Paryžiaus sindromas
Neseniai nacionalinis Didžiosios Britanijos transliuotojas BBC pranešė: kasmet apie 20 Japonijos turistų apsilankymas Paryžiuje sukelia tokį emocinį šoką, kad į savo tėvynę jie yra priversti grįžti lydimi gydytojų ar medicinos sesučių. Reiškiniui, kai Prancūzijos sostinė taip nuvilia japonus, kad jie patiria didžiulį stresą, prieš dvidešimtį metų Japonijos psichiatras profesorius Hiroaki Ota nukaldino „Paryžiaus sindromo“ pavadinimą.
Teigiama, kad šis sindromas galvas susuka itin mandagiems japonų turistams, kurie nuvykę į Paryžių netikėtai suvokia, kad šis miestas nėra toks romantiškas, kaip jie įsivaizdavo, o paryžiečiai gali būti įžūlūs ir nemandagūs. Manoma, kad emocinis lūžis įvyksta būtent tada, kai Paryžius, kurį Tekančios saulės piliečiai atranda nuvykę į Prancūziją, visiškai neatitinka prieš kelionę turėtų lūkesčių.
Įžūlus taksi vairuotojas ar ant prancūzų kalbos nemokančių klientų šaukiantis padavėjas turistų iš Europos itin nenustebina, tuo tarpu ne vieną japoną toks elgesys taip šokiruoja, kad jam net pakrinka nervai. Prie mandagios ir paslaugios visuomenės, kurioje net labai supykus balsas pakeliamas itin retai, pripratusiems japonams netikėtas suvokimas, kad jų svajonių miestas išties tėra košmaras, kartais būna emociškai pernelyg sudėtingas. Juk į Paryžių jie vyksta vaizduotėje nusipiešę romantišką šio miesto viziją – akmenimis grįstas gatveles, kurias prisimena iš filmo „Amelija“, dailias prancūzaites, aukštąją kultūrą bei įspūdingą meną Luvro muziejuje.
Teigiama, kad dažniausiai tokį didelį emocinį šoką patiria į 30-metį įžengusios japonės, kurioms išvyka į Paryžių neretai būna pirmoji kelionė užsienin.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Eifelio bokštas |
Pasak BBC, vien šiais metais Japonijos ambasada Paryžiuje kartu su medikų palyda į tėvynę išskraidino keturis savo šalies piliečius. Teigiama, kad visiems jiems buvo diagnozuotas „Paryžiaus sindromas“. Japonijos ambasadoje, Prancūzijoje, įsteigta ir 24 valandas per parą veikianti karštoji linija, skirta kultūrinį šoką patyrusiems japonams. Paskambinę šia linija Japonijos piliečiai gali kreiptis ir dėl medikų pagalbos. Vis dėlto manoma, kad vienintelis būdas visiškai išsigydyti minėtą sindromą – sugrįžti į Japoniją ir niekada nebevykti į Paryžių.
Kasmet Prancūzijoje apsilanko apie milijoną Japonijos turistų. Paryžiaus sindromas ypatingas tuo, kad juo suserga tik Tekančios saulės piliečiai.
Jeruzalės sindromas
Ne mažiau intriguojantis Jeruzalės sindromas, galvą susukantis įvairių tautybių ir religijų atstovams. Skirtingai, nei Paryžiaus sindromo atveju, Jeruzalės sindromu žmonės suserga dėl daugybės teigiamų emocijų, kurias patiria nuvykę į šventąjį miestą. Teigiama, kad kai kuriuos turistus apsilankymas Jeruzalėje taip stipriai paveikia, kad jie, staiga, patys įtiki esantys pranašai, juos apsėda įvairūs religiniai kliedesiai, idėjos, o tam tikrais atvejais net apima psichozė. Ir visa tai vyksta su jokių psichikos sutrikimų prieš kelionę į Izraelį neturėjusiais žmonėmis.
Kelionių gidas „Lonely Planet“ pateikia ne vieną konkretų Jeruzalės sindromo atvejį. Bene garsiausias iš jų – 1969 metais trečią pagal šventumą vietą viso pasaulio musulmonams, Al Aksos mečetę, padegęs krikščionis fanatikas iš Australijos. Didžiulių nuostolių padariusiems veiksmams vyrą įkvėpė apsilankymo Jeruzalėje metu atsiradęs tikėjimas, kad Kristus netrukus prisikels ir kad todėl jis privaląs išvalyti Šventyklos kalną nuo nekrikščioniškų pastatų.
Ne mažiau garsus ir turistės iš Jungtinių Valstijų atvejis, kuri nuvykusi į Jeruzalę staiga įtikėjo esanti Mergelė Marija ir išvyko į Betliejų ieškoti savo kūdikėlio Jėzaus. Apie Jeruzalės sindromą rašančioje literatūroje apstu ir kitų pavyzdžių: antai pasakojama apie Kanados žydą, kuriam apsilankymas Jeruzalėje sukėlė kliedesius, neva jis yra Samsonas – paskutinis Izraelio teisėjas žydų mitologijoje, pasižymėjęs ypatinga galia ir sykį savo jėgomis nugriovęs visą pastatą. Įtikėjęs turįs nepaprastą jėgą, kanadietis bandė pabėgti iš savo kambario įsibėgėdamas ir iš visų jėgų trenkdamasis į sieną.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Didysis penktadienis Jeruzalėje |
O kur dar Jeruzalės sindromo paveikti ir į viešbučių paklodes įsisupę bei Judėjų dykumoje rasti klajojantys, ar Betliejuje Jėzaus Kristaus gimimo laukiantys, turistai. Pasak „Lonely Planet“, Jeruzalės sindromu kasmet suserga apie 50–200 šiame mieste apsilankiusių turistų, todėl vienoje iš Jeruzalės ligoninių yra netgi įrengtas specialus skyrius, į kurį vežami šiuo sindromu susirgę asmenys. Pasak gydytojų, dažniausiai turistai, kuriems diagnozuojamas Jeruzalės sindromas, po apžiūros paleidžiami namo, mat vienintelis būdas šį sindromą išsigydyti – išvežti asmenį iš šventojo miesto.
Gydytojai taip pat pasakoja, kad įtikinti Jeruzalės sindromu sergantį asmenį, jog jis nėra tas, kas manąs esantis arba, kad jo skleidžiama „tiesa“ tėra kliedesiai – beviltiška. Esą kartais prireikia kelių savaičių, kol emocinį sukrėtimą patyrę turistai sugrįžta į „sveiką protą“. Literatūroje užfiksuoti du įdomūs atvejai. Vienu iš jų, prie turistų gido priėjusi moteris pasakė: „Nemanykite, kad susirgau Jeruzalės sindromu, bet aš galiu paversti vandenį vynu“. Kitu atveju norėdami dviem žydams įrodyti, kad jie nebuvo Mesijai, kaip kad abu manė, gydytojai juos vienas kitam pristatė. Tačiau šis susitikimas vyrų į realybę nesugrąžino ir tik sukėlė pykčių audrą, kurios metu vyrai vienas kitą išvadino apsišaukėliu. Teigiama, kad iš Jeruzalės sindromo išsilaisvinę žmonės labai gėdijasi to, ką pasakė ar padarė apsilankymo šventajame mieste metu.
Pirmą sykį Jeruzalės sindromo terminas buvo panaudotas 1930 metais. Jį mediciniškai aprašė psichiatras Heinzas Hermanas. Tačiau istoriniuose literatūros šaltiniuose galima rasti dar viduramžiais užfiksuotų Jeruzalėje apsilankiusių asmenų kliedesių ir įtikėjimų.
Nors dėl to, kokią emocinę įtaką kai kuriems turistams turi apsilankymas Jeruzalėje nesiginčijama, visgi pažymima, kad panašiai keistą kai kurių žmonių elgesį iššaukia ir apsilankymas kituose, didelę istorinę ir religinę reikšmę turinčiuose, miestuose – Romoje ir Mekoje.
Stokholmo sindromas
1973 metais Švedijos sostinėje užpuolikai įsiveržė į banką „Kreditbanken“ ir įkaitais paėmė jo darbuotojus. Šie žmonės nelaisvėje praleido šešias dienas ir taip emociškai prisirišo prie savo pagrobėjų, kad galiausiai atgavę laisvę stojo jų pusėn ir visomis išgalėmis juos gynė.
Įkaitų gelbėjimo operacijoje policijai talkinęs kriminologas ir psichiatras Nilsas Bejerotas netrukus bendraudamas su žiniasklaida pavartojo „Stokholmo sindromo“ terminą, kuris šiandien naudojamas visame pasaulyje, norint apibūdinti paradoksalų fenomeną, kai į nelaisvę paimti žmonės emociškai prisiriša prie savo pagrobėjų ir ima jiems jausti šiltus jausmus, nors jiems tykančių pavojų ar rizikos fone tai atrodo visiškai neracionalu. Jungtinių Valstijų Federalinių tyrimų biuro duomenimis, Stokholmo sindromu suserga apie 27 proc. įkaitų.
Terminą „Stokholmo sindromas“ kiek vėliau apibrėžė psichiatras Frankas Ochbergas, norėdamas padėti įkaitų situacijų valdymui.
 |
| Photos.com/Įkaitas |
Manoma, kad Stokholmo sindromą lemia keletas pagrindinių priežasčių. Svarbiausios iš jų:
1) neretai įkaitai mano, kad pagrobėjai „išgelbėja“ jiems gyvybę, jos neatimdami. T.y. pagrobėjas tampa pagrindiniu asmeniu, besirūpinančiu svarbiausiais įkaito poreikiais, reikalingais, kad šis išgyventų ir taip visiškai kontroliuoja savo aukos gyvenimą;
2) įkaitu paimtas asmuo yra visiškai izoliuojamas nuo išorinio pasaulio, taigi jo pagrobėjo požiūris ir teikiama informacija yra vienintelė, kurią šis žmogus gali gauti. Nusikaltėliai neretai informuoja savo įkaitus apie išorinio pasaulio reakciją į jų veiksmus, ir taip paverčia įkaitus visiškai nuo savęs priklausomus;
3) dažnai nusikaltėliai pagrasina įkaitą nužudyti ir kokiais nors savo veiksmais parodo išties galintys tai padaryti. Taigi įkaitas suvokia, kad jam saugiau tapti pagrobėjo sąjungininku ir iškęsti nelaisvės sunkumus, nei bandyti jam priešinti ir taip susidurti su mirties rizika;
4) visgi kertinis Stokholmo sindromo akmuo yra „gerumas“, kurį įkaitas įžvelgia savo pagrobėjo elgesyje. Manoma, kad Stokholmo sindromas neįmanomas be pagrobėjo parodyto tam tikro švelnumo, nuolankumo ar gerumo savo aukai. Visgi taip pat pažymima, kad labai dažnai įkaitai smurto nebuvimą traktuoja kaip gerumą. Jei nusikaltėlis yra išties blogas ir fiziškai ar psichologiškai žaloja savo auką, tuomet pastaroji savo skriaudėjui jaus neapykantą. Tačiau jei pagrobėjas elgsis sąlyginai gražiai, jo auką susikoncentruos būtent į šią elgesio pusę.
Be banko Švedijos sostinėje apiplėšimo, kitas puikiai žinomas Stokholmo sindromo atvejis – 1933 metais įvykdytas 25-erių metų Mary McElroy pagrobimas reikalaujant už ją išpirkos. Mergina į laisvę buvo paleista nesužeista. Kai trys iš keturių jos pagrobėjų buvo suimti ir jiems skirtos griežtos bausmės, tarp kurių ir mirties bausmė, M.McElroy juos įnirtingai gynė. Teigiama, kad mergina jautė tokį didelį kaltės jausmą, kad jis gerokai paveikė jos fizinę ir psichinę sveikatą. 1940 metais, neištvėrusi įtampos, M.McElroy nusižudė.
