maršrutas Virinta galima būti vadinamas pramoginiu-pažintiniu.
Po žolėmis ir krūmais pasislėpęs Klabinių dvaras
Nusprendę plaukti Virintos upe startuojame nuo Klabinių stovyklavietės „Taparynė“. Iki Virintos ąžuolo – gamtos paminklo, upė atrodo švari, pravalyta nuo nuvirtusių medžių, tačiau toliau – kaip Dievas davė.
Po tiltu išlipame ir einame apžiūrėti Klabinių dvaro. Vaizdas liūdnokas, nes jis visas apaugęs žolėmis ir krūmais. Klabinių dvaras susiformavo XIX – XX a.pr. jis išsidėstęs abipus Virintos upės.
Pagrindinė gyvenamoji zona buvo įsikūrusi dešiniajame krante: vienaukštis mūrinis gyvenamas namas su mezoninu – pusaukščiu pastato viduryje, šalia dviaukštė dvaro pieninė, tolėliau ledainė, prie tilto – lauko virtuvė. Kitame krante – parkas.
Malūno nebėra, likęs tik malūnininko namelis. Dvaro savininkas buvo tarpukario Lietuvos geležinkelių projektuotojas Jokūbas Šližys. Tuo metu šis dvaras buvo išrinktas pavyzdingiausiai tvarkomu visoje Utenos apskrityje.
Kalbama, kad Šližiai veislinius galvijus, kiaules pirkdavo Olandijoje, Belgijoje, Danijoje ir jų prieauglį parduodavo aplinkinių rajonų ir vietovių ūkininkams. Be to, jie augino ypač vertingą linų rūšį.
Dvare veikė užsienietiškos mašinos, kuriomis separuodavo pieną, darydavo varškę, sūrius. Malūnas suko ne vien girnas, tačiau ir elektrinę, kuri aprūpindavo elektra dvarą ir kaimą.
Šiuo metu dvaras grąžintas J.Šližių įpėdiniams. Jie, bent kol kas taip atrodo, nesirūpina savo palikimu.
Nei plaukti, nei bristi
Apleisto dvaro prislėgti, sėliname atgal į baidares. Upėje prie kojų matau būrį gana drąsių žuveliokų – kiršlių. Nuo kiršlio, pagal tarmišką pavadinimą – taparas, ir kilęs Gedo Rupšio sodybos pavadinimas „Taparynė“.
Plaukiu, tačiau iš tiesų brendu, per seklumą ir tai bridimas su kliūtimis. Bet kur užvartos, ten gilu, tuomet priplaukus reikia lipti ant rąstų, laviruoti, lyg akrobatui, nenuslysti ir įšokus į baidarę, neapsiversti. Kartais pavyksta, o kitą kartą, žiūrėk, šliūkšt ir išgriūni...
Sekluma srauni, tačiau prieš užtvanką Virinta išplatėja, o per malūno liekanas atrodo nušokti vieni juokai. Tačiau apačioje akmenys, virsdamas gali galva ir akmenį kliudyti, todėl pagalvoji, ar verta be šalmo rizikuoti?
Pagaliau plaukiame, valio! Klabiniai liko užnugaryje, tačiau toli plaukti neišeina. Vėl lipi iš baidarės, nes juk šią žiemą visiškai mažai buvo sniego, nebuvo pavasarinio potvynio ir vanduo neišplovė užvartų. Medžiai suvirtę, tačiau randame properšą laivelius prastumiame.
Penkių kilometrų atkarpą plaukiame visą dieną – 8 valandas. Paskaičiavau, kad tokio „spartaus“ judėjimo greitis buvo 650 metrų per valandą!
Stumiesi ir priekyje matai dar kokias tris panašias kliūtis. Viskas būtų gerai, tačiau ima pliaupti lietus, o, be to, dar ir apsiverčiame eilinį kartą.
Gerai, kad visi daiktai, palikti „Mėnuliškės“ stovyklavietėje, kur numatyta nakvynė – tuo pasirūpino baidarių savininkas Rimas, jis šią atkarpą plaukė prieš metus su vaikais.
Sakė, kad jam labai patiko ekstremalus pasimurdymas. Neskubėdami penkių kilometrų atkarpą plaukiame visą dieną – 8 valandas! Paskaičiavau, kad tokio „spartaus“ judėjimo greitis buvo 650 metrų per valandą! Tačiau vakare turime ką prisiminti.
