Netrukus šis pats populiariausias visuomeninio universiteto padalinys, kaip ir visa mokymo įstaiga, minės savo veiklos dvidešimtmetį, taigi šia gražia proga pakvietėme pasikalbėti jo dekanę, visoje Lietuvoje plačiai žinomą keliautoją ir kelionių organizatorę Teodorą Dilkienę.
– Ar senjorų turizmą galima būtų apibūdinti kaip kuo nors išsiskiriantį iš kitų?
– Senjorai – didelės gyvenimo patirties sukaupę žmonės, jiems reikalinga ne tokia informacija, kokios jie gali patys pasisemti iš pirmo po ranka pasitaikiusio turistinio žinyno, taigi nuolat teko ir tenka gilintis į naujausią literatūrą, spaudą, naršyti po interneto erdves.
Užtat dėkingesnių klausytojų už mūsų mieluosius žilagalvius irgi nėra: greitai perprasdami pasakojamo įvykio ar reiškinio esmę, jie sugeba atsijoti mažai reikšmingas detales ir datas ir pateikti man pačius svarbiausius klausimus.
Taip, garbingo amžiaus sulaukus, tempas tampa lėtesnis, nepuolama pamatyti kuo daugiau ir kuo sparčiau, užtat tai, kas regima, giliau apmąstoma ir virsta tais dvasiniais aruodais, iš kurių išminties semiasi ateinančios mus pakeisti kartos.
Visada ieškojome ir ieškome tokių veiklos formų, kurios būtų įdomios didesniam senjorų ratui. Pavyzdžiui, organizuojame teminius vakarus įvairių šalių kultūrai bei religijai pažinti, pasinaudodami savo pačių žiniomis iš regėtų kraštų.
Pirmasis mūsų susibūrimas buvo skirtas tolimajai Japonijai, nes iš jos ką tik buvo sugrįžusi dalis mūsų senjorų. Šiame Tekančiosios Saulės krašte pagrindinę vietą užima šintoizmo religija, turinti nemažą sąsajų su senąja lietuvių pagonybe.
Šį ryšį ypač akcentavo vakaro viešnia, dailininkė Dalia Dokšaitė. Su dideliu susidomėjimu klausėmės jos pasakojimo apie Japonijos religinę architektūrą ir meną, grožėjomės savita menininkės technika atliktais kūriniais.
Nusprendėme labiau įsigilinti į veikiančių Lietuvos vienuolynų ir vienuolių gyvenimą. Visi rinkomės Vilniaus Joanitų vienuolyne. Bendravome su jo nariais, apžiūrėjome pastatų kompleksą, apie Lietuvos vienuolynų istoriją mums pasakojo vienuolė Asta Venskauskaitė.
Beje, savotiška šios temos tąsa vėliau tapo Turizmo fakulteto klausytojų kelionės į Šiluvą, Pivašiūnus, Palendrius, pas Tiberiados bendruomenės vienuolius, kurie įsikūrę Zarasų rajono Bartiškių kaime.
Be galo įdomus buvo minėtų teminių vakarų metu skaitytas paskaitų ciklas „Piligrimystė pasaulio religijose“. Vienoje iš paskaitų savo piligrimystės patirtimi dalijosi iš Kauno atvykęs kunigas jėzuitas Kazimieras Ambrasas, dalyvavęs ištisus mėnesius trukusiose piligriminėse kelionėse pėsčiomis į Lurdą ir Šventąją Žemę.
Giliau atskleisti skirtingų tautų religines ir kultūrines tradicijas mums ypač padėjo Lietuvoje gyvuojančios atskiros religinės-tautinės bendruomenės bei pavieniai įvairių tautybių žmonės.
Kelionės po Dainavos kraštą metu aplankėme Lietuvos totorių sostinę Raižius. Musulmonų religinės bendruomenės pirmininkas Ipolitas Makulavičius papasakojo apie totorių įsikūrimą Lietuvoje, vykome į Subartonių kaime gyvuojantį totorių etnografinį muziejų.
Jo įkūrėja Liucija Gaidukevičienė, mus labai svetingai sutikusi, supažindino su šios Lietuvoje šimtmečius gyvenančios tautinės mažumos religija, papročiais, tradicijomis. Džiugu buvo iš jos lūpų girdėti, jog mūsų valstybės politika skatina tautinių mažumų kultūros ir tradicijų plėtrą. Savo tautietės mintims pritarė ir apie islamo religiją vėliau paskaitą skaitęs Lietuvos musulmonų muftijus Romas Jakubauskas.
Religiniu-kultūriniu aspektu gilinomės į gyvenimą tokių šalių, kaip Kinija, Indija, Meksika. Budizmas, induizmas, indėnų išpažįstamos religijos – tai temos, kurių nagrinėjimui neliko abejingų: salėje nebuvo nė vienos laisvos vietos! Tai dar kartą patvirtino, kad mūsų pasirinktas kelias – pažinti šalis per jų dvasinį aspektą – buvo tikrai tinkamas ir davė gražių rezultatų.
Religiniu-kultūriniu aspektu gilinomės į gyvenimą tokių šalių, kaip Kinija, Indija, Meksika. Budizmas, induizmas, indėnų išpažįstamos religijos – tai temos, kurių nagrinėjimui neliko abejingų
– Esate sakiusi, jog gyvenimas jums padiktavo itin svarbią domėjimosi sritį – ekologinį turizmą...
– Ekologinis turizmas pasaulyje jau seniai virtęs atskira turizmo šaka; mes gi nusprendėme į savo veiklą pagal galimybes įtraukti atskirus tos šakos elementus.
Tiksliau sakant, pasisemti kelionėse kuo daugiau žinių apie sveiką aplinką, jos puoselėjimą, aplankyti sveikiausias Lietuvos vietoves.
Nors mūsų šalis ir laikoma viena iš švariausių ekologiniu požiūriu, netvarkos šioje srityje dar esama daug. Keliaudami savo akimis regėjome šiukšlinus miškų pakraščius, netvarkingas pakeles, ne vieną savaime augantį sąvartyną. Negi žmonės nejaučia jokios atsakomybės?
Šių problemų veikiami, pasikalbėti pačiomis aktualiausiomis gamtosauginio turizmo temomis kvietėmės ne vieną garbų lektorių; atsirado netgi paskaitų ciklas „Ekologinė kultūra ir švietimas“. Vyko paskaita „Žmogaus ir gamtos harmonija“, skaityta sociologo Simono Zarecko; apie Lietuvos gamtinius resursus ir jų panaudojimą pranešimą skaitė VU Botanikos sodo Kairėnuose genetikė dr. Laima Balčiūnienė; knygą „Abipus Neries“ pristatė autorė, regioninių parkų specialistė, geografė Nijolė Balčiūnienė. Neliko abejingų dokumentinio filmo „Į amžinybę“, pasakojančio apie branduolinio kuro atliekų laidojimo problemą, peržiūrai.
Ekoturistiniais žygiais drįsčiau pavadinti mūsų išvykas pėsčiomis po Verkių, Pavilnių ir Neries regioninius parkus, taip pat žmogaus, gamtos ir visatos ryšį atskleidusią ekskursiją į Molėtų observatoriją. Ir patys mokėmės tausoti aplinką – savo namų adventinei, kalėdinei, velykinei puošybai naudoti tik tokias medžiagas, kurios nei kiek nekenktų gamtai.
Nepralenkiamu mokytoju čia mums tapo Povilas Sidaravičius – vienos Turizmo fakulteto grupės seniūnas, dailininkas, floristas, garsėjantis žiemos puokščių parodomis.
Su ekoturizmu betarpiškai siejasi ir dar viena mūsų fakulteto veiklos sritis – sveikatingumo skatinimas.
Su ekoturizmu betarpiškai siejasi ir dar viena mūsų fakulteto veiklos sritis – sveikatingumo skatinimas. Juk tik būdami sveiki galime gyventi pilnakraujį gyvenimą. Dalyvaujame sveikatingumo seminaruose, aktyvaus poilsio stovyklose, mokomės šiaurietiško vaikščiojimo technikos ir t.t. Šitokia – judrumą skatinanti – pozicija gimdo ir aktyvesnių kelionių poreikį.
– Žinau, kad stengiatės patraukti tokiais maršrutais, kuriuos kelionių organizatoriai į savo planus itin retai įtraukia. Kokie jie?
– Ir pirmiausia tokius, kurie suteikia galimybę plačiau pabendrauti su lankomų objektų žmonėmis. Pavyzdžiui, pamatyti, kaip tautodailininkės džiovina gėles būsimoms verboms, kaip dirba vaistažolių augintojai ir kaip vaistinė žaliava virsta gydomosiomis arbatomis Švenčionių vaistažolių fabrike. Arba kaip Akmenės rajono Kamanų rezervato darbuotojai saugoja gamtą, iliustruojančią Lietuvos geologinę praeitį.
Norime pabendrauti su bendraminčiais iš kitų miestų ir rajonų, juolab kad MČTAU senjorų veikla daug kur yra tikrai aktyvi. Taigi, manau, kad ateityje labiau lankysimės vieni pas kitus, planuosime bendrus renginius ir keliones. Jau išstudijavome Dainavos kraštą, Lietuvos šiaurinę dalį, dabar daugelio mintys krypsta į nuodugnesnį Rytų Lietuvos, Vilniaus krašto pažinimą. Ne vieną kelionę organizavome po Latviją, dabar savo eilės laukia Estija ir susitikimai su šios šalies senjorais.
Maršrutus išvykoms susidarome patys, ir tokius, kad būtų galimybė pabendrauti su vieno ar kito krašto įdomiais žmonėmis. Kiek šviesuolių gyvena atokiuose miesteliuose, kaimuose, o mes nieko apie juos nežinome!
Jau tradicinėmis tapo mūsų piligriminės kelionės į Licheną Lenkijoje, Izraelį, Lurdą, Medžiugorję. Visų maršrutų nevardinsiu, vietoj jų pateiksiu truputį statistikos. Tik per 2013–2014 mokslo metus įvyko 20 kelionių, į kai kurias vyko po tris autobusus.
Išvykose dalyvavo per 1000 klausytojų (daugelis vyko keliais maršrutais). Esame dėkingi kelionių organizatoriui „Kelionių laikas“, kuris ne tik sutiko padėti įgyvendinti Turizmo fakulteto sumanymus, bet ir padovanojo nemokamų ekskursijų po Vilnių.
