Tiek jau to, pagalvojome. Jei jau taip, sulauksime mes to taksi, nors buvo keista, kad visi autobusu važiavę keleiviai per kelias minutes nukurnėjo būtent ten, kur, anot jų, nesaugu. Žinoma, jie visi buvo juodaodžiai ir vietiniai, tai gal jiems yra kažkiek kitaip. Bet per daug rizikuoti nenorėjome – visgi nežinomas miestas, nežinai, kas gali atsitikti žiopliems turistams.
Palyginti su Johanesburgu, Keiptaunas yra visiškai kitoks – gana švarus, žalias, judrus, linksmas ir gyvas. Jame gausu barų ir restoranų, kuriuose pilna baltųjų turistų. Iš akies atrodo, kad tai net ne Afrikos, o labiau Naujosios Zelandijos ar Australijos miestas, ir tikrai nekyla mintis, kad čia gali būti nesaugu. Kalbu tik apie centrinę miesto dalį, žinoma. Į kitus rajonus ir Keiptauno getus (išskyrus vietoves prie jūros) mes net nelindome.
Visgi, kad ir kaip būtų keista, ne Johanesburgui, o būtent Keiptaunui tenka didžiausias šalyje žmogžudysčių skaičius, skaičiuojant 100 tūkst. gyventojų. Pagal kai kuriuos apskaičiavimus jis ir pasaulyje užima garbingą penkioliktą vietą. Pagal kitus – gal septynioliktą, aštuonioliktą ar dešimtą, tačiau būtent jis yra PAR nusikalstamumo flagmanas pasaulyje.
O keista yra dėl jau minėtos priežasties. Johanesburgas jau ir pats vizualiai atrodo nejaukus, vietomis nudrengtas miestas, kuriame baltųjų reikia ieškoti su žibintais, todėl jo nesaugumas visiškai nestebina. Jame nevalingai saugaisi, nes jauti, kad čia ne visai gerai. O gražuolis Keiptaunas – atvirkščiai – atrodo atsipalaidavęs ir linksmas, jame pavojaus nejauti ir gali prarasti budrumą, kas jau yra pavojinga.
Johanesburge daug kur nesaugu net išlipti iš automobilio, o Keiptaune yra paprasta, nes vaikščioti galima laisvai ir be problemų. Bet tik dieną. Ir tik centre bei kai kuriuose kvartaluose prie jūros. Vieną dieną turėjome teminę ekskursiją, kuri šiek tiek išėjo už centro ribų, ir, nors tai buvo tik keli žingsniai kažkokio rajono link, pastebėjau, kad ekskursijos vadovė tą atkarpą tapo atidesnė ir labiau dairėsi. Aplink netrūko šmirinėjančių įtartinų juodaodžių neaišku kokiais tikslais.
Reikalai į blogąją pusę ima keistis sutemus. Viena iš taisyklių norint neįsipainioti į nemalonumus Keiptaune yra nevaikščioti gatvėmis naktį. Tą pajutome savo kailiu, kai atsipalaidavę ir pamiršę grėsmes užsivaikščiojome iki sutemų, ir būtent ėmus temti prie mūsų vis dažniau prisistatydavo nepatrauklūs žmonės su įvairiausiais prašymais. Dažniausiai smulkių monetų. Mandagiai atsisakydavome, tačiau tokių vis daugėjo. Niekada nežinosi, kuris pirmas parodys agresiją. Dar labiau apsidairius pamatėme, kad iš gatvių bent kiek normaliau atrodantys žmonės (ir ypač baltieji) jau dingę, ir vis daugiau žmonių atrodo įtartinai.
Paskubėjome gražia, žalia, tačiau tuščia alėja grįžti į viešbutį. Vėliau bendraudami su vietiniais gavome patarimą ten jokiu būdu nevaikščioti sutemus, nes tamsoje tokios alėjos yra ideali terpė užpuolikams. Jei jau eisite kur naktį, sakė jie, laikykitės prie judresnių gatvių, kur žmonių daugiau, o dar geriau – naktį apskritai nevaikščiokite. Jei norite linksmintis ar socializuotis, eikite į barus, kurių Keiptaune yra daug ir gerų, turinčių dvimetrinius, dažniausiai ginkluotus apsaugininkus, klientams taikančius „face control“ metodą, bet neikite į gatves. Kai norėsite vykti namo ar pakeisti barą, kvieskite taksi, bet stenkitės nevaikščioti. Naktimis į gatves lenda gaivalas, kuris draugiškumu ir paslaugumu kauštelėjusiam turistui nepasižymės.
Žinoma, nereikia suprasti visiškai drastiškai. Jei jūsų namai yra kitoje gatvės pusėje nei jūsų baras, niekas jūsų perbėgančio gatvę greičiausiai neužpuls, tačiau rizika ilgiau liekant gatvėje proporcingai didėja. Ir ypač baltajam. Baltaodis yra potencialus taikinys Keiptaune.
Ir iš tiesų, naktimis centrinio Keiptauno gatvės ištuštėja, tai yra keista tokiam didmiesčiui. Vieną naktį nakvojome viešbutyje, turinčiame terasą ant stogo, kurioje iki gilios nakties sėdėjome su vietiniais baltaisiais afrikiečiais ir negerdami viskio bei nerūkydami čia labai populiarios marihuanos stebėjome miestą ir šnekėjomės. Jie teigė, kad į gatves naktį lenda gaivalas, ieškantis nuotykių ir lengvo grobio. „Girdite ritmingą švilpesį? – paklausė vienas. – Taip susišvilpauja gaujų nariai, o būtent šitas švilpesys kviečia visus prieiti, nes rasta potenciali auka.“ „Dievaži, kokiu mėšlu jie pavertė mūsų nuostabią šalį“, – neužsirūkydamas suktinio nusikeikė kitas.
Centrinio Keiptauno gatvėse vakarais budi žalialiemeniai apsaugos vyrukai, kuriuos samdo miesto valdžia. Jie nėra nei dvimetriniai, nei ginkluoti, ir labiau panašesni į neprivalgiusius paauglius, kuriems žalios liemenės yra per didelės. Viešai skelbiama, kad ištikus bėdai reikia kreiptis į juos. Skamba gražiai, bet realybė kitokia.
Draugai pasakojo, kad vienas įkaušęs olandas gatvėje buvo užpultas. Užpuolimas jam baigėsi gerai, nes iš jo buvo tik atimtas telefonas. Kūno sužalojimas užpuolimo metu PAR yra gana dažnas atvejis, ypač jei užpultasis bando priešintis. Olandas puolė prie žalialiemenių, kurie po kelių skambučių kažkam pranešė, kad jo telefonas rastas, ir jis gali jį išsipirkti tik už dvidešimt dolerių. Žalialiemeniai dirba išvien su nusikaltėliais, teigė mūsų keikūnai draugai. Ir ne tik jie. Sako, kad šalies policija yra labai korumpuota ir, gaudami mažus atlyginimus, prie algos pareigūnai prisiduria pinigais, gaunamais iš nusikalstamų grupuočių.
Taip pat nepatariama per daug žavėtis miesto viešuoju transportu. Jis gal ir kiek saugesnis nei Johanesburge, bet nutikti gali visko. Mes juo išvis nesinaudojome, nes Keiptauno „Uber“ yra greitas, pigus ir patikimas. Naudojomės tik juo. Beje, Keiptaune daug kur yra nemokamas bevielis internetas.
Gana saugūs yra baltųjų gyvenami nuosavų namų rajonai pajūryje. Tačiau ten juk neisi tiesiog vaikščioti, juose nėra jokių traukos taškų.
Taigi, laikantis mano aprašytų taisyklių Keiptaune galima nuostabiai praleisti laiką, nes svečiams jis siūlo daug pramogų, skanų ir higienišką maistą, gerus barus, kokybiškus kokteilius, nuostabius gamtos bei miesto vaizdus ir gerą nuotaiką. Mums pasisekė pasiimti visus šiuos dalykus.
O apie saugumo situaciją kitose PAR vietovėse ir šalies keliuose – kitoje pasakojimo dalyje.
