Kurią rubriką parinkti šiam straipsniui ir visą savaitgalį trukusiam nuotykiui aprašyti? Dėl regėtos gamtos ir profesionalių palydovų galima rinktis „Žalią“ rubriką. Dėl išbandytų naujausių technologijų – „Mokslas.IT“. Bendrai visas nuotykis puikiai tinka ir „Pasauliui kišenėje“, nes tai galite nesunkiai patirti kiekvienas, jei tik mėgstate fotografuoti.
Pirmiausia buvo žinia – prie Kuršių marių vyks fotografijos pleneras. Tik nuvažiavęs supranti, į kokio aukšto lygio užsiėmimą patekai. Atvažiuoji į Mingę, į rankas gauni gal net moderniausią pasaulyje fotoaparatą, profesionalai parodo paukščiuką.
Tau belieka tik paspausti mygtuką, o vėliau girtis feisbuke, kad šio vaizdo tykojai valandų valandas, pasislėpęs spygliuotuose krūmuose. Iš tiesų sėdėjai ant minkštos kėdės ir graužei agurką.
Dar būtinai kas nors pakomentuos, jog kadrus gaudai ne prasčiau už gamtos fotografą Marių Čepulį. Beje, jis taip pat buvo čia ir atskleidė stulbinančią naujieną – jis su kai kuo skiriasi.
Koks „žvėris“?
Pasakiškame pamario krašte, Mingėje, buvo surengtas unikalus fotografijos pleneras, daugiausiai orientuotas į paukščių įvairovės įamžinimą ir tam puikiai tinkančios fotografijos technikos pristatymą.
Sodyboje „Mingės poilsis“ susirinko apie tuzinas žmonių, kurie fanatiškai serga gamtos fotografija. Daugelis iš įpratimo atsivežė savo fotoaparatus, tačiau jų neprireikė.
Lygina aukščiausios klasės veidrodinius monstrus su sisteminiu „Olympus“ aparatu.
„Olympus Lietuva“ atstovas Mykolas Garkavas ant stalo jau buvo išrikiavęs pakankamą kiekį pačių naujausių sisteminių fotoaparatų. Šalia kiekvieno – trys patys prašmatniausi objektyvai.
Plenerui labiausiai tiko teleobjektyvas, tačiau niekas nedraudė naudotis ir plačiakampiu arba universaliu. Taip tą vakarą gimė nemažai fantastiškų saulėlydžio ir priešpilnio mėnulio nuotraukų.
Virė diskusijos, kurios nebuvo panašios į „Olympus“ reklamą. Visi gyrė savo fotoaparatus – „Canon“, „Nikon“, „Sony“. Visi iš tiesų geri ir varo fotografijos pasaulį į priekį.
Pamažu kritika ir pagyros tilo. Saulė pasinėrė už marių, o fotografai pradėjo suprasti, kokį stebuklą laiko rankose.
Suprato, kad pirmą kartą gyvenime lygina aukščiausios klasės veidrodinius monstrus su sisteminiu „Olympus“ aparatu. Na, turint omenyje, kad aparatas turi užuolaidėles, tai jau labiau abiejų minėtų sistemų hibridas. Kur ritasi pasaulis? Gal po metų kitų lyginsime su telefonais? Fizikos neapgausi, tačiau ar tikrai viską apie ją žinome?
Vėliau A.Garkavas paaiškino, kaip „Olympus“ sugebėjo 600 mm. priartinimo „sukišti“ į gana nedidelį objektyvą? Tai juk fizika – neįmanoma?
Yra keli svarbūs momentai – „Olympus“ yra pasaulinis optikos gamintojas, tiekiantis stiklus net mikroskopams. Tokius galima ant pirštų suskaičiuoti. Šioje srityje jie gali sau daug leisti.
Dar vienas dalykas – vaizdai gimsta taip vadinamoje „pusės kadro“ dydžio matricoje. Būtent dėl to ant objektyvo rašomą židinio nuotolį ir diafragmas reikia dauginti iš dviejų.
„Pilno kadro“ gerbėjai nuo šios vietos turbūt nebeskaitys. Jų valia, tačiau dabar matricos yra tiek pažengusios, kad pusės kadro „svorio“ jums pakaks ir didžiuliam plakatui.
Jei jums reikia dar didesnio, tuomet įjungiate tam skirtą funkciją ir aparatas vieną vaizdą sulipdys iš kelių vienas po kito sekančių kadrų. Turėsite tokį kadrą, kad vargu ar silpnesnis kompiuteris apžios ir sukramtys.
Funkcija „pro capture“, galima sakyti, yra nedidukė laiko mašina iš fantastinių filmų. Ar žinojote, kad galite užfiksuoti vaizdą, kuris jau praėjo?
Beje, „Olympus“ su savo puse kadro tarsi suka istorijos ratą – kadaise būtent jie buvo sukūrę sistemą, kuri foto juostą skaldė kitaip ir leido iš 36 kadrų padaryti mažiausiai 72 kadrus.
Keletą techninių naujojo „Olympus“ stebuklų verta išskirti. Funkcija „pro capture“, galima sakyti, yra nedidukė laiko mašina iš fantastinių filmų. Jūs jau mokate atsukti atgal televizijos laidas. O ar žinojote, kad galite užfiksuoti vaizdą, kuris jau praėjo?
Žiūri į žaibuojantį dangų ir laikai pusiau nuspaustą fotoaparato mygtuką. Tuo metu atmintis beprotišku greičiu įrašinėja dešimtis kadrų, tačiau jų dar neišsaugo atminties kortelėje. Vos pamatote žaibą, baigiate spausti mygtuką ir jau turite visą glėbį praeities – matote, kaip žaibas pasideda, vystosi ir išnyksta.
Išsirenkate sau patinkantį kadrą ir giriatės. Tą patį galima daryti ir su nuskrendančiais paukščiais, grobį puolančiomis lapėmis ir daugybe kitų greitai ir negrįžtamai nutinkančių dalykų.
Skyrybos su fotoaparatu
Priešais visus atsistoja gamtos fotografas Marius Čepulis ir pradeda nuo prisipažinimo, jog visai neseniai išdavė savo „Canon“. Fotografams tokia žinia prilygsta sensacijai, kuri didesnė už naujieną, jog skiriasi žurnalistas Andrius Tapinas.
Rodos, su savo fotografavimo technika žinomas vaizdų medžiotojas buvo tarsi susituokęs ir visiškai suaugęs. Kokia ir kurio amžiaus krizė turėjo ištikti aistringą gamtos fotografą? Kokį viliotinį turėjo sušokti naujoji meilė „Olympus“?
Išvardijo daugybę priežasčių – greitas fokusavimas, tylus darbas, fantastiškas dvigubas stabilizavimas, daug stebuklingų funkcijų. Galų gale – kaina. Tačiau dėl visų šių dalykų tikros meilės niekas nemeta.
Profesionalas niekada nemainytų lengvesnio svorio į prastesnę kadro kokybę.
Tuomet rėžė keletą neatremiamų argumentų. Svoris. Jeigu nori ypač stipraus ir kokybiško priartinimo, tenka neštis labai sunkų objektyvą, jungti jį prie taip pat nelengvo fotoaparato.
Visą tai reikia temptis daugybę kilometrų, kol randi tinkamą vietą gyvūnams fotografuoti. Kartais tai vyksta dar saulei nepatekėjus.
Profesionalas niekada nemainytų lengvesnio svorio į prastesnę kadro kokybę. Rezultatas M.Čepulį tenkina. Kai kuriais atvejais ir lenkia lūkesčius. Reikia turėti omenyje, kad fotografas iki šiol naudojo tai, ką „Canon“ yra sukūrę geriausio. Tai tikras gėris. Tik sunkus.
Dar viena smulkmena – per pusantro mėnesio fotografas jau patyrė, kad tokio mažo objektyvo nebijo gyvūnai. Ankstesnį reikėdavo labai maskuoti, kad gamtos padaras nebijotų labai taisyklingos formos didžiulės akies.
Minusai? Per akutę elektroninis vaizdas vis tiek nebus toks kaip natūraliai atspindėtas per veidrodžių sistemą. Prie to reikia pratintis. Galima tik guostis, kad akutė darosi mažiau reikalinga, kai ją kokybiškai pakeičia atlenkiamas ekranas. Tuo pačiu – „veidrodiniai“ gali džiaugtis, kad tai vis dar lieka jų pranašumu.
„Gailiuosi, kad mečiau „Canon“ dėl vienos priežasties – nes dabar pats ne taip gražiai atrodau“, – rėžė M.Čepulis savo paskaitos pabaigoje. Didelis objektyvas visada traukia aplinkinių dėmesį. Kaip jis ištvers be to, fotografas neatskleidė.
Nuo meškos geriau nebėgti
Taip pat savo patirtimi dalijosi ir visus kartu fotografavo žymus gamtos fotografas iš Suomijos Jaris Peltomakis. Jis atvirai išklojo visus svarbiausius fotoaparato nustatymus, kurie jam padėjo įamžinti daug fantastiškų kadrų.
Jei rankose laikote „Olympus O-MD E-M1X“, žinokite, kad jis geba įsiminti keletą svarbiausių nustatymų. „Visada turiu galvoje, kad antroje pozicijoje yra „pro capture“ nustatymas (čia ta laiko mašina). Kiti – skrendantiems arba tupintiems paukščiams. Tai labai patogu“, – teigė svečias.
Lokys niekada nepuola stovėdamas ant dviejų kojų. Jis paprasčiausiai atsistoja, kad geriau užuostų tave.
Lietuvoje šis fotografas lankėsi prieš keliolika metų. Tuomet jam pavyko padaryti geriausią jo gyvenime krago nuotrauką. Jis patikino, kad Lietuva yra labai įdomi gamtos fotografams.
Dar J.Peltomakis yra plačiai žinomas meškų fotografas. Kadras, kuriame matosi meškos letenų apglėbtas medžio kamienas jam yra uždirbęs daugiausiai pinigų.
Ar sunku nufotografuoti lokį? Fotografas juokiasi: „Žinote tuos pasakojimus – lokys atsistojo ant dviejų kojų ir riaumodamas ruošėsi pulti, tačiau aš pabėgau. Taip kalba baimė. Nieko panašaus nebūna. Lokys niekada nepuola stovėdamas ant dviejų kojų. Jis paprasčiausiai atsistoja, kad geriau užuostų tave. Lokiai nepuola žmogaus ir nėra agresyvūs – nebent jauniklį sauganti motina.“
J.Peltomakis paaiškino ir dar daugiau – jei lokys iš tiesų puola, jis bėga į tave palenkęs galvą. Tuomet tikrai nepabėgsi. Ką tuomet daryti?
Fotografui yra taip buvę: „Geriausia būtų stovėti vietoje. Lokys greičiausiai atlieka tokį bandomąjį gąsdinimo veiksmą, puolimą. Jis staigiai sustabdys ir nueis savais keliais. Jei bėgsite, tuomet lokys vysis – juk žaidžiate jo siūlomą žaidimą. Geriau nebėgti.“
Slėptuvės – gero kadro paslaptis
Nemažai žmonių vis bando atspėti, kaip fotografams pavyksta taip prisiartinti prie paukščio? Superobjektyvas? Jis, žinoma, padeda, tačiau ir jo galimybės nėra beribės. Net ir su minėta „Olympus“ technika tenka prisiartinti prie mažo paukščio per keletą metrų.
Čia viską paaiškina dar vienas gamtos ir fotografijos asas bulgaras Borisas Belchevas. Jis yra ne tik vienas šio plenero organizatorių, bet ir pagrindinės fotografinės pramogos autorius.
Jis įkūrė keturias slėptuves, iš kurių galima fotografuoti paukščius. Viena labiau tinka mažiems paukščiams. Kita pritaikyta ereliams. Visomis galima bet kada pasinaudoti iš anksto susitarus. Vienoje slėptuvėje gali tilpti ir tuzinas fotografijos maniakų.
Stovi namelis su skylėmis objektyvui. Per langus fotografai viską mato. Ant plokštumos sudėlioti akmenys, šakelės, pripilta vandens, kad atrodytų natūraliau. B.Belchevas priberia paukščiams maisto. Kartais per garso kolonėlę paleidžia įvairių paukščių garsų.
Tąkart pulkas fotografų sėdėjo gana triukšmingai – reikėjo plačiai aptarti faktą, jog paukščiai yra tiesioginiai dinozaurų palikuonys. Taip pat labai visiems įdomu sužinoti, kad absoliuti dauguma žmonių nepažįsta vanago ir painioja jį su suopiu.
Visi nutildavo tik tuomet, kai ant šakelės nutūpdavo paukštis. Zylėms ir kikiliams fotografų triukšmas nebuvo įdomus. Jiems daug svarbiau nematyti mūsų judesių.
Tamsus objektyvas tamsioje skylėje praktiškai nematomas. Užraktai beveik nesigirdi.
Kol sparnuočių nėra, B.Belchevas pavaišina visus šviežiais agurkais. Triauškinam ir kalbamės, kas per paukštis yra žmogus? Kodėl gamta nusprendė prie visų savo stebuklų dar ir tokį dvikojį sugalvoti? „Mutacija“, – trumpai apibendrina ilgą diskusiją M.Čepulis.
B.Belchevas vakare sumanė ir kitokią pramogą – safarį. Beveik kaip Afrikos medžioklėje – važiuoja ekipažas su keturiais ponais ir šaudo į visas puses. Tik čia patrankos kitokios – taikios ir tylios.
Tiesa, tą vakarą taip užlijo, kad galėjai tik karvės uodegą šalia kelio nufotografuoti. Teko keltis penktą valandą ryto – nuostabaus saulėto ryto. Tuomet paukščiai, lapės kiti gyvūnai, rodos, patys pakelėje rikiavosi – fotografuokit kiek tik norit.
Į kadrą, rodos, patys lindo jūriniai ereliai, gervės, gulbės ir nendrinukės. B.Belchevas iš anksto žinojo, kur tupės koks sparnuotis arba buvo iš anksto su jais susitaręs. Pakelėje pozavo net perkūno oželis.
Kaip nufotografuoti erelio galvą?
Dažnai prisiekę gamtos fotografai būna vienišiai. Jie kartais pasinaudoja slėptuvėmis, tačiau geriausiai jaučiasi, kai į tokią kadrų medžioklę išeina vieni.
Šįkart M.Čepulis nusileido ir kartu su savimi fotografuoti jūrinių erelių pasiėmė jauną Dzūkijos fotografą Raivydą Prakopimą, kuris „feisbuke“ puoselėja puslapį „Margoji gamta“ ir tikisi jį panaudoti nykstančios gamtos gelbėjimui.
Vaikinas netvėrė džiaugsmu, kai vyko į atokią vietą. Adrenalinas tekėjo venomis, kai saulei tekant iš stagarų gaminosi slėptuvę.
Ką jaunas fotografas turėjo jausti, kai numestą žuvį pamatęs erelis praėjo vos toliau nei per metrą? R.Prakopimas tą akimirką nufotografavo erelio galvą. Kai pasidalino šiuo vaizdu socialiniame tinkle, paaiškino – tai neapkarpytas vaizdas.
Taip ir parašė: „Dabar dalinuosi nuotrauka iš šiandien ryto, kai saulė dar nebuvo pakilus. Šis jūrinis erelis nusileido visiškai šalia manęs ir praėjo pro mane gulintį. Rankos ilgai drebėjo iš adrenalino ir laimės.“
Štai ką reiškia anksti atsikelti, gerai pasislėpti, tylėti, turėti patogią įrangą. Būtų gerai neskleisti jokių žmogiškų kvapų, tačiau mokslininkai su šia problema turbūt dirbs ilgiau nei su laiko mašina.
