Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Gastronomijos festivalis Madride: jei norisi valgyti gerai, tai tik Ispanijoje

Kartais nuoširdžiai susimąstau, kodėl amerikiečių rašytoja Elizabeth Gilbert, „Valgyk, melskis ir mylėk“ knygos autorė, mėgavimuisi maistu pasirinko Italiją, o ne Ispaniją. Juk būtent čia, Ispanijos sostinėje Madride ji būtų galėjusi skrosti visą miestą iš baro į barą ir ragauti „Gastronomijos festivalio“ siūlomų gėrybių.
Gastronomijos festivalis Madride
Gastronomijos festivalis Madride

Šis festivalis – jau trečiasis, organizuojamas miesto savivaldybės. Dvi savaites trunkantis renginys siūlo per tris šimtus įvairių restoranų, barų, kavinių ir užeigų, kuriose viduržemio jūros virtuvės fanai gali degustuoti, uostyti, žiūrėti į įmantrius meno-maisto kūrinius. Kai kurios vietos prieinamos didžiajai visuomenės daliai, kitos – tik tiems, kurie pasiryžę plačiai atverti savo pinigines.

Festivalio programoje buvo įrašyta ir „tapų“ bei vyno degustacijos, vakarienės, susitikimai ir pokalbiai įvairiose erdvėse – meno galerijose, teatruose, muziejuose, taip pat gaminimo kursai. Už viską, be abejo, reikėjo pakloti šiek tiek pinigėlio. Pavyzdžiui, vakarienė vienam žmogui (užkandžiai, pirmas patiekalas, desertas, vynas, duona, kava ir pasirinkto likerio šlakelis) atsiėjo 86,05lt (25 eurus). Ar verta? Turbūt rizikos dalykas, nes kartais būna, rodos, restoranas atrodo neblogai, aptarnavimas puikus, žmonių daug, bet maistas – toks... na, tikrai nevertas to beveik šimto litų. Susidaro įspūdis, kad Madride restoranų šefai per daug nesistengia, nes vis tiek lankytojų turi daug. O štai, vyno degustacijos su keliais gabalėliais sūrio ir dešrytės, reikalavo nei daug, nei mažai – 75 eurų (258 lt). Ir tai buvo speciali kaina. Su nuolaida.

Jūrų gerybių kroketai kriauklėje
Jūrų gerybių kroketai kriauklėje

Bet ne apie tai mes čia šiandien. Apie festivalį. Nesusilaikiau ir aš, sukrapščiau paskutinius centus, pasiėmiau porą draugų į parankę, ir ėjome degustuoti tapų. Kaina nei didelė, nei maža – 3 eurai (10,33lt) už 200 ml alaus ir užkandėlę. Kiekviename bare ji skirtinga, todėl teko pasivaikščioti ir pamėginti bent kelias. Tai neblogas būdas pažinti vietas, į kurias paprastą dieną neitum – būtų šiek tiek per brangu. Tai vietos, kuriose lankosi vilkintys kostiumais ir elegantiškomis suknelėmis, dirbantys kokioje nors tarptautinėje kompanijoje, nemokantys angliškai, bet galintis sau leisti pasisamdyti vertėją, jei tik tokių paslaugų prireiktų kelionės į, pavyzdžiui, Londoną, metu. Tai vietos, kuriose apsilankęs, tampi „kietesnis“ draugų akyse. Tad štai į tokias vietas mes, paprasti žmogeliai, mūvintys per išpardavimus įsigytais džinsais ir internetu pirktais marškinėliais, užklydome „Gastronomijos festivalio“ metu.

Tapos istorija

Ispaniško užkandžio, kitaip vadinamo „tapa“ istorija prasidėjo karaliaus Alfonso X valdymo laikotarpiu XIII amžiuje. Pasakojama, kad jis reikalavęs, jog prie jo taip mėgstamo vyno nuolat būtų ko nors užkąsti – nesinorėjo, kad gėrimas stipriai „trenktų“ į galvą. Be to, iš atidaryto vyno butelio sklindantis kvapas buvo gana stiprus ir šiek tiek erzino karalių, todėl buvo nutarta kuo nors jį uždengti – ispaniškai tai būtų „tapar“. Kita istorija sako, jog uždengti norėta ne dėl sklindančio kvapo, bet kad „skrajojantys draugai“ – musės – nesumanytų paragauti šio dievų gėrimo. Tais laikais buteliai būdavo uždengiami kumpio, ispaniškos dešros chorizo ar sūrio gabaliukais. Šiomis dienomis „tapomis“ gali būti bet kas – riešutų saujelė, omletas (tortilla), keptos bulvės su padažais, ir bet kas, kas tik šauna į galvą.

Skrudintos krevetės cukinijų apvalkale
Skrudintos krevetės cukinijų apvalkale

Mūsų planas buvo užkandžių žygį pradėti nuo vieno baskų krašto baro. Kaip bebūtų, įvyko kažkoks nesusipratimas ir kitą dieną atėję per pietų metą likome it musę kandę – durys ir langinės buvo septyniomis spynomis užrakintos. Teko rinktis kitą iš 66 tapų degustacijose dalyvaujančių užeigų. Tai nebuvo itin sunku, nes dauguma jų – Madrido centre.

Pirmoji vieta – „Senelio namas“ („La casa del Abuelo“- isp.). Tai – viena seniausių užeigų mieste, turinti gilias užkandžių tradicijas ir žinoma dėl savo saldaus vyno ir krevečių. Vynelio paraugauti negalėjome, tačiau skrudintos krevetės cukinijos apvalkale – nenuvylė. Tebuvo pirma valanda dienos – puikus metas lietuviškiems pietums, bet ispanams – kiek per anksti, todėl „Senelio namas“ lankytojų antplūdžiu pasigirti negalėjo. Nepaisant to, durys nepaliovė varstytis, o mažos žmonių grupelės meiliai rikiavosi prie apvalių staliukų. Dauguma jų rankose laikė vyno taures. Tikriausiai to, saldaus, anot „La casa de Abuela“ pažįstančiųjų, geriausio visame Madride.

Vieta, kur susitinka skirtingi socialiniai sluoksniai

Paėjėjus šiek tiek žemiau Viktorijos gatve, trys žingsniai iki Santa Ana aikštės, prieš akis iškyla dar vienas vietiniams puikiai žinomas baras – „Bardemcilla de Santa Ana“. Tai tik viena iš kelių sostinėje esančių ispanų aktorių ir režisierių šeimos Bardemų vieta. Bardemai – tai ištisa dinastija, prasidėjusi dar XIX amžiaus pabaigoje nuo aktoriaus Rafaelio Bardemo Sole. Jis susituokė su savo profesijos atstove, su kuria susilaukė trijų sūnų – taip pat tapusių aktoriais, arba kino režisieriais. Taip ši linija ir tęsėsi bei tęsiasi iki šių dienų. Prieš porą metų Penelopė Cruz irgi prisijungė prie jų – ištekėjo už Javiero Bardemo ir pagimdė jam sūnų. Beje, P. Cruz vyras suvaidino seksualųjį brazilą jau minėtoje kino juostoje „Valgyk, melskis ir mylėk“.

Bardemų aeimos baras
Bardemų šeimos baras

Taigi šioje „Bardemcilloje“ laukė dar vienas užkandis. Šįkart – bulvių kroketai su kumpiu ir sūriu. Čia jau turėjome meiliau susipausti, nes žmonių buvo išties daug. Jaunimo? Ne. Labiau „senimo“, ar bent brandaus amžiaus žmonių, sumaniusių praleisti sekmadienio rytą-popietę gurkšnojant raudoną ar baltą vyną, alų ir užkandžiaujant. Moterys, ko gero, namie palikusios krūvą anūkų, vilkėjo išeiginiais drabužiais, ant veido matėsi pastangos pasidaryti nepriekaištingą makiažą, trumpi įvairių spalvų plaukai buvo supurkšti įvairiais lakais ar sutepti plaukų formavimo želė – šiukštu, kad tik „atlaikytų“ šias kelias pasivaikščiojimo po barus valandas. Ši Bardemų vieta labiau primena intelektualų pasimatymų „tašką“, siūlanti vyno iš įvairių Ispanijos vietų, ant sienų kabo šeimos nuotraukos, paveikslai. Tai vieta, išties išsiskirianti iš prišnerkštų, šiūkšlėmis pilnų Madrido barų. O už kokybę reikia ir mokėti. Visa laimė, šįkart – tik 3 eurus.

Virtuvių aefai
Virtuvių šefai

Paskutinė, trečioji vieta tikriausiai buvo prašmatniausia iš jau lankytų. Tai – restoranėlis (Ispanijoje bet kuri vieta, kurioje duodama maisto, vadinama restoranu, – aut. past.), įsikūręs vieno viešbučio pašonėje. Įmantrus šiuolaikinis dizainas, nebloga muzika, malonus aptarnavimas. Čia mus pavaišino skrudintu, šiek tiek aštriu kroketu su sūriu ir jūros gėrybėmis. Laižėmės pirštus ir negalėjome liautis dėkoti Madrido savivaldybei už šį festivalį. Kaip ir vietose prieš tai, čia irgi buvo nelengva rasti mūsų amžiaus, ar socialinio statuso lankytojų. Net sekmadienio popietę jie vilkėjo elegantiškais kostiumais, kostiumėliais, rodės, buvo tobulai pasirūpinę savimi. Tikriausiai įpareigojo aplinka – vis tik šie „tapų degustavimo“ barai nebuvo tie, į kuriuos jaunimas eina kasdien po darbo susitikti su draugais ar pažiūrėti futbolo varžybų. Kita vertus, būtent šio renginio dėka jis galėjo priartėti prie tų, kitokių, vietų ir pažinti kitą virtuvės ir gyvenimo viduržemio jūros šalies sostinėje pusę.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos