Vytaras Radzevičius, kunigas Ričardas Doveika, aktorė ir UNICEF geros valios ambasadorė Virginija Kochanskytė, bei Jovita Majauskaitė – Staniulienė – visi sugrįžę dalyviai buvo pilni įspūdžių. „Kaip niekad nenorėjome grįžti, nes tiek draugiškumo, dėkingumo seniai nesame patyrę“, – teigė J. Majauskaitė – Staniulienė.
Nieko nekaltina, už viską dėkoja ir vertina išsilavinimą
Nepaisant nuovargio, dalyviai spinduliavo gerą nuotaiką – aktorei V.Kochanskytei gilų įspūdį paliko Svazilando žmonių gyvybingumas, gebėjimas būti dėkingiems net už menkiausią pagalbą. „Skurdas neišpasakytas – sausra treti metai, tušti laukai, lūšnelė iš žagarų – perpučiama, visai nesaugo nuo vėsos ar lietaus, bet jie nesiskundžia. Jie pasakoja apie savo gyvenimą, bet visiškai nesiskundžia, nieko nekaltina.“
V.Kochanskytė tokioje misijoje dalyvauja jau penktą kartą, ir ją nustebino, kad, priešingai nei kitose jos aplankytose valstybėse, Svazilande skurdas nepaverčia vaikų tik darbo jėga ūkyje, čia itin vertinama galimybė mokytis, šviestis ir patiems pakeisti savo gyvenimą: „Jeigu anksčiau mes klausdavome ar tėvai nori, kad vaikai būtų mokykloje tėvai sakydavo – ne, daugiavaikėms šeimoms buvo svarbu turėti kuo daugiau rankų dirbančių žemę – kad nemirtų iš bado, tai čia – kiekvienuose namuose kuriuose buvome – močiutės, mamos ir patys vaikai sakė, kad jie nori mokytis.“ Dalyviai pasakojo apie juos lydėjusį Svazilando UNICEF darbuotoją Mambo Makosini, kuris teigė, jog už tai, kuo jis tapo dabar, yra dėkingas mokslui ir savo mamai, kuri nors ir buvo paprasta kaimo moteris, tikėjo mokslo svarba.
vidutinė gyvenimo trukmė Svazilande – vos 40 metų. Miršta daugybė jaunų žmonių, vaikai lieka našlaičiais.
20 dolerių pensijos kas tris mėnesius ir trys našlaičiais likę anūkai
V.Radzevičius bendravo su 61-erių Metula, kurią vadino tiesiog motule, ir jos šeima – trimis anūkais, kurių tėvai mirė prieš 5 metus. Močiutė, 15 metų berniukas ir dvi 9 ir 6 metų mergaitės – visi glaudžiasi mažoje trobelėje be vandens, elektros ir kitų patogumų. Kambary tėra viena lova, stalas ir dvi kėdės. Metula kas tris mėnesius gauna pensiją – 20 dolerių, taip pat savanoriauja vietiniame UNICEF centre, bei šiek tiek užsidirba pindama kilimėlius iš nendrių, kartais juos papuošdama juostomis iš rasto blizgaus bulvių traškučių pakelio.
Viso to maistui neužtenka, dažnai ji ima produktuktus parduotuvėje į skolą. Dėl šalį sekinančios sausros – niekas neauga – nei vaisiai ar kitos daržovės. „Tai buvo labai jaudinanti misija, paliečianti širdį, nes iš arti pamatai skaudžius dalykus ir supranti, kad tie žmonės, ypač vaikai bei vienišos mamos, jie tiesiog kovoja išgyventų“, – dalinosi misijos įspūdžiais V.Radzevičius.
Kas ketvirtas vaikas – našlaitis, vidutinė gyvenimo vos 40 metų
Daugybę šalių apkeliavęs V. Radzevičius sakė tokio tuščio oro uosto dar niekur pasaulyje nėra matęs. Valstybėje, kurioje gyvena vos milijonas gyventojų – yra 400 tūkstančių vaikų, ir apie 100 tūkstančių jų – našlaičiai. Net 60% visų suaugusių – užsikrėtę ŽIV, monarchijoje valdomoje karaliaus Mswati III-ojo, vidutinė gyvenimo trukmė – vos 40 metų. Miršta daugybė jaunų žmonių, vaikai lieka našlaičiais.
Pagrindinė atrama – tikėjimas ir rūpestis vieni kitais
Pagrindinės problemos – švaraus vandens stygius, ŽIV ir tuberkuliozės paplitimas, skurdas, taip pat legali daugpatystė – daugelis vyrų turi po kelias žmonas, pats šalies karalius turi trylika.
„Sakoma, turėjo ir 14-ą tačiau ši pabėgo“ – V. Radzevičius atsivežė vietinį laikraštį „Times of Swaziland“ ir padarė trumpą jo apžvalgą: „kad suprastumėte kas tai per šalis“. Laikraštis skelbia apie vykusią Sibaya – taip vadinamą „žmonių parlamentą“, kuomet gyventojai gali kreiptis į karalių ir aptarti šalies problemas, tačiau atsiradus karaliaus kritikams jie greitai buvo nuvyti nuo mikrofono, taip pat apie princesės pasiūlymus moterims mėnėsinių metu vietoj įklotų naudoti plasmasinį puodelį, kuris galėtų pasitarnauti apie dešimt metų ir „burtininkių skelbimai“ žada aliejus, miltelius padėsiančius išspręsti visas problemas.
Kartais vaikų yra prašoma atnešti malkų, kad būtų galima užkurti ugnį ir gaminti valgyti. „Vaikas nėra ugdomas ištiesti ranką, gyventi iš pašalpų, vaikas atneša malkų, kad jam būtų išvirtas maistas“, – pasakojo R.Doveika. Neretai vaikai viso duoto maisto nesuvalgo – dalį neša namo pasidalinti su kitais, arba suvalgyti vėliau.
„Yra vienintelis troškimas – suteikti jiems galimybę. Jie nėra žmonės su ištiestais delnais, tai yra žmonės, kurie turi atvirą širdį ir jie neprašo už juos kažką padaryti. Mums svarbūs diplomai, jiems svarbus išsilavimas. Mes turime savo aplinkoj žmonių, kurie turi diplomus, bet yra tušti kibirai, ir turime žmonių, kurie neturi diplomų, bet yra vaikščiojantis turtas. Jiems reikia išsilavinimo, nes jie jame mato daugybę galimybių: jeigu būsiu išsilavinęs žmogus – mokėsiu apsisaugoti nuo elementarių dalykų, nuo ne vienos problemos, kuri ten yra. Jei būsiu išsilavinęs – manęs niekas pigiai nenupirks ir į rankas neįdės ginklo ir neprivers nuskriausti kito žmogaus“, – teigė R.Doveika. Itin gilų įspūdį jam paliko savanoriai, dirbantys labai sudėtingomis sąlygomis, stipri šeimos samprata, vienas kito palaikymas: „Vaikai, kuriems savanoriai dalina maistą, ateina su savo indeliais. Vienas vaikas paprašė manęs įdėti dar, nes sako, valgysime dviese iš vieno indelio – vadinasi, yra atsakomybė – aš atsinešiau indelį, o mano draugas neturi indelio, įdėk mums dvi porcijas, mes valgysime iš vieno indelio. Tai yra visai mažų vaikų toks supratimas“.
„Mes žaidžiame geriau už Davidą Backhamą“
Misijos dalyviai vieningai sutaria, kad kiekvieną jų žingsnį lydėjo didelis žmonių dėkingumas, ir Jovitos Majauskaitės – Staniulienės teigimu, tai dar kartą patvirtino, jog geri darbai reikalingi ir tai nėra vienkartinis projektas. Prieš misijos dalyviams atvykstant į Svazilandą ten lankėsi garsus sportininkas Davidas Backhamas, tačiau, kaip teigė ten dirbantys UNICEF savanoriai, su lietuviais bendrauti buvo paprasčiau – darbas kartu ir noras padėti vaikams visus labai suartino.
J.Majauskaitė-Staniulienė sakė, kad lietuvių nuveikti konkretūs darbai ją verčia jaustis išdidžiai, lyg laimėjus auksinį medalį olimpiadoje, į ką V.Radzevičius atsakė: „O aš jaučiu, kad mes žaidžiame geriau už Backhamą“. Viena mama, kuri jau neteko trijų kūdikių, su kelių mėnėsių dukrele bandė išeiti iš ligoninės, o gydytojas - ją sulaikyti. Moteris nenorėjo pasilikti, nes ji neturi už ką susimokėti ir bijojo, jog turės skolą. Misijos dalyviai, turėję savo asmeninių lėšų, apmokėjo motinai ir jos kūdikiui reikalingą laiką ligoninėje. Buvo padėta ir Metulai – ji šokinėjo iš džiaugsmo sužinojusi, kad galės susimokėti skolą parduotuvėj už maistą. Vaikai džiaugėsi padovanotais kamuoliais: „Nuvežėme daug kamuolių, jiems tai didžiausia dovana – jie nori žaisti, jie yra vaikai.“ Tačiau suteikta pagalba, nupirktas maistas galų gale pasibaigs, todėl misijos dalyviai televiziniame projekte prašys ir Lietuvos žmonių prisidėti.
UNICEF taip pat vykdė misijas Kambodžoje, Siera Leonėje, Tanzanijoje, Haityje, Mozambike. UNICEF negauna finansavimo iš Jungtinių Tautų organizacijos, visos lėšos surenkamos iš žmonių savanoriškų įnašų.
