Po bevizio režimo į Gardino regioną paskelbimo ilgai nelaukiant nusprendėm su draugais praleisti savaitgalį šitoje artimoje tolimoje šalyje. Pasirinkome kelionę turistiniu autobusu. Nors kelias trumpas, ir iki sienos – tik keliasdešimt kilometrų, o vizų jau nereikia, Raigardo pasienio poste praleidžiame kelias valandas.
Jei kas planuoja kirsti sieną savarankiškai, bevizis režimas tikrai nereiškia, kad galime tiesiog sėsti į automobilį ir įvažiuoti į Baltarusiją. Reikia turėti pasą, taip pat specialų leidimą, kurį išduoda kelionių operatoriai. Lietuviai leidimus taip pat gali gauti iš turizmo agentūrų, bendradarbiaujančių su baltarusiais. Leidimas kainuoja 2 eurus ir galioja penkias dienas. Dar viena sąlyga – vienos dienos išlaidoms reikia turėti bent 20 eurų.
Kaip ir žinojau, kad važiuoju į šalį, kurioje dar gajus totalitarinis režimas, bet vis tiek nustebau, kad šalyje tokia gausybė sovietinio palikimo. Kai kurios miesto dalys priminė mūsų Grūto parką. Gardine ir jo apylinkėse vis dar išdidžiai stovi didesnės ir mažesnės Lenino statulos, pilna gatvių su sovietiniais pavadinimais – „Dzeržinskio“, „Rugsėjo 17“, „Socialistinė“.
Vaizdą „puošia“ betoniniai daugiabučiai rajonai, senoviniai troleibusai. Centre stūkso socialistinės statybos pavyzdys – karūnos formos teatras ir išdidžiai stovintis pačiame centre tankas T34.
Vadovas pasakodamas apie istoriją daro daug aliuzijų į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos laikus, bet nutyli apie 1939 metus, tarsi tame istorijos tarpsnyje būtų kažkoks vakuumas. Kita vertus, be užuolankų pasakoja apie socialinę nelygybę šalyje – nepaisant to, kad visi yra lygūs, tačiau yra lygesni – ir rodo „lygesniųjų“ rezidencijas, įsikūrusias vaizdingose vietose, kuriose statybos oficialiai uždraustos.
Parduotuvėse, restoranuose, viešbučiuose jaučiuosi taip, tarsi grįžčiau maždaug 30 metų atgal. Baldai, interjeras – viskas primena tuos laikus. O sovietiniame monstre – viešbutyje „Belarus“, kur praleidome naktį – galime pasijusti lyg sovietinių laikų muziejuje – ten gausu sovietinės atributikos, kuri pas mus jau seniai užmiršta.
Reikia vis dėlto pripažinti, kad senamiestyje darosi žymiai jaukiau – senoji miesto dalis šiek tiek primena Vilnių. Visur tvarkinga – nepamatysi nė šiukšlės, senamiestis puikiai restauruotas.
Šiandien Gardinas yra vienas seniausių Baltarusijos miestų su turtingu įvairių tautų istoriniu palikimu. Mums labai patiko dar Kijevo Rusios kunigaikščių laikus menanti stačiatikių Šv. Boriso ir Glebo cerkvė, kuri stovi ant aukšto Nemuno šlaito, nuo kur driekiasi nuostabi panorama. Būtinai eikite į vidų, cerkvės atmosfera nukelia mus į senovę.
Vienas iš Gardino pasididžiavimo yra senoji Gardino pilis. Mūrinė pilis pastatyta dar Vytauto Didžiojo, vėliau S.Batoro iniciatyva perstatyta į renesansinius puošnius rūmus. Šalia yra Naujoji pilis, pastatyta XVIII a., kurioje posėdžiaudavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Ponų Taryba, rinkdavosi seimai. Prie pilies yra išlikęs seniausias Baltarusijoje akmeninis tiltas, vedantis į pilį. Šalia jo yra medinis paminklas Vytautui Didžiajam, pastatytas Gardino lietuvių bendruomenės pastangomis.
Visai šalia yra pastatytas dar caro laikais Gardino gaisrinės bokštas. Ant gaisrinės sienos nutapytas piešinys, kuris vaizduoja gaisrininkus iš įvairių epochų, tarp jų yra ir viena moteris, kuri atrodo visai kaip Mona Lisa.
Labai jauki miesto vieta yra buvusi Rotušės aikštė (dab. Sovetskaja) su daugybe balandžių. Priešais aikštę stovi įspūdingiausia mieste buvusi jėzuitų bažnyčia, dabar – Šv. Pranciškaus Ksavero Gardino katedra. Katedros viduje būtina apžiūrėti vėlyvojo baroko trijų tarpsnių medinį, gausiai dekoruotą altorių.
Kitą dieną važiuojame į turistinį – rekreacinį parką „Augustavo kanalas“, kur pasivaikštome po apylinkes, apžiūrime 3 kanalo šliuzus, gidas papasakoja apie jų veikimo ypatumus. O prieš vykdami namo užsukame dar į šalia Gardino esantį prabangų pramogų ir turizmo objektą „KOROBČICI“ – stilizuotą 19 a. dvarą.
Sekite Małgorzatos keliones „Facebooke“.
