Pabaigos desertas – vaizdingieji Anykščiai
Trečią dieną plaukiame jau Anykščių regioninio parko teritorija, kraštovaizdis krantuose ima keistis, artėjame prie Šventosios slėnio. Mus sveikina laibosios pušys, atbridusios smėlio kalvomis iki Virintos net iš „Anykščių šilelio“.
Ties Šližių kaimu vėl „pakimbame“ ant seklumos, tačiau negalime pykti, juk Virinta, norėdama, kad mes pasidžiaugtumėm paskutinėmis jos grožybėmis – Vildžiūnų atodanga, prašo mus išlipti ir pasigrožėti.
Atodanga 10 m aukščio ir 50 m ilgio. Tai – geologinis gamtos paminklas saugomas valstybės. Atodangą sudaro vėlyvojo devono ir kvartero nuosėdinės uolienos, o šią storymę čia suklostė jūros pakrantėje tekėjusios upės sąnašos – aliuvis.
Vildžiūnų atodangą nuo kranto surasti sudėtinga, tačiau visu grožiu ji atsiskleidžia plaukiant upe, vien dėl jos verta praplaukti Virinta.
Ši atodanga man primena Latviją. Ten Gaujos baseine gausu tokių skardžių, tačiau Lietuvoje panašios regėti neteko. Šią atodangą nuo kranto surasti sudėtinga, tačiau visu grožiu ji atsiskleidžia plaukiant upe, vien dėl jos verta praplaukti Virinta.
Dar pusvalandis ir Virinta susilieja su sese Šventąja: „Kas ten šnibžda? – Ė šnypščia iš kelmo piktoja, ėgi srove teškena upelė Šventoja“.
Antanas Baranauskas vaizdžiai apdainavo mūsų krašto gamtos subtilybes, kurios tokios paprastos, tačiau prasmingos, nepakartojamos ir brangios mūsų sielai – poetas mums dar kartą atveria akis ir visas jusles.
Plaukiant Virinta, sieloje tarsi skaičiau „Anykščių šilelį“, romantišką epą mūsų Lietuvos gamtos grožiui ir istorijai.
