„Pavyzdžiui, nedaugelis pastebi eidami Katedros aikšte, kad visai šalia yra paminklinė skulptūra, įrengta dailininkui Mstislavui Dobužinskiui. Net nežino, kas jis yra, o jo istorijų yra begalės. Vien iš tokios mažos detalės galima rasti daug skirtingų žvilgsnių“, – sako gidė.
Kaip ji pati atranda Vilnių? Pasak S. Šulcės, pirmas žingsnis – aplankyti tradicinius objektus, patartina su gidais, vėliau – ateiti darkart į tą patį objektą ir stebėti detales, žiūrėti į tai, ko prieš tai nepastebėjai, ieškoti straipsnių apie tai, o vėlesnis etapas – savotiško žaidimo lygmuo, kai į konkrečią vietą eini perskaitęs su ja susijusią knygą ar, tarkime, konkrečios asmenybės atsiminimus ir bandai „skaityti“ ir pažvelgti į istorinį objektą per naują prizmę.
Kalbėdama apie Vilnių tyrinėjančius užsienio turistus, gidė pažymi, kad jie, deja, neretai vengia elgtis drąsiau ir žvelgti toliau už tradicinių Senamiesčio gatvių, nors vidiniai jų kiemai dažnai slepia ne ką mažiau intriguojančias istorijas.