Tai, ką perskaičiau, intrigavo ir žadino smalsumą: Omano sultonatas – naftos gavybos dėka klestinti šalis, rami, saugi, skirtingai nei kaimynės nevaldoma diktatorių ir neblaškoma politinių audrų, mažai lankoma turistų, tačiau galinti didžiuotis nuostabiais dykumų peizažais ir turtinga istorija.
Pamaniau, kad bus gardus kąsnelis tokiems smalsiems keliautojams, kaip mes.
Kol kas Omanas sulaukia nedaug turistų ir turizmo iš esmės per daug neskatina: neseka greta esančių JAE pavyzdžiu, neskuba statyti rekordus mušančių dangoraižių, gigantiškų viešbučių ir vilioti keliautojų tviskančia prabanga.
Ir buvau teisi. Muskato (šalies sostinė) oro uoste neapleido jausmas, kad žengiam į nepramintais takais – dauguma su mumis iš Kairo atskridusių keleivių lankėsi verslo reikalais, nesimatė jokių atostogautojų ar „kuprinėtojų“ iš Vakarų šalių.
Kol kas Omanas sulaukia nedaug turistų ir turizmo iš esmės per daug neskatina: neseka greta esančių JAE pavyzdžiu, neskuba statyti rekordus mušančių dangoraižių, gigantiškų viešbučių ir vilioti keliautojų tviskančia prabanga. Regis, į Omaną atvyksta tik tie, kuriems šalis išties įdomi, ir tuomet Omanas atsilygina nepamirštamais įspūdžiais. Bet apie viską – iš eilės.
Omano viza, kurią gavome oro uoste, mums kainavo 20 Omano rialų, arba apie 47 Eur. Norėjome apžiūrėti kiek įmanoma daugiau šalies, todėl išsinuomavome automobilį. Vėliau pasirodė, kad tai buvo geriausias sprendimas – degalai Omane nebrangūs, o viešasis transportas patogus tik miestuose; į kai kurias vietas, kurias norėjome aplankyti, buvo galima nusigauti tik automobiliu.
Muskate apsistojome pas žurnalistą iš Indijos, kurį suradome CouchSurfing tinklapyje. Mūsų naujojo draugo dėka sužinojome, kad indai ir pakistaniečiai vaidina svarbų vaidmenį Omano ekonomikoje (kaip, beje, ir kitose Persų įlankos šalyse).
Omane daugybė kviestinių kvalifikuotų ir nekvalifikuotų darbuotojų iš Indijos, jie čia uždirba daugiau nei gimtinėje, bet jų teisės – ribotos. Tarkime, jie negali kurti savo įmonių, tam būtina turėti partnerį omanietį. Netrukus įsitikinome, kokia gausi indų bendruomenė sostinėje – kone visi pardavėjai, padavėjai, valytojai, degalinių darbuotojai – indai. Jiems priklauso ir pigiausi restoranai bei mažutės maisto parduotuvėlės, vadinamos tiesiog „Food Stuffs“ (angl. Maisto produktai).
Šiuolaikiška sostinė
Sostinė Muskatas reprezentuoja viską, kas Omane geriausia – labai švarus, saugus, puikiai organizuotas miestas, kuriame koja kojon žengia modernumas ir tradicijos. Muskate galima rasti visus šiuolaikinius patogumus, greitą aptarnavimą, vakarietiškų prekybos centrų ir nesveiką, bet tokį pažįstamą greitmaistį siūlančių restoranų (kai nebesinori egzotikos, visad yra „McDonalds“).
Kita vertus, Muskato gyventojai saugo savo tradicinį gyvenimo būdą – ir suaugę, ir vaikai dėvi tradicinius arabų rūbus – ilgas laisvas tunikas, tik moterų jos juodos, o vyrų – baltos, žemaaukščių gyvenamųjų namų fasadai marginti spalvotomis mozaikomis, o senutėlis sultonas Qaboos, regis, nuoširdžiai gerbiamas – apie jį girdėjome tik malonius atsiliepimus.
Omano gyventojai mums pasirodė draugiški, malonūs, bet santūrūs, saugantys savo privatumą. Mūsų naujasis draugas iš Indijos pasakojo, kad būti pakviestam į svečius Omane yra didelė garbė ir ypatingo palankumo ženklas. Paprastai žmonės savo namų duris atveria tik artimiausiems draugams.
Omaniečiams kitataučiai mažai terūpi – gal jie mus priima kaip nekenksmingą keistenybę, o gal jie tiesiog per daug orūs, kad spoksotų į mus, keistus atėjūnus?
Nors po musulmoniškas šalis keliaujančioms moterims patariama rengtis uždaresniais drabužiais, aš šio patarimo nepaisiau – paskubom į lagaminą įsimetusi savo įprastą vasarišką garderobą Omane susivokiau, kad teks dėvėti daugiausia šortus ir berankovius marškinėlius...
Ir lengviau atsikvėpiau, kai, kitaip nei kaimyninėse šalyse, nesulaukiau nei smalsių žvilgsnių, nei juolab priekabiavimo. Regis, omaniečiams kitataučiai mažai terūpi – gal jie mus priima kaip nekenksmingą keistenybę, o gal jie tiesiog per daug orūs, kad spoksotų į mus, keistus atėjūnus?
Muskate apžiūrėjome karališkuosius rūmus, sultono Qaboos mečetę (trečią pagal dydį mečetę pasaulyje), Al Jalali tvirtovę, o labiausiai mums patiko viena seniausių miesto dalių – Mutra, kurioje, beje, apsistoja dauguma turistų; ten galima rasti ir daugiausia ekonominės klasės viešbučių bei sąlyginai nebrangių restoranų.
Dienos karščiui atlėgus malonu pasivaikščiuoti vingiuotu pakrantės taku (angl. Mutrah Corniche), o užsukę į turgų (angl. Mutrah Souq), pasijutome lyg pravėrę Aladino lobių skrynią – akys raibo nuo sidabro dirbinių, rytietiškais ornamentais puoštų audinių, svaigino sodrūs kvapiųjų aliejų aromatai, akį traukė puošnūs sidabriniai durklai, kurie, pasirodo, yra ne suvenyrinės imitacijos, o tikri ginklai. Juos vyresnio amžiaus omaniečiai kartais vis dar nešioja prisisegę prie diržo!
Man, saldžiavalgei, įdomiausias buvo maisto skyrius, iki šiol saldu burnoje prisiminus omanietiškų datulių skonį ir jų riebią, aromatingą sezamo sėklų chalvą... Beje, juvelyrika Omane brangi, tačiau turguje galima derėtis, o pardavėjai – mandagūs, neįkyrūs ir nesistengia bet kokia kaina įbrukti savo prekių.
Tolyn į dykumą
Iš Muskato palei vandenyną patraukėme į pietus. Norintys pabėgti nuo visų ir visko turbūt neras tinkamesnės vietos, nei Omano dykumos. Tolyn besidriekiantis kelias, atrodo, vingiuoja į niekur – kiek akys užmato, vien smėlynai, nugara nubėgdavo šiurpas pagalvojus, kas nutiktų, jei automobilis sugestų vidury dykynės.
Turistiniame žemėlapyje pažymėtų lankytinų objektų – senovinių griuvėsių, išdžiuvusių upių vagų, oazių – važiuodami greitkeliu iš Muskato neradome, nes pakeliui nėra jokių nuorodų, tik vienas kitas smėlėtas takelis, pranykstantis dykumoje...
Juokavome, kad Omano turizmo ministerijos požiūris toks: tie, kam reikia, ir taip žino, kur viską rasti, o turistai apsieis, telieka geriau Muskate.
Taip paklaidžioję, neradę, ko ieškojom, bet aptikę turistų žemėlapyje nepažymėtų objektų (pilį be pavadinimo, kurioje buvome vieninteliai lankytojai, o jos sargas mielai pabuvo mūsų gidu ir įsijautęs kažką pasakojo arabiškai, žalią oazę su datulių palmėmis, indiško maisto užkandinę vidury dykumos) atvykome į Suro miestelį.
Žvejų gyvenvietė, kurioje nuo pakrantės uolų į jūrą žvelgia trys senoviniai bokštai, paplūdimyje futbolą žaidžia basakojai vaikai, o ant smėlo džiūsta vis dar tradiciniu būdu rankomis gaminamos medinės valtys.
Nuostabi vieta, į kurią, beje, iš Muskato nevažiuoja autobusai! Dar sykį pasidžiaugėme sprendimu išsinuomoti automobilį ir mūsų viešbučio kavinėje papsėdami kvapnų kaljaną susidėliojome tolimesnį kelionės planą.
Kompensacija už vėžlius – nuostabūs paplūdimiai
Iš Suro nutarėme traukti toliau į pietus – norėjome pasiekti Masiros salą, kurioje tikėjomės pamatyti jūrinių vėžlių, mat buvome girdėję, kad jie čia deda kiaušinius. Vėžlius pražiopsojome, bet radome nuostabių paplūdimių – švarutėlių ir visiškai tuščių.
Turizmas Masiroje tik žengia pirmuosius žingsnius, daugiausia nedideliuose salos kaimeliuose gyvena žvejai ir (kaip gi Omanas be jų!) atvykėliai iš Indijos, kurie čia įkuria restoranėlius, visokių niekniekių parduotuvėles ir panašiai.
Masiroje ragavome labai skanios žuvies, tačiau pastebėjome, kad kitoks maistas bei geriamas vanduo yra brangesni nei žemyne – juk saloje jokios maisto pramonės nėra, viską tenka atgabenti. Masirai aplankyti visiškai pakanka poros dienų – galima pasimėgauti tyla, ramybe ir lėtu gyvenimo ritmu, bet pramogų trūksta – matėme vieną jėgos aitvarų mokyklą, regis, tai ir viskas, kas galėtų sudominti turistus.
Maloniausiu kelionės atradimu mums tapo Nizva (Nizwa) miestas, Omano mastu esantis netoli sostinės, už maždaug 140 km. Kažkur pakeliui nugriebtas lankstinukas pristatė Nizvą kaip „Islamo perlą“. Suintriguoti nusprendėme žvilgtelėti iš arčiau. Pasirodo, Nizva kažkada buvo Omano sostinė, strategiškai svarbus miestas, prekybos ir amatų centras.
Miestas reikšmingas ir dabar: jo universitetas – vienintelis nemokamas Omane, jame studijuoja daug moterų. Mus sužavėjo senamiestis – impozantiškas fortas, matomas iš toli, ir žemi, aptakių formų smėlio spalvos nameliai. Graži ir Nizvą supanti gamta – palmių giraitės ir statūs dantyti kalnai.
Keletas praktinių patarimų:
- Omaniečiai tolerantiški, bet vis dėlto – griežti musulmonai, todėl alkoholis čia draudžiamas. Jis parduodamas tik viešbučių baruose ir yra brangus – tarkime, bokalas alaus atsieina apie 7-8 eurus.
- Vasarą Omane karšta lyg pragare, bet žiemą naktį temperatūra dykumoje gali nukristi iki 15-16 laipsnių – pravers megztinis!
- Lauktuvės, kurių galima parvežti artimiesiems iš Omano: be tradicinių rytietiškų saldumynų – chalvos, datulių, figų, galite nusipirkti prieskonių, sidabro dirbinių, kilimų, smilkalų bei kvapiųjų aliejų. Omane ypač vertinamas bosvelijų sakų koncentratas (angl. frankinsence), naudojamas kvepalų ir smilkalų gamyboje, ši medžiaga tokia svarbi arabų kultūros dalis, kad Muskate jai net pastatytas iš tolo matoma skulptūra – tradicinė arabiška smilkyklė (angl. Frankinsence Burner).
- Omanas – nepigi šalis, brangiausiai atsieina nakvynė, nes mažiau lankomuose miestuose hostelių tiesiog nėra ir vienintelis pasirinkimas – verslo klasės viešbučiai (jų kokybė, deja, ne visada atitinka kainą) arba, drąsuoliams, palapinė dykumoje. Mes pasinaudojome alternatyva – CouchSurfing, o dvivietis kambarys Suro nakvynės namuose mums atsiėjo 40 Eur. Įprasta automobilio nuomos kaina 30 – 40 eurų už dieną, maistas brangiausias vakarietiško stiliaus kavinėse ir restoranuose, indiškos užkandinės – pigiausios, dviese jose galima papietauti uz maždaug 10 eurų.
Kam patiks viešnagė Omane? Ieškantiems neatrastų kelių, gamtos mylėtojams, dykumos svajokliams, norintiems akies krašteliu žvilgtelėti į paslaptingą, mums vis dar mažai pažįstamą Rytų kultūrą.
