Gentas. Birželio 3 d. rytas
Pasiplaukiojimas Liso upe
Ooo! Iš nuostabos sušukau atėjęs į pačią senamiesčio širdį. Liso upė iš abiejų pusių aplipinta senoviniais pirklių gildijų rūmais! Nors šeštadienis, bet turistų dar nedaug, ir jie patys išsiskirstę kas kur: vieni – ant kranto restoranuose gurkšnoja rytinę kavutę, kiti – išsitraukę irklentes ar baidares jau užsiima vandens sportu. Užsimaniau ir aš. Paplaukioti, o ne kavos. Kai pasipainioja tokia galimybė, kavinės gali ir palaukti. Juo labiau, kad laivelis išplaukia už 5 minučių.
Liso upės gylis – 2,5 metro. Laivams ir sportininkams to visiškai pakanka. Paukščiams taip pat. Jie čia jaučiasi patogiai, kai kurie net lizdus susisukę. Kruizas truko tik 50 minučių, bet per jas sužinojau ir pamačiau pakankamai daug. Per Gentą teka ne tik upė, bet jis dar išraižytas ir kanalų, kuriais galima net jūrą pasiekti.
Būtent dėl vandens kelių prieš daug šimtmečių suklestėjo uostas, o kartu su juo ir visas miestas. Vyko aktyvi prekyba, svarbiausia prekė buvo grūdai. Pasižiūrėjęs į vieną neprastą statinį, net nepagalvotum, kad tai XII a. grūdų sandėlis (Korenstapelhuis), puikiai išsilaikęs iki šių dienų. Prabangiai pirklių gildijos tuo metu gyveno. Tarpusavyje varžėsi ne tik kas prašmatnesnius rūmus, bet ir kuo didesnę bažnyčią pastatys.
Kitas Gento pakilimo laikotarpis – iš karto po pramoninės revoliucijos. Tada ten suklestėjo tekstilės pramonė. Senus pastatus ant upės kranto griovė ir statė fabrikus. Gaminiais konkuravo net su Anglija.
Pasivaikščiojimas po senamiestį
Veltui beldžiausi į gotikinės Gento Šv. Mykolo bažnyčios (Sint-Michielskerk) duris. Jų niekas neatidarė. Tik skelbimų lentoje keliomis kalbomis parašyta „Nepykit, kad jūsų neįsileisime, nes trūksta savanorių, kurie galėtų priimti lankytojus“.
Šv. Mykolo vardu pavadintas ir šalia esantis tiltas per Liso upę. Turistiniuose lankstinukuose rašo, kad tai pats žymiausias Gento tiltas. Netrukus tuo įsitikinau savo akimis.
Ooo! Prasiveržė džiugesys jau antrą kartą šitoje kelionėje. Taip, būtent vien dėl to buvo verta atvykti į Gentą! Nuo tilto atsiveria vaizdas į žymiausius šio miesto bokštus: Šv. Mikalojaus bažnyčios (Sint-Niklaaskerk), varpinės (Belfort van Gent) ir Šv. Bavo (Gento globėjo) katedros (St. Baafskathedraal).
Su Mikalojumi pasisekė labiau negu su Mykolu. Jo bažnyčia bent jau buvo atidaryta. Aukšti gotikiniai skliautai, didelės erdvės. Deja, jos padalintos per pusę. Viena dalis suremontuota, kita – kur vargonai, dar tik laukia savo eilės. Į ją įeiti negalima.
Su trečia bažnyčia, tiksliau katedra pasisekė labiausiai. Ši (irgi) gotikinė šventovė buvo ne tik visa atvira lankytojams, bet ir suremontuota.
Užsimaniau į visus pažvelgti iš aukščiau, todėl užsiropščiau į 91 metrų aukščio Gento varpinę (aukščiausią tokio tipo pastatą Belgijoje). Ir kodėl man niekas nepasakė, kad į viršų privaloma keltis liftu, o žemyn lipti laiptais? Ne tik aš to nežinojau, tokių – dauguma. Kai buvau pasiekęs beveik pačią viršūnę, iš apžvalgos aikštelės plūstelėjo tuntas žmonių ir liepė leistis į apačią, nes laiptai siauri, prasilenkti neįmanoma. Laimei, kabarotis teko tik iki priešpaskutinio aukšto.
Apžvalgos aikštelė siaura, bet viską atperka miesto vaizdas iš viršaus. Gentas – išties nemažas. Pamačiau dar daugiau bažnyčių, Grafų pilį (Gravensteen), nemažai vėjo elektrinių.
Papietavęs ant upės kranto ir paskutinį kartą užmetęs akį į pirklių rūmus, patraukiau link traukinių stoties. Juk privalau dar iki Briugės nusigauti. Kai laiko mažai, o nori pamatyti daug – reikia skubėti.
Belaukdamas traukinio dar spėjau pasigrožėti stoties lubų puošyba ir sukrimsti šiltą, saldų belgišką vaflį. Jį iš to paties žmogaus už 2 eurus nusipirkau jau antrą kartą ir vėl patyriau didelį malonumą.
Briugė. Birželio 3 d. popietė, vakaras
Aš komfortiškame traukinyje. Pagaliau turiu progą bent pro langą išsamiau susipažinti su Belgijos gamta. Kraštovaizdis labai panašus į Nyderlandų: lygumos, medžiais atskirti dirbamos žemės ploteliai, kaimai su bažnyčių bokštų smailėmis. Kaip ir Olandijoje – daug gyvulių, gal tik mažiau laukus vagojančių kanalų.
Briugės viešbutį radau nesunkiai. Jis įsikūręs sename pastate, bet vidus modernus. Viešbučio apačioje didžiulė poilsio erdvė su pianinu ir nedidele virtuvėle, kurioje turistaujantis jaunimėlis gaminasi maistą, bendrauja, nesunkiai mezga naujas pažintis.
Nors šį kartą keliauju vienas, vis prisimenu savo šeimą. Mano mažasis sūnus, kioskelyje pamatęs „Nestea“ buteliuką paklausė: „Ar galima šaltos arbatos?“ Ir tuoj pats atsakė: „Žinoma!“ Virtuvėlėje padėti arbatos pakeliai, cukrus, pienas. Nemokamai. Viešbutis vaišina. Tik viena smulkmena – arbatinuko nematyti. Kai apie tai užsiminiau darbuotojui, jis mane nuramino:
– Tai prisileisk iš krano šilto vandens ir užsiplikyk arbatą. Pas mus galima iš krano gerti vandenį.
Kitaip tariant – ar galima šaltos arbatos? Žinoma! Tai vieną puodelį ir išgėriau.
Kaip apie tai parašiau žmonai, ji man atsiuntė tokią žinutę: „Turbūt jie apie legioneliozę nieko nėra girdėję...“
Vėliau visgi atsirado arbatinukas, todėl naudodamasis proga išgėriau dar du puodelius.
Diena buvo šilta, galvojau, kad toks bus ir vakaras. Todėl eidamas apžiūrėti nakčiai besiruošiančios Briugės, megztinio nepasiėmiau. Tik kiek vėliau supratau padaręs klaidą. Labai šalta nebuvo, bet komforto irgi nejaučiau. Grįžti į viešbutį šiltesnių drabužių tingėjosi. Kaip nors ištversiu.
Kad Briugė yra dar labiau turistų mėgstama nei Gentas, galima spręsti iš restoranų bei šokolado parduotuvių kiekio.
Įėjus į vieną šokolado parduotuvę iš nevilties vos neištryško ašaros. Ne, ne dėl kainų. Iš godumo. Juk net ir turint pakankamai pinigų, skrandžio galimybės vis tiek ribotos. Tiek daug vitrinose išdėlioto šokolado dar niekur nebuvau matęs. Didžiausi lakštai pieniško, juodo, balto. Įvairiausių formų saldainiukai. Su riešutais ir be jų. Nors pakliuvau į rojų, visų uždraustų jo vaisių vienu metu neišeis paragauti.
Vėsu. Norisi valgyti. Reikia skubėti, kol dėl nepatenkintų fiziologinių poreikių dar nesugedo nuotaika. Prie vaflių kioskelių didelės eilės, keli dar veikiantys restoranai pilni lankytojų.
Nors pakliuvau į rojų, visų uždraustų jo vaisių vienu metu neišeis paragauti.
Tai ką daryti? Ogi dar kartą užeiti į šokolado parduotuvę! Prisirinkau įvairiausių sveriamų saldainių (visi už tą pačią kainą). Vakarieniausiu. Ir visai neprastoje vietoje – Briugės turgaus aikštėje priešais didingą XIII a. Briugės varpinės bokštą.
Pasistiprinęs toliau šlifuoju senamiesčio gatveles. Šiandien tik pirminė apžiūra, išsamesnė pažintis laukia rytoj. Pastebiu, kad Briugėje nemažai gėlių. Pasigrožėjęs rotuše ir kalėdinių prekių parduotuve einu ieškoti rimtesnio maisto. Juk vien šokoladu gyvas nebūsi.
Stipriai apsvaigusių mačiau gal kokius šešis.
Vienoje kavinėje prieš pat užsidarymą už 15,70 Eur nusipirkau tuno salotų su batatais. Kaip patogu – šilti batatai apačioje, o šaltas tunas ir jūros kopūstai viršuje. Neatvėso, kol parsinešiau iki viešbučio. Vakarieniausiu vestibiulyje su gyva pianino muzika, iš šalies stebėdamas nerūpestingą įvairių šalių jaunimėlio bendravimą.
Grįžęs į kambarį užrašiau šviežiausius tos dienos įspūdžius:
„Nors dabar jau esu matęs abu miestus – Gentą ir Briugę, man sunku pasakyti, kuris iš jų gražesnis ar labiau patinka. Abu patiko, kiekvienas savaip. Tiek Gentas, tiek Briugė yra tvarkingi. Tą patį galiu pasakyti ir apie traukinių stotis bei jų aplinką. Rūkomos „žolės“ kvapą, priešingai nei Nyderlanduose, užuodžiau tik du kartus, bet stipriai apsvaigusių mačiau gal kokius šešis. Ir skirtingai nuo Olandijos, viešbutyje nėra ženklų, kad draudžiama rūkyti kanapes.“
Briugė. Birželio 4 d.
Jano van Eycko aikštė
Keliaudamas po kitas šalis pastebėjau, kad kiekviena kelionės diena turi esminį momentą, pačią geriausią tos vietos akimirką, aukščiausią emocijų pakilimą. Ne išimtis ir Belgija.
Vakar tai buvo tiltas, nuo kurio matosi trys bokštai. Šiandien (birželio 4 d. rytą) tai – dailininko Jano van Eycko aikštė. O to momento galėjo ir nebūti. Dieną prieš tai džiaugiausi, kad Gente niekur ilgai laukti nereikia, tai šiandien Briugėje priešingai – kur kas daugiau žmonių, visur eilės, net ir nusipirkus bilietą į varpinę reikia laukti 1,5 valandos. Ką veikti per tą laiką?
Panaršiau internete ir nusprendžiau nužingsniuoti į ankstyvojo renesanso dailininko Jano van Eycko garbei pavadintą aikštę. Pakeliui pasimaišė šokolado muziejus. Šį kartą nebūsiu savanaudis. Neisiu vienas. Geriau atvešiu visą šeimą, vaikams tikrai čia patiks!
Štai ir aikštė, paminklas dailininkui, tapiusiam išties įsimintinus paveikslus. Šalia esantis aukštas XV amžiaus pradžioje statytas bokštas (Pootersloge) buvo skirtas pirkliams, kurie iš aukštai stebėdavo savo laivų judėjimą uoste.
Jeigu mes didžiuojamės „Perkūno namais“, tai čia tokio stiliaus statinių ant kiekvieno kampo.
Lauko kavinukės su niekur neskubančiais lankytojais. Kiek toliau kanalas. Jo tiltas forma man kažkuo priminė Rialto tiltą Venecijoje. Ir namai, namučiai, o tiksliau – pastatai, pastatėliai. Jeigu mes didžiuojamės „Perkūno namais“, tai čia tokio stiliaus statinių ant kiekvieno kampo.
Briugės varpinė
Šilta, tiksliau – karšta. Kokių velnių aš tą megztinį į viršų tempiuosi? Ir taip jau prakaitas žliaugia. Gerai, kad bent žingsnių neskaičiuoju, nes būčiau dar ir morališkai palūžęs. Visgi įveikti 366 laiptus į viršų yra ne juokas. Vakar Gente varpinės bokštas kainavo 10 Eur ir buvo liftas, šiandien Briugėje – 15 Eur ir reikia atidirbti pačiam, nes lifto tai nėra. Ir šiaip Briugėje viskas brangiau.
Spėkite, koks daiktas yra esminis varpinėje? Varpai? Aš irgi taip galvojau, kol neapsilankiau Belgijoje. Ten, panašu, kad svarbiausias dalykas yra ne varpai, o didžiulės, sunkios metalu apkaltos skrynios. Nesigilinau, bet būtų įdomu sužinoti, kodėl miestai savo svarbiausius dokumentus laikė būtent varpinėse. Po 10 užraktų. Rimtai. Neperdedu.
Žinote muzikines dėžutes, kur suki rankeną ir groja melodija? Tai varpinėje mačiau tokią didelę muzikinę dėžę, kurio melodijomis jau daug metų žavisi miestelėnai ir atvykėliai. Tik neįsivaizduoju, kas tą dėžę sukdavo, kai dar elektros nebuvo.
Kodėl mane turėtų stebinti aukštos kainos Briugėje? Juk turizmas čia klesti nuo 1850-ųjų. O kur daug poilsiautojų, ten ir didelis noras pasipinigauti.
Pagaliau viršūnėje. Erdvės daug daugiau negu tokiame pačiame bokšte Gente. Tik vėjas gerokai stipriau košia. Dabar jau džiaugiausi, kad pasiėmiau megztinį. Jo tikrai prireikė.
Kokios stambios medinės stogo sijos! Daug storų ąžuolų buvo paaukota joms suręsti!
Vienas užrašas skelbia: „Šitas bokštas yra 800 metų senumo. Jis daug senesnis už Pizos, Eifelio bokštus, Didįjį Beną. Todėl būkit geri, negadinkite sienų.“
Kadangi mano minutės šiame mieste jau suskaičiuotos, pradedu atsisveikinimo ritualą – tiek su jau pažįstamomis vietomis, tiek su tomis, kurias reikės aplankyti kitą kartą. Turgaus aikštę, rotušę, katedrą, pirklių bokštą jau apžiūrėjau. O štai, kad Briugėje dar yra senoviškas vėjo malūnas ar didžiulis uostas – va čia tai naujiena! Spėju, kad šiame raudonų stogų mieste yra ir daugiau dėmesio vertų objektų.
366 laiptai į viršų ir tiek pat žemyn. Ar buvo verta? Žinoma!
Ką dar spėjau pamatyti Briugėje
Vakar gotikinė Mergelės Marjos bažnyčia (Onze-Lieve-Vrouwekerk) buvo užrakinta. Užtat jos 115 metrų aukščio bokštu galėjau gėrėtis iš visų miesto vietų. „Vikipedija“ rašo, kad ši šventovė buvo pastatyta tarp XIII ir XV a., o jos bokštas yra trečias pagal aukštį iš plytų sumūrytas statinys pasaulyje. Man visada kyla klausimas: kaip žmonės su primityviomis technologijomis tokius sugebėdavo pastatyti? Juk kranų tada nebuvo!
Jos bokštas yra trečias pagal aukštį iš plytų sumūrytas statinys pasaulyje.
Užėjau į Onze-Lieve-Vrouwekerk vidų. Gerai tiems belgams, kai pas juos gyveno įvairūs senųjų laikų dailininkai. Paveikslų visokių pritapė. Net pavydas ima. Su malonumu vieną tokį – dailininko Philippes Bernaerdto „Mergelės Marijos užtarimas“ ir apžiūrėjau.
Nusipirkau sumuštinį, o suvalgyti jį užsimaniau turistų labiausiai fotografuojamoje Briugės vietoje – prie kanalo su varpinės bokštu fone. Nusileidau prie pat vandens, todėl ne tik pasimėgavau bandele su kumpiu, bet ir netrukdomas galėjau tobulinti savo fotografavimo įgūdžius.
Dar kelios siauros gatvelės, parkas, tiltas per kanalą, kvepiantys jazminai ir misija Briugėje baigta.
Per dvi dienas šiuose miestuose girdėjau įvairių kalbų mišinį, išskyrus vienos – lietuvių. Matyt lietuviai dar nėra kaip reikiant atradę Gento ir Briugės. Visiškai be reikalo. Kas nebuvote, būtinai apsilankykite. Nepasigailėsite.
Daugiau kelionių įspūdžių rasite mano feisbuko paskyroje.
