Kuomet dirba raumenys, ilsisi galva. Stebiu mėlyną dangų ir mąstau: kaip vanduo žino kelią, kur jam tekėti? o jeigu jis pamirštų ir pasiklystų, kas tuomet būtų? Įsivaizduokite skelbimą – dingo Virintos upė...
Pamenu, buvo toks serialas „Upė“ apie Amazoniją. Tai fantasy žanro filmas, kuriame upė, lyg mąstantis organizmas, keisdavo savo vagą, klaidindama keliautojus.
Trakiniai – gyvi partizaninių kovų liudininkai
Kol Virinta nepasuko į Šventelės intako vagą, lipame į krantą ties Trakiniais. Vienoje upės pusėje Trakinių piliakalnis, o kitoje – partizanų kapai, per sovietmetį išlikęs pavasarininkų 1935 m. pastatytas kryžius ir Marijos Kalvaitienės sodyba.
Šioje vietoje vyksta garsieji „Trakinių partizanai“ renginiai ir vadinasi jie „Tėvynę mylinčių žmonių“ sąskrydžiais.
Tai – fenomenalus judėjimas, prasidėjęs visuomenine iniciatyva, be jokių nurodymų iš viršaus.
Renginiai vyksta kasmet pirmąjį rugsėjo savaitgalį: diskusijos, vaidinimai, inscenizuoti mūšiai, koncertai. Juose lankosi politikai, tremtiniai, savanoriai, šauliai.
Garsieji „Trakinių partizanai“ renginiai -„Tėvynę mylinčių žmonių“ sąskrydžiai yra fenomenalus judėjimas, prasidėjęs visuomenine iniciatyva, be jokių nurodymų iš viršaus.
Ponia Marija rodo kur yra rekonstruotas partizanų bunkeris, tačiau jis išties buvęs apačioje, Šventelės šlaite, už partizanų kapų. Čia 33 partizanai žuvo mūšyje su stribais.
Ji papasakoja istoriją – legendą apie Kurklių sovietinių karių kapus.
Priešais Kurklių bažnyčią stovėjo Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečiui skirtas paminklas – betoninė stilizuota Gediminaičių stulpų kompozicija (ačiū žurnalistui Vincui Uždaviniui, kad paminklas užfiksuotas ir išliko nors nuotraukoje).
Jis 1952 m. susprogdintas, jo vietoje atvežti kažkokie kaulai ir dirbtinai padaryti „tarybinių karių“ kapai. Taip, prabėgus 7 metams po karo, čia buvo palaidoti „išlaisvintojai“.
Šitokia fiktyvi istorija – ne vien Kurkliuose. Dabar Rusijos ambasada prižiūri savo „susodintus diegus“, atseit, neturite teisės kliudyti mirusiųjų...
Po ekstremalios dienos ramus plaukimas sukelia nuobodulį
Liūtis košia per medžių lapus, esame šlapi ir įsibridę iki juosmens, nes sukandę dantis bandome prasibrauti iki Antanavos kaimo. Baidares bendrakeleivis, mano mokinys, klausia:
– Mokytojau, noriu į tualetą, ką daryti?
– Ar dideliu reikalu?
– Ne, mažu.
– Tai sysiok į kelnes, vis vien esame visiškai šlapi ir sušalę, nors šilčiau bus, – patariu jam.
Tai dvasiniai barjerai, kuriuos įveikti reikia ne fizinės jėgos, tačiau valios, kantrybės ir sumanumo. Kuomet kitą dieną, pailsėję ir be jokių kliūčių plaukiame nuo Antanavos, garsiai mąstau, kad jeigu ne vakarykštė ekstremali diena, šiandieną neįvertintumėm padoraus plaukimo.
Visiškai nebereikia lipti iš valties, tiesiog plauki ir tai pabosta. Žmogus jau toks sutvėrimas, kuomet blogai – negerai, o kai gerai, vėl blogai... Kvepia žydinčios liepos, jos tiesiog nusvirusios nuo žiedų, o minutėlei įsiklausius, išgirsti milijonus dūzgiančių bičių.
Liepos šiemet žydi vėlai, ir pavasarinio medaus būta mažai, gal per liepos mėnesį bitelės prineš pilnus korius kvapnaus medaus.
Pakrantėje vėl matosi apleistas dvaras. Manoma, kad XVI a. pabaigoje buvo keli Pavirinčių dvarai. Šis dvaras atsirado XVII a. antroje pusėje, padalinus vieną iš Pavirinčio dvarų, kuris priklausė Buikoms.
Vėliau jis atiteko Kulbinskių-Piotuchų šeimoms, kurios valdė dvarą daugiau kaip pusantro šimto metų. XIX a. dvarininkai pastatė iki šiol išlikusius, tiksliau apgriuvusius, pastatus.
Tai – rūmų liekanos, oficina, ūkinis pastatas, arklidė ir koplyčia. Rašoma, kad dvaro sodyba priklauso UAB „Avių slėnis“, tačiau nei avių, nei ožių nesimato, tik stovi vienišas medinis kryžius, pastatytas Atgimimo laikotarpiu ištremtai Gelvonų šeimai atminti. Ir čia liūdnoka, ypač žinant, kad dvaras įtrauktas į Kultūros paveldo sąrašą.
Vildžiūnų kaime matome rodyklę su baidaresvirinta.lt užrašu – čia yra poilsiavietė, kurioje galima stovyklauti, užsisakyti pirtelę, todėl stojame nakvynei.
Antra žygio diena buvo smagi ir nesunki, todėl besimaudant, po pirties upėje, smagu prisiminti vakarykštę dieną. Sėdint prie laužo, belaukiant makaronų košės, dalinamės įspūdžiais, kalbame apie darbus ir, aišku, keliones.
Kokia maža ta Lietuva, tik apsidairyk aplink, išsikalbėk ir nepažįstami žmonės tampa lyg seni draugai, nes sužinai turintis bendrų pažįstamų, o svarbiausia – surandi bendraminčių.
Mintys – kaip muzika, ji vienija žmones tikėti, kad pasaulyje yra daugiau gėrio, negu blogio.
