– Barselona – vienas lankomiausių pasaulio miestų. Čia gyveno ir kūrė žymūs pasaulio menininkai – Antoni Gaudí, Pablas Picasso, Joanas Miró, Pedro Almodovaras ir kt. Kuo jus sužavėjo šis miestas?
– Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Barselona − be galo jauki, draugiška, bohemiška, linksma ir įvairialypė. Kaip ir daugelis miestų uostų, ji amžių amžiais buvo įtakojama skirtingų tautų ir kultūrų. Barselonos neįmanoma nepamilti ir ja nesižavėti. Tai − laisvas, saulėtas ir įsimintinas miestas, vienas gražiausių pasaulyje. Čia galima rasti antikinio palikimo ir šiuolaikinio meno, tūkstantį metų skaičiuojančių koplytėlių ir modernios architektūros šedevrų, siaurų senamiesčio gatvelių ir plačių prospektų, aplankyti daugybę muziejų, parkų ir meno galerijų. Barselonos gatvelėse skamba gatvės muzikantų melodijos, o beveik kiekvieno namo dekoratyvinės detalės yra tarsi atskiras meno kūrinys. Mane sužavėjo ir laisvamaniai bei daugiataučiai šio miesto gyventojai, ir pati Barselona − muziejus po atviru dangumi. Argi toks miestas gali nepatikti?
– Barselonoje gyvenate ir dirbate daugiau nei septynerius metus. Puikiai pažįstate šio miesto gatveles, katalonų tradicijas, papročius. Ar yra dalykų, kurie vis dar stebina?
– Tiesą sakant, mane jau mažai kas stebina, bet gal kiek neįprasta, jog čia visi myli ir kalbina svetimus vaikus, pardavėjos ar praeiviai į juos nesikreipia kitaip nei „gražuoli“, „prince“ ar „čempione“. Žmonės gatvėse ir parduotuvėse sveikinasi, o vos su antrą kartą matomu žmogumi dalijasi savo asmeniniais išgyvenimais. Gerąja prasme stebina vietiniai senjorai, kurie pasipuošę kas vakarą išeina pasivaikščioti, pasėdėti bare ar kur nors pašokti. Beje, šoka jie puikiai, dažnai net ir jaunas paneles šokdina iki nukritimo. Negaliu atsistebėti, kaip nuoširdžiai čia žmonės moka linksmintis ir švęsti – smagiai, padūkusiai ir visuomet labai draugiškai. Stebiuosi, kaip žmonės moka saugoti savo valstybės ar miesto turtą.
Vis dar negaliu priprasti, jog iš televizoriaus ekrano sklinda necenzūriniai išsireiškimai − net per žinias. Dar nustembu, jog katalonai geriau nusipirks kalėdinės loterijos bilietą (isp. Loteria de Navidad) už 20 eurų, nei pasistatys Kalėdų eglutę. Keista, jog patiekiant karštąjį patiekalą prie mėsos nepridedama daržovių ar salotų (jos valgomos atskirai kaip pirmasis patiekalas). Nepriprantu prie lėto interneto, mobiliojo ryšio brangumo ir to, kaip lėtai (kai kur) yra tvarkomi verslo reikalai ir sudaromos sutartys.
– Kuo žymi Barselona?
– Pirmiausia ji yra žinoma dėl A.Gaudí architektūros – Güellio parko, žymaus savo „meduoliniais namukais“ ir ilgiausiu pasaulyje suoliuku; Šv. Šeimynos bažnyčios, kurios skulptūros, bareljefai ir simbolika pasakoja Šventojo Rašto istorijas – apie pasaulio sukūrimą, Jėzaus gimimą ir gyvenimą; banguotų Mila šeimos namų ir lyg iš kaulų pastatytų Batllo šeimos pastatų, vaizduojančių legendą apie Šv. Jurgį.
– Per kelias dienas neįmanoma spėti apžiūrėti miesto. Bet vis tik ką rekomenduotumėte pamatyti skaitytojams, kurie lankosi čia pirmą kartą?
– Standartinį maršrutą – pasivaikščioti Gotikiniame kvartale, bent iš išorės pamatyti Šv. Šeimynos bažnyčią, Güellio parką ir užkilti ant Monžuiko kalno, nuo kurio atsiveria labai graži Barselonos panorama. Jeigu keliaujate su vaikais – aplankykite Barselonos zoologijos sodą arba „Cosmo Caixa“ mokslo muziejų. Jeigu esate futbolo mėgėjai – nepraleiskite progos aplankyti žymaus Camp Nou stadiono ir šalia esančio šios futbolo komandos muziejaus. Bet labiausiai patarčiau neskubėti, nebandyti aprėpti visko per trumpą laiką, nebijoti keisti dienos planų ir mėgautis kiekviena akimirka. Juk ne veltui A.Diuma sakė: „Jausti – tai daugiau nei žinoti“.
– Barselona tituluojama Katalonijos sostine. Ar jaučiasi skirtumas tarp tradicinio ispano ir katalono?
Katalonus dėl jų kruopštumo, darbštumo, pareigingumo ir užsispyrimo vadina ispaniškaisiais vokiečiais.
– Žinoma, tai visiškai skirtingų tautų atstovai. Jie skiriasi išvaizda, temperamentu, gyvenimo būdu. Jie kalba skirtingomis kalbomis ir puoselėja skirtingas tradicijas. Katalonus dėl jų kruopštumo, darbštumo, pareigingumo ir užsispyrimo vadina ispaniškaisiais vokiečiais. Jie ne tokie triukšmingi ir emocionalūs, kaip ispanai iš pietinių regionų. Jie daug santūresni, taupesni ir pragmatiškesni.
– Dirbate su daugybe žmonių. Kokių keisčiausių situacijų teko patirti?
– Su manimi ir mano keliautojais amžinai nutinka keistų istorijų, tik kartais jos būna juokingos, kartais graudžios, o kartais juokingai piktos arba juokingai graudžios. Barselonoje baisiausia būna tada, kai kas nors iš grupės pasiklysta. Dažnai tai pastebima tik sugrįžus į autobusą, o rasti milijoninio miesto gatvėse tokį pasiklydėlį beveik neįmanoma. Štai pernai Güellio parke pasiklydo senolis, kuris keliavo vienas, ir niekas iš grupės narių jo nepažinojo. Kad jis dingo, pastebėjome tik grįžę į autobusą.
Buvo karšta diena, parke ant kalniuko jautėmės lyg svilinami ant keptuvės. Labai bijojau, kad žmogui pasidarė bloga ir jis griuvo kur nors po krūmeliu. Jo autobuso kaimynai prisiminė, kad kai aš diktavau savo telefono numerį, senolis jo neužsirašė, be to, nemokėjo jokios užsienio kalbos. Visus asmeninius daiktus, pinigus ir dokumentus jis buvo palikęs autobuse. Paieškoms pasitelkėme policiją. Po valandos bevaisių paieškų neradę pasiklydėlio neramia širdimi privalėjome tęsti ekskursiją. Paskutinė sustojimo vieta – magiškasis Barselonos fontanas, kur vėlai vakare planavome žiūrėti šviesos, vandens ir muzikos šou. Ir, o stebuklas, – pasiklydęs senolis sugebėjo nusigauti iš parko iki fontano, tūkstantinėje minioje surasti turistus iš mūsų grupės ir laimingai grįžti į autobusą.
Buvau ir dar vieno įdomaus atsitikimo liudininkė. Tąkart atvažiavome prie Monserato kalno netoli Barselonos – pagal ekskursijos programą prie vienuolyno turėjome kilti traukiniu. Į traukinį sulipa kelios grupės su savo gidais (aš − viena iš jų). Dažniausiai gidai eina į traukinį paskutiniai, sustoja prie durų, ir, kol turistai žavisi vaizdais, linksmai šnekučiuojasi. Būtent tuo metu vienas gidas pradeda gana garsiai klausinėti kitų kolegų, ar šie skaitę ir savo turistams pranešę, jog iš kalėjimo išleido vieną maniaką, kuris, „pamenat, seniai gyveno vienoje iš kalno uolų ir išprievartavęs merginą ją ketvirčiavo“?
Gidas pradeda gana garsiai klausinėti kitų kolegų, ar šie skaitę ir savo turistams pranešę, jog iš kalėjimo išleido vieną maniaką, kuris, „pamenat, seniai gyveno vienoje iš kalno uolų ir išprievartavęs merginą ją ketvirčiavo“?
Mes, gidai, iškart supratome, kad kalba eina apie vieną viduramžių legendą, pasakojančią apie Barselonos grafo dukterį nužudžiusį kalnų atsiskyrėlį. Deja, kelios moterytės, stovėjusios visai šalia gidų, juoko nesuprato ir pradėjo paniškai blaškytis po traukinį, prašydamos jas grąžinti atgal į viešbutį. Mes vos galėjome sulaikyti juoką, o štai gidas, kurio turistės buvo šios moterys, turėjo labai pasistengti, kad jas nuramintų.
– Kokia katalonų virtuvė? Ar turite savo mėgstamiausių patiekalų?
– Tikroji Katalonijos virtuvė išsiskiria paprastumu ir šviežumu. Vietiniai gyventojai ypač mėgsta kiaulieną, žiemos metu verda žuvienę, o dėl grybų tiesiog kraustosi iš proto. Tradicinė Katalonijos virtuvė yra paprasta, kaimiška, mėsa dažniausiai nemarinuojama, o tiesiog kepama ant grotelių pabarsčius druska ir pipirais. Katalonams tai tradicinės virtuvės simbolis ir pasididžiavimas – baltos duonos riekė, ištrinta česnaku, pomidoru ir pašlakstyta alyvuogių aliejumi.
Katalonai anksčiau buvo valstiečiai, todėl ir jų patiekalai paprasti. Iš tikrų tradicinių kataloniškų patiekalų vertėtų paminėti kiaulienos dešreles, patiekiamas su baltosiomis pupelėmis, troškintomis kiaulių taukuose (kat. botifarra amb mongetes), troškintas daržoves arba avinžirnius su žarnokais ir kraujine dešra (kat. tripa arba isp. callos), su šonine ar kraujine dešra troškintas pupas (kat. habas a la Catalana), su sraigėmis (kat. cargols) arba aštriosiomis paprikomis troškintas kiaulių kojas (kat. peus de porc amb bitxo) arba ilgai troškintus kiaulienos arba veršienos žandukus (kat. galtas). Pastarąjį patiekalą ypač mėgstu. Vertėtų paragauti anties krūtinėlės (kat. pit d’ànec) su bruknių padažu arba troškintomis kriaušėmis ir su žolelėmis kepto triušio (kat. conill).
Desertui čia patiekiama varškė su medumi (kat. mel i mató) ir saldži ryžių košė su cinamonu (kat. arròs amb llet), jogurtas ar paprasčiausi vaisiai. Nacionaliniu Katalonijos desertu laikomas kreminis pudingas (kat. crema catalana), kuris primena krembriulė su karameline plutele. Nors man labiausiai patinka Žironos (Cherona) mieste gaminamos čiučios (kat. xuxo arba xuixo). Tai cilindro formos sluoksniuotos tešlos bandelė su plikytu kremu viduje, apibarstyta cukrumi.
– Šalia visų kitų pomėgių esate ir rašytoja. Skaitytojai jus pažįsta iš knygų „Paslaptingasis Egiptas“ ir „Barselona – muziejus po atviru dangumi“. Kaip kilo mintis parašyti knygą apie šį didingą miestą?
– Viskas įvyko labai spontaniškai. Po pirmosios knygos sėkmės per jos pristatymus visi klausinėjo, kokią knygą dabar ruošiuosi rašyti. Tiesa sakant, daugiau rašyti neketinau, bet kažkas pasiūlė rašyti ir apie Barseloną – joje dirbau jau keletą metų. Tada maniau, jog tai didžiulis miestas, kurį daugelis lankytojų jau pažįsta, vargu ar galėsiu kuo nors nustebinti. Pradėjau vartyti populiariuosius kelionių vadovus, ypač išleistus lietuvių kalba, ir supratau, kad juose nėra ir dešimtosios dalies to, ką aš pasakoju savo keliautojams. Be to, sutikau daug žmonių, kurie buvo keliavę po Barseloną savarankiškai. Išsikalbėję supratome, kad jie, nors ir buvę šiame nuostabiame mieste, bet daugybės įdomių istorijų nėra girdėję, nepastebėję daugybės objektų, praėję pro paslėptus paslaptingus ženklus ar išskirtines detales. Kad visa tai sužinotum, reikia, kad kažkas apie tai papasakotų ir parodytų – arba gidas, arba gera knyga. Taip ir nusprendžiau parašyti apie tai, apie ką dar nebuvo parašyta, ką interneto platybėse vargu ar perskaitysi.
– Tai − stora ir spalvinga knyga. Apie ką ji?
– Apie viską! Pasistengiau sudėti daug informacijos, patarimų, pasakojimų, legendų, iliustracijų. Tiesa, leidykla mane juokais ėmė barti, kad knyga bus tūkstančio puslapių, jeigu sudėsime viską, apie ką planuoju rašyti. Tad teko truputį numalšinti savo entuziazmą ir rašyti glausčiau. Didžiąją knygos dalį sudaro įvairių Barselonos objektų – rajonų, aikščių, vienuolynų, bažnyčių ar kitų architektūrinių pastatų aprašymai ir su jais susijusios įdomios istorijos. Be to, šioje knygoje yra ir istorinė dalis, pasakojanti apie Ispanijos ir Katalonijos tarpusavio santykius, dalis, skirta Barselonos istorijai. Kelionės vadove rašau ir apie garbinamus šventuosius bei pagrindines miesto šventes, apie katalonų tradicijoa. Yra skyrelis apie parduotuves, patarimai, kur ir kada apsipirkti, pasakoju apie transportą, valgymo restoranuose ypatumus. O knygos pabaigoje skaitytojų laukia ispaniškos įdomybės ir neformalios paslaptys – apie kurias dažniausiai garsiai nekalbama.
– Kas jus įkvepia?
Gyvenime mane įkvepia optimistiški žmonės, įveikti sunkumai, kelionės ir artimųjų sėkmė bei jų laimė.
– Gyvenime mane įkvepia optimistiški žmonės, įveikti sunkumai, kelionės ir artimųjų sėkmė bei jų laimė.
– Kas motyvuoja gyvenime?
– Pati didžiausia gyvenimo motyvacija yra mano dukrytė Darija ir nuoširdus žmonių dėkingumas.
– Esate minėjusi, kad be kelionių negalite, kad gera pasidaro, kai įsigyjate lėktuvo bilietą. Kokias šalis dabar labiausiai norite aplankyti?
– Tikrai, be kelionių negaliu gyventi. Visada turi būti suplanuota kokia nors kelionė, į kurią leidžiuosi aš pati arba lydžiu keliautojus. Prieš kiekvieną kelionę truputį stresuoju, išgyvenu, o kartais net užpuola nemiga. Kiekviena nauja kelionė − tai lyg naujas iššūkis, kurį galiu ir noriu įveikti. Prieš ją atsakingai padarau „namų darbus“ – perskaitau daugybę informacijos, išsistudijuoju žemėlapius, transporto judėjimo schemas, peržiūriu tūkstančius nuotraukų – kad be vargo atpažinčiau lankomus objektus, randu geriausias vietas, tinkamas geriausiems fotografijų kadrams. Labai nemėgstu „tingių“ kelionių su gulėjimu paplūdimyje ar prie baseino. Mano kelionės labai intensyvios – keliaudama kasdien nueinu mažiausiai 15 kilometrų. Bet tai nereiškia, kad bėgu per šimtus lankomų objektų. Dažnai tiesiog einu gatvėmis, kad pajausčiau miesto ar šalies atmosferą, pamatyčiau gyvenimą iš vidaus.
Jau seniai planuoju nuvykti į Meksiką, tik nerandu kantrių, žingeidžių ir linksmų pakeleivių, kurie būtų neprisirišę prie griežto darbo grafiko ir galėtų pakelti sparnus bei susipakuoti kuprines praktiškai bet kuriuo laiku. Jeigu Meksika neišdegs, galvoju skristi į Šanchajų. Jei pavyks nusigauti iki Kinijos, bandysiu kelionei visiškai nesiruošti ir veikti ekspromtu. Bus tiesiog kelionė – eksperimentas ir iššūkis sau pačiai. Juk kelionės tikslas − tai ne vieta, o dalykų matymas kitomis akimis.
– Ko palinkėtumėte keliautojams?
– Keliauti ir pažinti, pajausti ir paragauti, išmokti mėgautis akimirka ir turėti gerų pakeleivių. Nes nuo to, su kuo keliaujate, priklauso visa kelionės sėkmė.
