Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Charakteringo kraštovaizdžio Telšių rajone rymo nedaug išlikusių dvarų sodybų. Žinoma, tai nereiškia, kad kadaise jų nebuvo gausiau. Pavyzdžiui, nedideliame Zdoniškės kaime (Telšių r.) dar galima pamatyti buvusios dvaro sodybos pamatų likučius. Rūmus ir ūkinius statinius pokariu išardė patys krašto gyventojai – jiems prireikė plytų.
Nors iš pačios dvaro sodybos praktiškai neliko nieko, vieškeliu kylant link ant kalvos įsikūrusio kaimo, miško brūzguose dar dūluoja raudonplyčio pastato griuvėsiai, tai – Zdoniškės koplyčia (Telšių r.).
Turbūt į šią virbų tankmę retam tesinorėtų įlįsti. Kas tai, pamanytum, ir toliau bildėtum priekin.
Kitados šį ant aukšto šlaito esantį statinį pastatė Zdoniškės dvarininkai Dimšos, tai buvo šios bajorų giminės koplyčia-mauzoliejus.
Nors iš tolėliau sakralinės paskirties objektas atrodo neaukštas, priėjus arčiau, vaizdas kaipmat pasikeičia. Išryškėja koplyčios grakštumas, jos aukštis. Deja, ji nėra saugoma valstybės, mažai žinoma ir mažai tebetikinti šviesesne ateitimi.
Labai norėjosi apie buvusį Zdoniškės dvarą ir koplyčią sužinoti daugiau. Panašu, vertingiausią istorinę medžiagą sukaupė Žemaičių vyskupystės muziejus. Šią informaciją prieš 14 metų surinko muziejininkė J.Gustytė-Ivinskienė. Tad visi tie trumpučiai ir reti užsiminimai apie Zdoniškės praeitį dažniausiai tėra tos medžiagos nuotrupos.
Pavyzdžiui, išlikęs užrašytas vienos moters pasakojimas, kad koplyčios viduje matėsi trys skardiniai karstai ir žali skardiniai vainikai su raudonomis gėlėmis. Kartais joje buvo laikomos mišios. Visgi, karo metais Zdoniškės koplyčia buvo išplėšta. Kur daugiau skardos kibirams gausi?.. Tada čia mėtėsi ir žmonių kaukolės. Prie koplyčios anuomet dar buvusi lentelė, kurioje buvo rašoma, kad būtent šiame pastate palaidota Teresė Gorskytė-Dimšienė (mirusi 1902 m.).
Moteris pasakojo, kad koplyčioje matė besimėtančius batus ir vieną koją.
O štai kita iš šių kraštų kilusi moteris pasakojo, kad koplyčioje matė besimėtančius batus ir vieną koją, kuri buvo apauta vyrišku batu. Kitas batas buvo moteriškas.
Akivaizdu, kad kadaise apie 700 ha žemės valdžiusio dvaro bajorų palaikų ramybė niekam nerūpėjo.
Kaip teigiama A.Lotužio knygoje „Aš, Antanas Pavandenės krašto sūnus“, Dimšos gyveno turtingai, dvaro rūmai buvo gražūs, balti, su erdviais kambariais. Palėpėse buvo saugomi dvaro dokumentai, rankraščiai. Be šio didžiulio dvaro, Dimšos dar Lenkijoje turėjo 12 dvarų.
Įdomu tai, kad vienas iš Zdoniškės dvare gimusių Dimšų – Eugenijus – 1896 m. nusipirko šiuo metu visiems puikiai žinomą Ilzenbergo dvarą (Rokiškio r.). Šis dvaras Dimšų giminei priklausė iki pat sovietų valdžios konfiskavimo.
Tačiau Ilzenbergo dvarui istorijos vingiai, lyginant su Zdoniške, buvo nepalyginamai palankesni. Taip, negi įmanoma lyginti vieną patraukliausių turistinių vietų su mažai kam žinomame kaime dunksančiais dvaro pastatų pamatų akmenimis.
Susirūpinusieji dar bando gelbėti šio statinio sienas – jas apklojo plėvele.
Zdoniškėje gyvenę bajorai buvo išsilavinę, gabūs žmonės, beje, ir ne vieno sukilimo dalyviai, tačiau kartais likimas nebūna maloningas net ir nusipelniusiems atminties.
Prieš 7 m. reikšmingiausias aptarto dvaro išlikęs paminklas – Zdoniškės koplyčia – buvo pripažintas bešeimininkiu turtu.
Susirūpinusieji dar bando gelbėti šio statinio sienas – jas apklojo plėvele. Neaišku, kiek laiko tai padės, nes išmūryti koplyčios kryžiai, pūstelėjus stipresniam vėjui, bet kada gali pabirti į miško paklotę. Nepastebimai sutrupėti, kaip tie dvaro rūmai, svirnai, arklidės...
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
