Mažai žinomai „žuvų-žmonių“ genčiai, gebančiai be pagalbos plaukti po vandeniu neįtikėtinus atstumus, iškilo grėsmė.
Santarawis Lalisanas, 85 metų genties seniūnas iš izoliuotos Tawi Tawi provincijos Filipinuose, papasakojo, kaip jo žmonės per daugybę kartų ištobulino laisvojo nardymo meną.
Jis Giuseppei iš „Progetto Happiness“ (liet. „Projektas Laimė“) papasakojo, kad Badjao genties vaikai laisvai nardyti mokosi beveik nuo gimimo. Jis paaiškino: „Esu Tawi Tawi čempionas, savo laiku po vandeniu ištverdavau 8 minutes, o dabar galiu ištverti ne daugiau kaip 5 minutes“.
Mokslininkai teigia, kad Badjao gentis gali sulaikyti kvėpavimą kur kas ilgiau nei vidutiniai žmonės, per dieną po vandeniu praleisdami iki 5 valandų. Jų kraujyje yra daugiau deguonies dėl unikalios blužnies mutacijos.
Badjao kaimas stovi ant polių, juos jungia netvarkingi bambuko ir dreifuojančios medienos „tiltai“. Vietiniai gyventojai tiksliai žino, kur vaikščioti, kad neįkristų, bet net jei taip ir nutiktų, tai būtų nesvarbu. Taip yra todėl, kad Badjao vaikai išmoksta plaukti iš karto, kai tik išmoksta vaikščioti.
Tačiau vandenyje po namais vis didėja plastikinių šiukšlių srautas. Vienas kaimelio gyventojas Giuseppei pasakojo, kad daugelis Badjao žmonių atsisakė tradicinio gyvenimo būdo ir pradėjo gyventi kaip vakariečiai.
Jų kraujyje yra daugiau deguonies dėl unikalios blužnies mutacijos.
„Čia patenka daug plastiko, nes šiandien Badjao žmonės eina į prekybos centrus ir čia naudoja plastiką, o ne popierių, – sako jis. – Anksčiau Badjao popierių naudojo tik tada, kai ką nors pirkdavo.“
Keletas Badjao žmonių vis dar laikosi senųjų tradicijų, maratoninių nardymų metu po vandeniu žvejoja ietimis, nešioja naminius medinius plaukimo akinius, kurių lęšiams naudojamas sudaužytų butelių stiklas.
Santarawį nardyti išmokė jo tėtis. Jis paaiškino: „Jis mane išmokė – kad ir kas nutiktų po vandeniu, turiu atsispirti ir sulaikyti kvėpavimą, kad ir kas nutiktų. Mintyse visada galvoju, ar pavyks išlipti atgal. Tuomet pasitikiu Dievu, ir tegu jis man grąžina gyvybę, kai tik grįšiu į paviršių.
Jūroje randu viską, ko man reikia gyvenimui. Žvalgausi tarp koralų ir uolų, ar nerasiu kokių nors žuvų. Kai jų randu, pataikau į jas harpūnu ir valgau.“
Kitas kaimo gyventojas papasakojo, kad iš savo tėvo paveldėjo ne tik įgūdžius, bet ir akinius bei ginklą. „Šį ginklą sukonstravo mano tėvas, jis buvo padovanotas man, kad tęsčiau žvejybos tradicijas, – pridūrė jis.
– Anksčiau, kai mūsų tėvai eidavo žvejoti, mes stengdavomės būti kuo dėmesingesni ir mokytis iš jų, nes žinojome, kad vieną dieną ateis ir mūsų eilė eiti žvejoti ir parsinešti maisto savo šeimoms.
Štai kodėl, kai einame žvejoti, mums tai yra šventa akimirka, nes tai mus sieja su protėviais.“
Tačiau Badjau gyvenimo būdui kyla vis didesnė grėsmė. Pusiau klajoklius žmones vis labiau vilioja modernus vakarietiškas gyvenimo būdas, taip pat didėjanti tarša – ne tik aplink kaimą esančiuose vandenyse, bet ir žuvyse, kurios sudaro didžiąją dalį jų raciono.
Santarawis yra išdidus nykstančio gyvenimo būdo reliktas. „Aš esu tikras Badjao, – tęsė jis. – Pasiimu vandens atsigerti ir einu į jūrą.
Prieš nardydamas dar kartą gurkšteliu... bet šį kartą sūraus vandens, kad pasijusčiau esąs vienybėje su jūra... ir tada neriu. Gyvenimas jūroje yra vienintelis dalykas, kuris gali padaryti mane laimingą... iki pat mano dienų pabaigos.“
