Tiek to, atleiskite už lyrinį nukrypimą. Žmonės mėgsta gražius kelionių vaizdus ir viskas čia gerai, jei suprantame, kad realybėje tie vaizdai dažnai atrodo, švelniai tariant, kiek menkiau.
Todėl, kai su draugais ar pažįstamais kalbuosi apie jų kelionių įspūdžius, nesistebiu, kad jiems atostogų „vinimi“ tapo ne pirmus „Google“ vaizdų puslapius užtvindę „saldainiukai“, o visai kitos vietos. Jos nebūtinai puikuosis ant žurnalų viršelių ir ne visada bus įtrauktos į kelionių organizatorių maršrutus; dažnas keliautojas apie jas bus girdėjęs mažai arba nieko.
Bet, jei egzistuotų „Mis“ konkursas, jos garantuotai nusipelnytų publikos prizo. Todėl šiandien jūsų teismui pristatau keletą didžiųjų architektūros šedevrų šešėliuose tūnančių vietų, kurios, mano nuomone, vertos daug didesnio keliautojų dėmesio.
Auksinė Šventykla, Amritsaras, Indija
Indija be asociacijos su jau minėtu Tadžmahalu būtų tas pats, kas lietuvis politikas be noro nugvelbti milijoną, ir nors tu ką. Tačiau apsilankymas čia reiškia neišvengiamą susidūrimą su labiausiai turistų lankoma vieta šalyje, kur ir taip gyvena milijardas žmonių. Todėl jausmą, pamačius Tadžmahalą, geriausiai nusakytų kažkodėl vis dar egzistuojančių televizinių šou komisijų nuolat kartojama frazė: „Viskas čia gerai, bet...kažko pritrūko“.
Indija be asociacijos su jau minėtu Tadžmahalu būtų tas pats, kas lietuvis politikas be noro nugvelbti milijoną, ir nors tu ką.
Svarbiausia Pandžiabo valstijoje (šiaurės vakarų Indija) gyventiems sikhams šventykla ne šiaip sau pavadinta Auksine. Apversto lotoso žiedą primenantis jos kupolas padengtas 750 kg aukso, o induistinio ir islamiškojo stiliaus šventykla, atrodo, tarsi plūduriuoja ant didžiulio baseino paviršiaus.
Sikhai tiki, kad vanduo tame baseine yra „nemirtingumo nektaras“, todėl lankydamiesi čia būtinai atlieka ritualines maudynes.
Tvarką prižiūri ietimis ginkluoti savanoriai, tačiau net ir tada, kai didžiulė šventyklos teritorija prisipildo piligrimų, atmosfera čia yra išskirtinai draugiška: iš pažiūros kiek grėsmingai atrodantys sikhai iš tikrųjų sudaro labai šiltų žmonių įspūdį, kuriems pamatyti vakarietį turistą yra ypatingas malonumas: manęs prašė autografų, su manimi norėjo fotografuotis ir mielai kalbėjosi. Visą tą fantastišką atmosferą čia dar labiau sustiprina iš šventyklos vidaus nuolat sklindančios sikhų maldos.
Wat Ben, Bankokas, Tailandas
Šventyklų prifarširuotame Bankoke kiekvienas sutiktas turistas tarp pirmųjų aplankytų vietų būtinai paminės Karaliaus Rūmų kompleksą ar Wat Arun šventyklą. Ir tik kažkur giliau sąraše, tikėtina, atsidurs Wat Ben – „Marmurinė šventykla“.
Jei kažkokiam Saliamonui Indijoje buvo kilusi mintis išardyti tuo metu pakankamai apleistą Tadžmahalą, nuplukdyti marmurą į Londoną ir parduoti, tai Tailando karaliaus strategija buvo priešinga. Iš Italijos parsigabentą marmurą 1899 m. jis panaudojo elegantiškosios Wat Ben statybai, tuo pačiu pasiųsdamas aiškią žinutę britams ar prancūzams, kad jo šalis – civilizuota.
Neturėdami ko „civilizuoti“ pastarieji neteko įprasto savo kolonijinei veiklai preteksto. Sutapimas ar ne, bet Tailandas taip niekada ir nebuvo tapęs kolonija, o europietiškai tailandietiška Marmurinė šventykla toliau džiugina tuos, kurie per betonines Bankoko džiungles kažkaip suranda kelią iki jos.
Kyaiktiyo Pagoda (Auksinė Uola), Birma
Įsivaizduokite Puntuko dydžio akmenį su mažyte pagoda ant viršaus, kažkokiu mistiniu būdu užrioglintą ant aukštos uolos krašto ir balansuojantį ties nukritimo riba. Maždaug taip atrodo viena švenčiausių Birmos budistams vietų – Kyaiktiyo Pagoda, dažniau vadinama tiesiog Auksine Uola.
Vaizdingų kalnų apsuptyje esanti Auksinė Uola, anot legendos, žemyn nenusirita tik dėl tinkamoje vietoje padėto Budos plauko. Ir nors ji populiarumu toli gražu neprilygsta šalies simboliu laikomai Švedagono Pagodai ar tūkstančiams Bagano šventyklų, lankantis čia patirsite tokių įspūdžių, kokių kitur tiesiog negalėtumėte.
Viskas prasideda dar Kyaiktiyo kalno papėdėje, kur visi atvykę sodinami į sunkvežimį, o šis, skriedamas kalnų serpantinais, visiems prigamina sočiai adrenalino. Kartais įspūdis iš tikrųjų būna toks, lyg važinėtumėtės amerikietiškais kalneliais. Užtat pasiekus kalno viršūnę, atsiduriate tarsi kitame pasaulyje: sunkvežimio garsus pakeičia ramybė, deginamų smilkalų kvapai, besiburiuojantys Birmos piligrimai ir nepakartojamas Auksinės Uolos vaizdas.
Beje, prieiti prie uolos ir užklijuoti ant jos auksinį lapelį (įprastas budistams ritualas, turintis religinę prasmę) leidžiama tik vyrams; moterys tuo metu meldžiasi pagarbiu atstumu.
Bayon šventykla, Kambodža
Angkoro šventyklų kompleksas Kambodžoje yra didžiausias pasaulyje religinis monumentas, susidedantis iš begalės šventyklų, išsibarsčiusių maždaug 400 kv. km plote (kas, beje, prilygsta Vilniaus miesto plotui). Taip jau gavosi, kad viso komplekso simboliu laikoma to paties pavadinimo šventykla – Angkor Wat, 7-asis pasaulio stebuklas.
Kambodžos Monai Lizai jau reikia ne plastinės operacijos, o kapitalinio remonto: visas Angkoro šventyklų kompleksas sparčiai griūva – amžius, klimatas, besotės džiunglės ir turistų srautai daro savo.
Stebuklai, aišku, yra puikus dalykas, tik turiu įtarimo, kad kai kurie žmonės apie juos galvoja kaip apie rinkimus: kai rezultatai paskelbiami, ne visi su jais sutinka, net jei ir nebalsavo. Prie tokių priskirčiau ir save. Taigi, nors šaukštai jau po pietų, drįstu teigti, kad ne Angkor Wat, o XII a. statyta Bayon šventykla, tegul ir mažesnė, tegul ir visu 100 metų jaunesnė, susilauktų mano balso rinkimuose.
Išskirtinis jos bruožas yra virš 2000 didelių veidų, išraižytų ant 54 bokštų. Lakią vaizduotę turintieji besišypsančius Bayon šventyklos storalūpius jau praminė Pietryčių Azijos Mona Liza. Tiesa, Kambodžos Monai Lizai jau reikia ne plastinės operacijos, o kapitalinio remonto: visas Angkoro šventyklų kompleksas sparčiai griūva – amžius, klimatas, besotės džiunglės ir turistų srautai daro savo. Belieka tikėtis, kad restauravimo tempai čia nemažės.
Linh Phuoc Pagoda, Vietnamas
Prisipažinkim – kalbėdami apie Vietnamą, dažniau minėtume gamtą, maistą, begalę motorolerių, bet ne šventyklas ar kitokius architektūros gėrius. O net ir apie pastaruosius galvodami, mintyse pirmiausiai klaidžiotume po Hanojų, Saigoną ar Hue. Tačiau viskas, ką mačiau Vietnamo miestuose, man nublanksta prieš Dalato apylinkėse (centrinis Vietnamas) atrastą Linh Phuoc pagodą. Matant ją vis prisimindavau Tailandą ir Baltają Šventyklą (Wat Rong Khun), apie kurią jau buvau rašęs kiek anksčiau.
Linh Phuoc yra gausiai dekoruota, tiesa, daug spalvingesnė už savo pusseserę Tailande. Na, o Vietnamo mastais ji dar ir rekordininkė: pagodos bokšte įtaisytas sunkiausias šalyje varpas (8500 kg), šalia raitosi ir ilgiausias (49 metrai) drakonas, kurio dekoravimui buvo panaudotas stiklas iš maždaug 12000 alaus butelių.
Tad jei vienoje vietoje norite pamatyti tikrą vietnamietiškos architektūros šedevrą, pagardintą disneilendiniu kiču, pabarstytą budistinio dvasingumo pagardais ir atskiestą alumi – marš į Dalato apylinkes! Tiesa, alaus kvapo iš drakono nasrų nesitikėkite: Linh Phuoc pagoda pastatyta 1952m., o per tiek laiko išgaruoja daug kas.
Wat Mahathat ir Wat Yai Chai Mongkhon, Ajutaja, Tailandas
Smarkiai nesuklystumėte pasakę, kad dauguma Tailando šventyklų būna arba puikiai prižiūrėtos, arba smarkiai apgriuvę. Keliautojams nuo jų būna sotu, apsilankius Bankoke ar Čiangmajuje – be konkurencijos lankomiausiuose šalies miestuose.
Tad kiek ironiška, kad pora ikoninių, Tailandą garsinančių vaizdų užfiksuoti visai kitur: senojoje sostinėje Ajutajoje.
Vienas tokių vaizdų yra medžio šaknyse įaugusi Budos galva, kurią dauguma tikrai esate matę ant atvirukų ar šalies turizmą pristatančių žurnalų ir tinklalapių. Randasi ši Budos galva Wat Mahathat šventykloje, kurios būklė šiandien yra visiškai apgailėtina: daugelis statulų čia yra apgriuvę arba iki pusės nupjaustytos (apie meno vertybių vagystes, beje, jau irgi esu rašęs).
Tad aptikti puikiai išlikusią Budos galvą, ir dar tokioje netradicinėje vietoje, yra tikras siurprizas. Niekas iki šiol tiksliai negali paaiškinti, kaip ir kodėl ji čia atsidūrė, tačiau mane labiausia įtikina versija, kad kažkada ši Budos galva vagišių buvo tiesiog nupjauta, paslėpta tarp medžio šaknų, o po to pamiršta.
Šiandien ji tarsi suaugusi su medžiu, saugoma ir yra tikras Wat Mahathat šventyklos pasididžiavimas.
Tvarkingai, tarsi kareiviai per paradą surikiuotos, puikiai išsilaikiusių Budų eilės čia, Wat Yai Chai Mongkhon šventykloje, man yra vienas fotogeniškesnių vaizdų Tailande.
Antroji Ajutajos šventykla, apie kurią tiesiog privalau užsiminti, yra Wat Yai Chai Mongkhon. Ir jei tikėjotės, kad savo pasakojimo pabaigai aš pataupiau nuobodžių faktų apie jos amžių (nes amžius priduoda svorio, tiesiogine ir perkeltine prasme) ar istorinę reikšmę, skubu nuvilti.
Kartais keliaujant nutinka taip, kad net ir iš prasčiausio vaizdo geras gidas sugeba išsunkti skanią istoriją. Šiuo atveju nereikia nei istorijos, nei gido, nes visiškai užtenka vaizdo. Tvarkingai, tarsi kareiviai per paradą surikiuotos, puikiai išsilaikiusių Budų eilės čia, Wat Yai Chai Mongkhon šventykloje, man yra vienas fotogeniškesnių vaizdų Tailande. Subjektyvu, pasakysit? Aišku, kad taip. Bet gal dėl to keliaudami kiekvienas ir randame savo „vinių“.
Daugiau autoriaus kelionių istorijų ir fotoreportažų ieškokite jo asmeniniame puslapyje „Pasaulio piemuo“.
