Kovo 31 dieną 15min publikavus straipsnį „Ganoje įstrigęs 4 vaikų tėtis Andrius: „Meta iš viešbučio, bankomatai tušti ir tuoj kils riaušės““, redakcija sulaukė daugybės padėti vienaip ar kitaip norinčių lietuvių laiškų. Vieni siūlė suvesti su vietiniais pažįstamais Ganoje, kiti dalijo įvairiausius patarimus. Dėl tokios tautiečių reakcijos Andrius liko labai nustebęs: jo istorijos paviešinimas buvo skirtas institucijoms bei valdininkams, tačiau galiausiai visa tai labiau pasiekė eilinių lietuvių širdis. Būta ir tokių, kurie tiesiog jaudinosi dėl daugiavaikio tėčio likimo ir nuoširdžiai domėjosi, ar jam pavyko grįžti į namus pas šeimą.
Andrius visiems pagalbą siūliusiems dėkojo ir noriai su jais susirašinėjo. Kaip tikina lietuvis, į Ganą jam dar teks grįžti ateityje – liko daug neužbaigtų projektų, tad bet kokie ryšiai ir pažintys šioje svečioje šalyje yra svarbūs.
„Lietuvių reakcija mane sujaudino. Rašė tie žmonės, kurie yra aktyvūs, veiklūs, turintys savo verslus, tad suvokia situaciją. Rašė įvairiausiose pasaulio šalyse įsikūrę išeivijos lietuviai. Jie davė gerų patarimų. Yra Lietuvoje daug nuostabių žmonių. Pagalbos ir rūpesčio po straipsnio pagaliau sulaukiau ir iš Lietuvos Respublikos ambasados Egipte“, – pagaliau saugiai laiką leisdamas saviizoliacijos patalpose Klaipėdoje, 15min žurnalistei balandžio 6-osios popietę pasakojo Andrius.
Sugrįžti į Lietuvą jam pavyko, tačiau teko iškęsti ne vieną nemalonų, daug streso sukėlusį nuotykį.
Egzistuoja Ganoje toks kultūrinis reikalas – mėgsta jie, kaip čia pasakius, protą knisti.
Sulaikė be priežasties
Dar kovo 31 dieną Andrius buvo sulaikytas Akros (Ganos sostinė) policijos pareigūnų pirmą kartą. Už ką? Už nieką, kaip pats sako. Tą dieną jis lankėsi šalia gyvenamosios vietos veikiančioje ligoninėje – skiepijosi. Grįždamas į namus nusprendė gatvėje nusipirkti kokosą. Staiga pro šalį važiavę patruliuojantys pareigūnai juo susidomėjo. Jau anksčiau Andrius pasakojo, kad gatvėse sulaukia iš vietinių daug dėmesio – visi vadina jį virusu, nepatenkinti šaukia, kad būtent tokie baltieji ir atvežė ligą į jų šalį.
„Sustoję pareigūnai pamojo man, kad ateičiau. Kadangi nieko nepadariau blogo, nesiruošiau lipti į tą mašiną. Tiesiog bandė ieškoti, prie ko prisikabinti. Egzistuoja Ganoje toks kultūrinis reikalas – mėgsta jie, kaip čia pasakius, protą knisti. Gatvėje laido tavo pusėn įvairiausius garsus. Nereaguoju, nes jei sureaguosi, pradės piktintis, aiškinti, kur tu eini, kodėl taip apsirengęs. Tikrina, kiek „skystas“ žmogus esi. Kelia balsą ir šaukia.
Taigi prie manęs prišoka penki pareigūnai su automatais ir ima stipriai badyti pirštais į krūtinę. Aš jiems aiškinu, kad taip negalima, kad dėl tokių dalykų gali prarasti darbą. Matyt, įžeidžiau, nes paprieštaravau badymui. Tuomet jie pareiškia, kad sulaiko mane 72 valandoms. Gerai, kad spėjau užsirašyti liudytojų telefonų numerius: kokosų pardavėjo ir taksisto. Ne vienas matė tuos badymus pirštais į krūtinę, nes vėliau pareigūnas neigė tai daręs“, – nejaukią istoriją ėmė pasakoti Andrius.
Įsisodinę į mašiną, pareigūnai ėmė diskutuoti, į kurį poskyrį lietuvį vežti. Paaiškėjo, kad sprendimą dėl sulaikymo vis dėlto priima budintis poskyrio viršininkas. Andriui atrodė, kad ta pusvalandį trukusi kelionė įtampoje išsitęsė iki pusės metų. Gyvenimas, kaip jis prisipažįsta, buvo trumpam sustojęs.
„Kai vežė, išgaravo noras būti teisiam, atsirado noras būti laisvam. Atsiprašiau, jei buvau neteisus. Komisariate tie 5 suaugę vyrai skundėsi viršininkui, kad aš juos užgavau, įkalbinėjo sulaikyti 72 valandoms, tačiau viršininkui visa tai tik sukėlė juoką. „Patys žinote, ką darėte“, – pasakė jis savo pavaldiniams ir mane paleido“, – istoriją apie pirmąjį susidūrimą su policija užbaigė Andrius.
Patarimai nesuveikė
Kitą dieną, patartas pagalbą siūliusių lietuvių, Andrius apvažiavo keletą ambasadų Akroje, tačiau visos jos buvo uždarytos. Tiesa, iš vokiečių ambasados išėjęs darbuotojas užsiminė apie galimai vyksiantį reisą į Nyderlandus, tačiau norinčių į jį patekti – šimtai. Jis pasiūlė lietuviui užrašyti savo el. pašto adresą.
Sulaukęs patarimų, tą pačią dieną Andrius bandė vykti ir į oro uostą – galbūt ten sužinos ką apie papildomus neskelbtinus skrydžius. Viena lietuvė jam papasakojusi, kaip nusipirko bilietą už grynus pinigus oro uoste ir išskrido neskelbtinu reisu į Etiopiją naktį.
„Bandžiau laimę ir aš. Vykstant į oro uostą reikėjo pravažiuoti gal 5 saugos postus, kuriuose kas antras pareigūnas turi automatą. Vežiausi skiepų pasą – neva važiuoju skiepytis, kitaip be priežasties nebūtų praleidę. Tačiau oro uoste nieko nepešiau“, – teigė Andrius.
Tą pačią dieną prie jo vėl buvo priėję policijos pareigūnai, tačiau Andrius nesutriko ir pasiūlė paskambinti viršininkui, su kuriuo buvo susitikęs dieną prieš. Ištarė ir to viršininko vardą. Po tokio pasiūlymo patruliai savo imtus kurti kėslus pamiršo.
Išsvajotas bilietas į Europą
Balandžio 2 dieną 15min žurnalistė sulaukė laiško iš Andriui padėti bandžiusio Lietuvos garbės konsulo Ganoje Arturo Roškovskio. Jis pranešė, kad balandžio 3 dieną yra ruošiamas Europos Sąjungos atstovybės Ganoje ir Nyderlandų ambasados Ganoje koordinuojamas skrydis iš Akros į Amsterdamą (KLM). Konsulas tikino pateikęs oficialų prašymą konsulato vardu, kad Andrius būtų priimtas į šį skrydį. Garantijos jis nedavė jokios, nes norinčiųjų skristi Europos Sąjungos piliečių, pasak A.Roškovskio, buvo apie 700, o pirmenybę patekti į lėktuvą turi Nyderlandų piliečiai ir sergantieji.
„Darysime viską, kas įmanoma, kad Andrius patektų į šį skrydį“, – žadėjo konsulas.
Ir pažadai buvo išpildyti. Netrukus gautas patvirtinimas, kad „misija įvykdyta“ – lietuviui pavyko gauti bilietą, kurio kaina – 627 eurai. Toliau jis planavo skristi į Minską ir iš jo balandžio 4 dieną grįžti į Vilnių.
Netrukus gautas patvirtinimas, kad „misija įvykdyta“ – lietuviui pavyko gauti bilietą į Amsterdamą.
Rodos, viskas išsisprendė, tačiau Andrių toliau kamavo įtampa, nes Lietuva paskelbė užsidaranti – nuo balandžio 3-iosios nepriims jokių skrydžių, o strigus Amsterdame reikštų, kad daugiavaikės šeimos išlaidos išaugs daug kartų. Dėl šios situacijos Andrių jau ėmė raminti diplomatas iš Lietuvos ambasados Egipte – atsiuntė išklotinę, kad išimties tvarka Lietuva dar leis nusileisti dviem lėktuvams iš Minsko.
Skrydžio išvakarėse lietuvis patraukė į arti veikusią parduotuvę maisto. Pakeliui kalbėjosi su savo sūnumi vaizdo programėle, kai staiga trečią kartą vizito Ganoje metu buvo sustabdytas prie turgaus patruliavusių policijos pareigūnų.
„Sankryžoje stovėjo kelios karinės mašinos. Jie pamanė, kad aš jas nufilmavau. Parodžiau mobilaus telefono galeriją, jog nėra jokių nuotraukų ar vaizdo įrašų su jų tanketėmis. To neužteko. Prisiminęs pastarąjį nuotykį su viršininku, pasiūliau nueiti į nuovadą, kad kolegos įvertintų situaciją. Deja, šįkart pakliuvau ant poskyrio viršininko rasisto, kuris užkūrė man tikrą pragarą. Jis ėmė skambinti į valstybės saugumo tarnybą, migraciją, koronaviruso instituciją, atėmė pasą ir mobilųjį telefoną“, – dar vieną istoriją ėmė pasakoti Andrius.
Uždarė kameroje
Galiausiai lietuvis atsidūrė sulaikymo kameroje. Jam buvo liepta išsirengti iki kelnaičių, tiesa, besirengiant pozicija pasikeitė – liepė likti su drabužiais ir, iškrausčius kišenes, suskaičiuoti turimus pinigus. Už kameros grotų visą šią procedūrą stebėjo smalsios 8–9 kitų sulaikytųjų akys.
„Suvokdamas gresiantį pavojų, paprašiau pareigūnų skaičiuoti pinigus kažkur kitur, kad tie vietiniai suimtieji nematytų. Juk jei jie pamatys, kad turiu pinigų, kils nepasitenkinimas, kai uždarys kartu į tą kamerą. Pareigūnai demonstratyviai su tuo nesutiko. Pinigus skaičiuoti jie pradėjo prie visų akių. Tempiau gumą, kiek galėjau. Vis suklysdavau skaičiuodamas. Taip išlošiau kokį pusvalandį“, – pasakojo Andrius.
Areštinės kamera turėjo ir siaurą grotuotą prieangį. Andrius buvo pasodintas jame, tačiau kitų sulaikytųjų rankos vis tiek jį pasiekė.
„Tie uždaryti kameroje trankė mane su marškinėliais, bandė paliesti rankomis. Stengiausi būti kuo arčiau grotų, net nežiūrėti į juos – jokio akių kontakto. Sulaikytieji šaukė, kad turiu duoti pinigų. Vienas vėdino su vėduokle ir po pusės minutės pareiškė, kad aš jam skolingas už šią paslaugą. Policininkai tuo metu juokavo: „Pradėk kosėti, visi išsilakstys.“ Taip prasėdėjau tame prieangyje kokias 45 minutes. Pamatę, kas darosi, pareigūnai ištraukė mane lauk.
Tuo pačiu metu atvedė kitą sulaikytąjį. Atvedusieji rodė kolegoms vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas užkastas nužudytojo kūnas, kad būtent šis taip pasidarbavo. Tokie štai velniai toje kameroje sėdėjo. Kitą dieną išvežė visus juos surakintus į kalėjimą“, – teigė Andrius.
Tie uždaryti kameroje trankė mane su marškinėliais, bandė paliesti rankomis.
Tuomet suvažiavo poskyrio viršininko kviestų tarnybų atstovai. Lietuviui buvo liepta atsistoti, jis buvo fotografuojamas. Atvyko ir apsaugines priemones dėvintys koronaviruso mėginių ėmėjai, kurie turėjo patikrinti, ar Andrius neserga.
„Jau tas jų tyrimas... Pamatavo temperatūrą ir liepė spjauti į indelį. Viskas, mėginys paimtas. Vėliau nusileidęs Vilniaus oro uoste supratau, kaip iš tikro imami tie mėginiai“, – šyptelėjo pašnekovas.
Į namus – su policijos palyda
Jis buvo perspėtas, kad atvažiuos vidaus saugumo pajėgos ir išsiveš jį tardymui.
„Tikino, kad esu šnipas, fotografavau ir filmavau karinę techniką. Laukiau, kol išveš, galvojau, gal tam tardyme bus adekvatesni žmonės, pripažins, kad pasikarščiavo. Po geros valandos pasirodė viršininkas, liepęs mane parvežti atgal į viešbutį. Pasakė ateiti ryt 10 valandą ryto, tuomet neva bus tyrimų rezultatai. Bus jie, atgausiu pasą ir galėsiu skristi. Aš priminiau, kad kai mane sulaikė, ėjau į parduotuvę maisto. Paklausiau, ar galėtų pareigūnai pakeliui sustoti, kol nusipirksiu ryžių su pupelėmis – vietinio gatvės patiekalo. Viršininkas neprieštaravo. Keista“, – nutęsė Andrius.
Į svečių namus, kuriuose apsistojęs, lietuvį lydėjo dvi policijos mašinos, o nusipirkti ryžių kartu ėjo šeši pareigūnai. Daugelis manė, kad šis baltaodis tai tikrai jau serga, net patys policininkai nenorėjo sėdėti šalia, tad sušoko į kitą automobilį. Tokią palydą pamatęs persigando ir svečių namų savininkas – jam buvo pasakyta, kad svečių namams bus pritaikyta izoliacija.
„Kadangi turėjau viršininko numerį, nusprendžiau dar tą patį vakarą, norėdamas ryt atgauti pasą, jam paskambinti ir atsiprašyti, suteikti tą viršenybės jausmą. Tai, kad jis mėgsta rodyti galią, supratau pirmą kartą užėjęs į kabinetą. Viršininkas savo nuogas kojas buvo susimetęs kaip koks šerifas ant stalo ir man įėjus net nemanė jų patraukti. Įsivaizduojate taip Lietuvoje? Taigi skambinau, tačiau jis užbaigė pokalbį pasakęs, kad nenori su manimi bendrauti“, – stebėjosi Andrius.
Komisariate praleido 6 valandas
Kitą rytą, 6.30 valandą, jis jau buvo komisariate. Matė, kaip viršininkas atvažiavo, nubėgo į savo kabinetą ir užsirakino. Andrius trankė jo duris, bet pareigūnas nereagavo. Kadangi lietuvis pažinojo vietinės televizijos programų vadovę, kreipėsi į ją. Ši į pagalbą atsiuntė du žurnalistus. Kartu su jais Andrius vaikščiojo iš kabineto į kabinetą, iš vienos nuovados į kitą, visų prašė grąžinti pasą, tačiau niekas to nesutiko daryti. Vienam viršininkui jis buvo pasiruošęs duoti ir kyšį, tačiau šis, įtardamas lietuvio kėslus, nesutiko eiti į kabinetą „pasikalbėti“.
99 proc. buvau susitaikęs, kad teks pasilikti Ganoje.
„Žurnalistė skambino visos sostinės policijos vadui. Šis atsakęs, kad reikia laukti tyrimų rezultatų. Skambino ir regiono policijos vadovui. Lietuvos ambasada Egipte, tiksliau - jos atstovas Minijus Samuila, išsiuntė visiems laišką su paliepimu, kad jei policija mano, kad asmuo serga, lai veža jį į ligoninę, o jei nėra įrodymų, kad serga, lai atiduoda pasą. Diplomatas bandė padėti kaip savo artimui. Visos priemonės buvo išbandytos. Galiausiai, manau, suveikė ambasados laiškai. Kažkas aukščiau už policininkus padarė mažą stebuklą. Man liepta grįžti susirinkti daiktų ir atvykti į komisariatą. Pamenu, ašaros pradėjo kauptis. 99 proc. buvau susitaikęs, kad teks pasilikti Ganoje“, – pasakojo Andrius.
Staiga į komisariatą atlėkė, pašnekovo teigimu, koronaviruso tyrimų tarnybos atstovas. Jis pirmu taikiniu nulėkė pas viršininką į kabinetą. Vėliau liepta užeiti ir pačiam Andriui. Lietuviui buvo paaiškinta, kad dar nėra jo tyrimo rezultatų, tad paso grąžinti negalima.
„Tuomet tas ką tik atskubėjęs asmuo iš tarnybos prakalbo apie didelį patiriamą spaudimą. „Imk ir skrisk“, – tarė ir ištiesė man pasą. Tuo metu buvo 12.15 val. Skrydis, priminsiu, 13 valandą. Iki oro uosto važiuoti apie pusvalandį, o kur dar postai mieste, prie kurių nusidriekia eilės. Kadangi to asmens iš koronaviruso tyrimų tarnybos automobilis buvo su švyturėliais, paprašiau nuvežti į oro uostą, tačiau šis bėgdamas manęs net nesiklausė. Tarsi dėl šio poelgio jam kažkas grėstų. Teko užsisakyti „Uber“. Viršininko pavaduotojas parašė lapą su antspaudu, kad mane praleistų be eilės pro postus. Lėkėme su vairuotoju šalikele. Oro uoste buvau 12.45 val...“, – lyg įtempto siužeto filmą toliau perpasakojo Andrius.
Oro uoste šeimininkavo užsienio kariai
Įprastomis sąlygomis, vykdant įprastą skrydį, akivaizdu, kad Andrius nebūtų į jį spėjęs, tačiau Lietuvos ambasados Egipte atstovai toliau atliko savo didingą vaidmenį.
„Atlėkęs į oro uostą išvydau netikėtą reginį. Įeinančius į pastatą kontroliavo ne vietiniai darbuotojai, o karinę uniformą vilkintys Nyderlandų ir Vokietijos kariai. Įsivaizduokite situaciją, kai svetimoje šalyje leidžiama kitos šalies jėgos struktūroms oro uoste padėtį kontroliuoti. Viskam tam, kad būtų tvarka. Stovėjo staliukas, o ant jo – sąrašai. Į vidų įleido tik tuos, kurie turėjo bilietus į Nyderlandus ir Vokietiją. Kai priėjau prie stalelio, pasakė, kad apie mano situaciją yra informuoti – lėktuvas laukia. Laukė dėl to, kad manė, jog suspėsiu. Taigi visi viską žinojo. Manau, kad ambasada perspėjo, jog vienas lietuvis neatgauna komisariate paso, kad bando šiuo metu jį atgauti ir kad palūkėtų kiek. Man labai pasisekė“, – kodėl jis pateko į reisą, į kurį, rodos, nebeturėjo patekti, paaiškino Andrius.
Tiesa, lėktuvas buvo pustuštis, tad Andrius stebėjosi, iš kur kilo tos legendos apie šimtus norinčių į jį patekti. Amsterdame jis nusileido balandžio 3-iosios vakarą ir visą naktį praleido oro uoste, kuriame buvo itin mažai žmonių, šalta ir neveikė jokios parduotuvės.
Balandžio 4-osios vidurdienį jo laukė skrydis į Minską, o vėliau – į Vilnių. Šie skrydžiai kainavo apie 300 eurų. Vienas paskutiniųjų lėktuvų Lietuvos sostinės oro uoste nusileido 18.10 val. Jame Andriui buvo paimtas mėginys dėl koronaviruso. Balandžio 6-ąją jis sulaukė atsakymo, kad šia klastinga liga neserga.
Iš oro uosto Andrius specialiu autobusu vyko į Klaipėdą.
„Buvo daug kosėjančių ir silpnai atrodančių. Kartu tą dieną į Lietuvą grįžo lietuviai iš įvairių pasaulio kampelių, net Australijos“, – patikino Andrius.
Džiaugiuosi, kad gimiau Lietuvoje. Nuostabu, kaip savo piliečiais rūpinasi Europos Sąjunga.
Dabar jo laukia, nors tyrimo rezultatai ir neigiami, 14 dienų saviizoliacija savivaldybės numatytame viešbutyje Klaipėdoje.
„Neįsivaizduojat, kaip smagu grįžti į civilizuotą šalį. Džiaugiuosi, kad gimiau Lietuvoje. Nuostabu, kaip savo piliečiais rūpinasi Europos Sąjunga. Kai buvau ten, Ganoje, neatrodė viskas taip rimta. Psichologiškai buvau, matyt, pripratęs. Grįžęs į tai pažvelgiau kitaip: man labai pasisekė, nes galimų scenarijų, ir žymiai liūdnesnių, buvo daug.
Daugelis piktinosi, ko aš ten skridau kovo viduryje. Tai mano darbas. Į Ganą skridau tiesiai iš Kanados, turėjau skrydžio bilietus atgal per Nigeriją, tačiau panaikino vizą. Lengviausia yra nieko nedaryti, tačiau aš turiu tris vaikus iki penkerių metų amžiaus ir vieną 12-metį, išlaikau šeimą, turiu įsipareigojimų. Privalau dirbti ir uždirbti“, – patikino Andrius, pasiūlęs visiems, turintiems ryšių su Gana, parašyti jam laišką andrius.afrika@gmail.com.
