Savo akimis Sulinkiuose pamatyti žadą atimantį vaizdą ir išgirsti tūkstančius įstabiųjų gervių jau ne pirmus metus, būtent rudenį, kviečia Tytuvėnų regioninis parkas. Šiemet, rugsėjo 19 d., kai buvo organizuotos gervių palydos, čia atvykti panorau ir aš.
Kaip sakė Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė (ekologė) Deima Pranckūnienė, tokio susidomėjimo kaip šiemet dar niekuomet nebuvo.
Ir iš tiesų per eksploatuojamo durpyno laukus nusidriekė didžiulė automobilių kolona. Į šią atokią Radviliškio rajono vietą pamatyti įspūdingo reginio žmonės atvažiavo net iš pajūrio ir kitų Lietuvos miestų. Tytuvėnų regioninio parko lankytojų centro administratorė Renata Tarbūnienė suskaičiavo, kad į tradicines gervių palydas susirinko apie 80 žmonių. Tiesa, dėl kasamų durpių įprastą dieną šioje vietoje lankytis draudžiama, reikia leidimo.
Sulinkiai gervių skaičiumi yra nenugalimi
„Stovime ant ypatingos vietos, kažkada tai buvo Sulinkių pelkė, kuri užėmė net 2200 ha plotą. Ilgą laiką toji pelkė gyvavo kaip aukštapelkė, – susirinkusiems pasakojimą pradėjo ekologė D.Pranckūnienė.
– Tačiau atėjus durpių kasybos laikams, nuo 1964 m., ši pelkė buvo pirmą kartą nusausinta, iškasti pirmieji grioviai ir pradėtos eksploatuoti durpės. Durpės eksploatuotos beveik visoje pelkės teritorijoje, t. y. 1800 ha.“
Anot ekologės, mokslininkai sako, kad maždaug per metus susidarydavo iki 1 milimetro storio durpių sluoksnis, o šio durpyno vidutinis gylis yra 2,2 metro, giliausia vieta siekia 8 metrus. Pasak jos, tai reiškia, kad Sulinkių durpynas formavosi 8000 metų – kažkada čia buvo ežeras, kol jis tapo pelke.
D.Pranckūnienės teigimu, šiuo metu stebimos gervės, kurios nakvynei apsistoja Sulinkiuose ar kitose Lietuvos vietose, yra ne vietinės. Jos – svečiai iš Skandinavijos. Būtent čia šios šiaurietės sustoja pailsėti iki šalčių ir tik sulaukusios tinkamo laiko išskrenda žiemoti ten, kur šilčiau.
Ekologės pasakojimu, pro Lietuvą veda iš Skandinavijos skrendančių gervių kelias, per kurį rudeninės migracijos metu praskrenda apie 240 000 šių gražių paukščių.
„Kalbant apie migracijos kelią, atrodytų, kad paukščiams labai patogu skristi pajūriu, tačiau gervės skrenda ne pajūriu, jos skrenda per visą Centrinę Lietuvą sustodamos pakeliui esančiose pelkėse. Kodėl jos taip daro, kodėl neišskrenda vienu ypu? – į susirinkusiuosius kreipėsi D.Pranckūnienė.
Jos teigimu, gervėms reikia poilsio vietų – plotų, kur maitintis, ir saugių plotų, kur miegoti. Niekada nepamatysime gervės, kuri miega ant laukų. Jos tik maitinasi laukuose, o Radviliškio ir Tytuvėnų apylinkės turi be galo turtingus laukus. Visur apsėta, visur kažkas auginama. Tad gervės ant ražienų maitinasi, o nakčiai miegoti slepiasi pelkynuose.
„Būtent dabar ir regėsime vaizdą, kada jos atskrenda miegoti. Pelkėse jos pernakvoja, o su saule vėl kyla ir skrenda į laukus maitintis. Taip jos elgiasi iki pirmųjų šalčių, o paskui sulaukusios palankaus – šiaurės – vėjo, pakyla ir išskrenda“, – sako ekspertė.
Sulinkiai savo gervių skaičiumi yra nenugalimi, per vieną vakarą čia suskaičiavome 20 000 gervių.
Po labai įdomaus ekologės pasakojimo patraukėme į atviresnę vietą, kurioje buvo galima su žiūronais stebėti iš visų pusių nakvynei atskrendančius gervių būrius. Žinoma, jos prisibijo žmonių, todėl nutupia tolėliau. Jos skrenda iš visur, jų yra visame horizonte. O pelkynus ir durpynus, anot ekologės, gervės renkasi todėl, kad čia jas sunkiau pasiekti plėšrūnams.
„Mes esame vietoje, kurioje poilsį randa didžiausi migruojančių gervių būriai. Kas 3 metus su kolegomis skaičiuojame gerves, t. y. atliekame gervių monitoringą. Skaičiuojame, kiek gervių susirenka nakvynei tokiose teritorijose, kaip Žuvintas, Novaraistis, Sulinkiai, Tyruliai, – pasakojo D.Pranckūnienė.
Specialistės teigimu, kad ir kaip besigirtų Novaraistis ar Žuvintas, kad pas juos sustoja virš 1000 ar pan. gervių, bet pernai atliktas visuotinis skaičiavimas parodė – joms niekur nėra geresnės vietos nakvynei nei čia. Sulinkiai savo gervių skaičiumi yra nenugalimi, per vieną vakarą čia suskaičiavome 20 000 gervių. Tai yra viena iš didžiausių sankaupų Vakarų Europoje, didesnė randama tik Švedijoje.
Anot ekologės, Sulinkių pelkės pavadinimas kilo nuo žodžio „sulinkti ar sulink“. Tai nestebina, mat pelkėse žemė tikrai linksta.
Įdomu ir tai, kad pačiame durpyno centre – aukščiausioje aukštapelkės vietoje – yra nedidelis Sulinkių ežerėlis, aplink kurį 1992 m. buvo įsteigtas vienas mažiausių šalyje ornitologinių draustinių.
Pasak D.Pranckūnienės, praeitame amžiuje šioje vietoje buvo ir lakūnų bandomasis poligonas – čia jie mėtydami bombas mokėsi pataikyti į taikinius: „Eisime pro mokomąsias bombas, kurios buvo iškastos, bet būna ir tikrų, nesprogusių bombų. Surastas sprogdina čia pat, o jei saugu iškelti, išveža sprogdinti į karjerą“.
Prisiminimai apie didžiulį mūšį
Sulinkių pelkė turi ir daugiau įdomybių. Štai vietiniai žmonės, girdėję savo pačių senelių, prosenelių pasakojimus, įvairiais laikotarpiais liudijo apie čia vykusį didžiulį mūšį. Gal tai tiesa? Juk ir visai netoli šios pelkės, aukščiausioje Radviliškio rajono vietovėje, kur baigiasi Žemaitijos kalvų grandinė, stūkso piliakalnis, vadinamas Šiaulės arba Saulės kalnu (naujausias jo pavadinimas – Kudinų piliakalnis).
Apie istorijos paslaptis, kurias saugo ši vietovė, per gervių palydas Sulinkiuose prakalbo ir ekologė D.Pranckūnienė. „Matyti, kad šalia yra Šiaulėnai, Šiaulaičiai, Šaukotas, tai – Šiaulės žemė. O prie Šiaulėnų yra Šiaulės kalnas, kur stovėjo pilis ir buvo gyvenvietė“, – sakė ji.
Specialistės teigimu, šiose vietose netgi randama mūšio liekanų, ietigalių ir pan. „Paskutinėje istoriko T.Baranausko ir archeologo G.Zabielos knygoje „Saulės mūšio pėdsakų paieškos“ (2016) netgi sakoma, kad Saulės mūšio vieta yra visai ne ten, kur dabar pristatoma, o prie Sulinkių pelkės, nes pagal visus rodiklius mūšis turėjo vykti kažkur čia. Čia kalavijuočiai galėjo eiti pro pelkynus“, – svarstė moteris.
Sakoma, kad Saulės mūšio vieta yra visai ne ten, kur dabar pristatoma.
Priminsiu, kad Saulės mūšis įvyko 1236 m., kai prie pelkių lietuvių protėviai sutriuškino Kalavijuočių ordiną. Šis mūšis iki šiol laikomas vienu svarbiausių mūsų istorijoje.
Manęs nestebino ekologės pasakyti žodžiai, mat apie tai, kad gimtojoje Radviliškio rajono vietovėje kadaise vyko didelis mūšis, ne kartą girdėjau ir skaičiau. Tai liko gilios senatvės sulaukusių ir jau seniai mirusių vietos gyventojų prisiminimuose, užrašuose... Pastaruoju metu tai atsiranda ir knygose.
Žinoma, tai, kad kažkur ties Šiaulėnais ir Sulinkių pelke galėjo vykti Saulės mūšis yra tik viena iš galimų šio mūšio lokacijos versijų.
O štai (kol svarstoma, kur įvyko mūšis) Jauniūnuose (Joniškio r.) ką tik pastatytas įspūdingą sumą kainavęs Saulės mūšio memorialinis kompleksas.
Kas rašoma knygose?
Apie Sulinkių pelkę ir kitus įdomius šio krašto senųjų vietinių gyventojų pasakojimus galima rasti šioje vietovėje užaugusios pedagogės Marijonos Birutės Kudulytės-Navakauskienės knygoje „Šiaulėnų žemė“ (2009).
Pavyzdžiui, autorė knygoje mini vietinės Šiaulėnų mokytojos Emilijos Černiauskienės (gim. 1928 m.) prisiminimus, kuri kalbėjo, kad šiose vietovėse būta didžiulių kapinynų, kurių išnešioti radiniai tikrai stulbina.
„Kai kas iš suaugusiųjų rado net aprūdijusius šarvus, ietis, vėliavų galvas. O kiek kaulų, kiek žmonelių ten sulaidota? Be skaitliaus. Tūkstančiai žmonių gulėjo. Išvada – didžiulis mūšis vyko, bet apie jį niekas nerašo, netyrinėja“.
Vietiniai dar pamena, kad Sulinkių pelkėje prieš durpyno eksploatavimą ėjo slapti senoviniai akmeniniai keliai, kitaip dar kūlgrindomis vadinami. Apie akmeninius kelius rašė ir M.B.Kudulytė-Navakauskienė.
„Čia aja didelės kariuomenės. Patys ciecoriai jojo... Slapčia per pelkes akmenis keli tūkstančiai vyrų patraukė“ (T.Kudulienė, užr. 1972 m., iš knygos „Šiaulėnų žemė“ (2009).
„Kas sieja Šiaulės kalną su garsiuoju Saulės mūšiu 1236 m.? Tai XIII a. istoriniuose šaltiniuose minima vieta Soule, kur stovėja pilis: stipri, toli žinoma. Turėjo ji ir savo miestą. Aplink daug kalvų, pelkių, kur besiginantiems žemaičiams buvo patogu daryti pasalas. Atminkime, kad netoli būta ir kūlgrindų“, – akcentuojama knygoje „Šiaulėnų žemė“.
Arba: „Iš lūpų į lūpas sklinda kalbos apie Saulės mūšį Šiaulėnų žemėse, apie stovėjusią galingą pilį. J.Šliavas knygoje „Žiemgalių pėdsakais“ irgi apie tai kalba. Apie Saulės miestą, pilies kalną kalbėjo Balys Buračas, knygnešė Jurgauskaitė, šimtametė K.Šlamienė, K.Mikalčius“.
Knygos autorė svarsto: „Jei patikėsime žmonių pasakojimais, jei patikėsime A.Saliu, J.Šliavu ir kitais, tai Saulės mūšio vieta galėtų būti Šiaulėnų žemėje, o ne prie Šiaulių“.
Kai kas iš suaugusiųjų rado net aprūdijusius šarvus, ietis, vėliavų galvas.
Kadangi ekologės D.Pranckūnienės minėtą T.Baranausko ir G. Zabielos knygą „Saulės mūšio pėdsakų paieškos“ (2016) turiu pati, joje radau, kad autoriai gana skeptiškai vertina M.B.Kudulytės-Navakauskienės pateiktus vietinių gyventojų pasakojimus.
Nors T.Baranauskas ir G.Zabiela būtent tokius pasakojimus vertina nepatikliai, vis dėlto, jie linkę manyti, kad Saulės mūšis įvyko kažkur netoli – šiek tiek šiauriau nuo Šiaulėnų, kur baigiasi didieji pelkynai, Sulinkių pelkė – ties Ilguočių kaimo laukais.
Stebina ir tai, kad jų knygoje svarstoma, kad Šiaulė (Šiaulėnai), o ne Šiauliai galėjo būti Šiaulių žemės centras.
Jų knygoje teigiama: „Šiauliai buvo pačiame žemaičių ir žiemgalių žemių paribyje. Tokiu atveju į Šiaulių žemės centrą panašesnis giliau žemaičių teritorijoje esantis Kudinų piliakalnis – Šiaulės kalnas (T.Baranauskas, 2003). Sutikus su šia prielaida, ir orientyras, aplink kurį ieškoma Saulės mūšio vietos, turėtų persikelti iš Šiaulių į Šiaulėnus. Pelkių argumentas taip pat geriausiai dera su Šiaulėnų hipoteze, nes iš visų istoriografijoje žinomų Saulės mūšio lokalizacijų būtent čia yra didžiausi pelkynai“.
Turbūt didžioji Saulės mūšio paslaptis dar greitai nebus įminta, tačiau besidomintieji šiuo mūšiu vis dažniau dairosi į durpynu paverstos Sulinkių pelkės pakraščius.
Beje, norisi paminėti, kad Sulinkių pelkėje kadaise buvo aptiktos ir polinės gyvenvietės liekanos, kurios amžius, manoma, daugiau nei 1000 metų, deja, viskas buvo išardyta.
