Viduramžiško Ispanijos miestelio Mondonedo bare per siestą dar tylu. Užsisakau kavos su pienu. Beveik visur Ispanijoje kava sodri, aromatinga ir kainuoja pigiau nei Lietuvoje – tik eurą.
Gurkšnodama žvelgiu į lauką pro stiklines duris. Šiandien pylė kaip iš kibiro, dabar tik krapnoja. Ant akmeninės sienos šviečia ryškiai geltona kriauklė – kelio, vedančio į Santjagą de Kompostelą ženklas. Nuo senovės tikintieji keliaudavo į šio miesto katedrą pasimelsti prie Šventojo Jokūbo palaikų. Dabar meldžiasi mažai kas. Jei paklausi piligrimu save vadinančio ėjiko, ar jis religingas, veikiausiai purtys galvą. Man kur kas įdomiau bendrauti su tikinčiaisiais – nežinau, kodėl, gal jų akys gražesnės, jose neatsispindi karštligiškas potyrių ieškojimas.
Bare – vos trys staleliai. Todėl atėjusiems garbaus amžiaus airiams siūlau prisėsti greta. Su Elisabeth ir Steve‘u susipažinau jau vakar, kai nakvynės namuose – alberge vaišinau juos nuo medžio skintomis figomis. Dabar Steve‘as mus, moteris, vaišina baltuoju vynu, o pats geria alų.
Kelionė jiems svarbi, nes tada gali skirti laiko tik sau. Jie abu vienmečiai, sulaukę 65-erių. Namie jų laukia keturi vaikai, keturi anūkai ir jau net pusketvirto mėnesio proanūkė. Gyvena jūros pakrantėje netoli Dublino, penkiolika kilometrų iki miesto, dešimt minučių automobiliu nuo oro uosto.
Elisabeth yra griežtų pažiūrų katalikė. Truputį su ja padiskutuojame apie abortus, jos nuomonė kategoriška – drausti, be išimčių, juk tiek žmonių, trokštančių įsivaikinti vaikelį. Ji nustemba, kai pasakau jai, kad lietuviai svetimų vaikų įsivaikinti neskuba.
Tuo mūsų diskusija ir užsibaigia. Kelyje neverta ginčytis. Jei pažiūros skiriasi – tik veltui eikvosi jėgas. Daug smagiau rasti bendrus taškus. Be to, visada smagu kalbėti apie Camino (isp. kelią).
Elisabeth stebisi, kad neturiu tinkamų batų. Aiškinu jai, kad apsigavau. Dauguma lietuvių į Santjagą keliauja vadinamuoju prancūziškuoju keliu. Mes einame šiauriniu – Camino de Norte, kuris yra daug sunkesnis – ypač tokiems kaip aš, atvykėliams iš lygumų. Todėl patarimai iš prancūziškuoju keliu ėjusiųjų mane suklaidino. Štai maniau, jog šiaurietiško ėjimo lazdos yra nebūtina prabanga. Jau antrą kelionės dieną džiaugiausi radusi pagalį, o dar po kelių dienų nusipirkusi senjorams skirtą lazdą plieniniu galu beveik krykštavau iš džiaugsmo.
Dėl batų iki šiol nesu tikra. Turinčiuosius „vibramais“ vadinamus masyvius batus dažnai matau vakarais besitvarstančius pūsles. Mano bateliai lengvi ir netrina. Tačiau gali būti, jog Elisabeth teisi, samprotaudama, kad mano kelio skausmas atsirado dėl to, jog stengiuosi apsaugoti pėdą. Sena trauma atsinaujino jau kelionės pradžioje ir kelį ima diegti, kai tik pagreitinu žingsnį. Eiti su kuprine – nors joje ir minimalus daiktų kiekis – yra visai kas kita, negu eiti be jokio svorio.
Airiai kuprinių ant pečių neneša – kasdien paprašo vietinių taksistų, jog nuvežtų į viešbutį už 15–20 kilometrų. Šiauriniame kelyje tai – brangus malonumas, vairuotojas gali užsiprašyti net dvidešimties eurų. Populiariajame prancūziškame kelyje transportuoti bagažą iki nakvynės vietos tekainuoja tris eurus – pigiau nei nakvynė, už kurią tenka pakloti 5–6 eurus.
Kelio ruože nuo Mondonedo iki Bamondės nakvynės namų nedaug ir jie išsidėstę daugmaž kas 18 kilometrų. Todėl reikia pasirinkti, ar būti sportininku, ar nevykėliu. Būti nevykėliu – tai reiškia taip, kaip šiandien: nuo pusiaudienio apsistoti alberge ir miegoti, vaikštinėti po apylinkes, leisti laiką kavinėse. Jei eisi toliau, turėsi nueiti dar 18 kilometrų arba liksi nakvoti lauke.
Kartą lauke nakvojau – jūros pakrantėje netoli La Islos klaikiai nesisekė. Keliskart pasiklydau, kavinėje palikau savo lazdą, todėl teko pora kilometrų grįžti atgal. Temo, o aš viena tursenau jūros pakrante. Susiskambinau su lietuve Lorita, keliaujančia maždaug trisdešimt kilometrų priekyje. Ši padrąsino nakvoti ant jūros skardžio.
Pasiklojau plastikinį lietpaltį, ant jo – miegmaišį, susukau sijoną vietoj pagalvės ir nerimastingai stebėjau lietaus debesis. Apačioje šniokštė jūra. Toli girdėjau dzingsint karvių skambalėlius ir pagalvojau, jog ryte gal manęs žadinti ateis visa karvių banda. Tačiau karvės neatėjo. Naktis buvo šilta, prabudau saulei jau patekėjus, miegmaišis buvo tik truputį drėgnas nuo rasos.
Airiai tvirtina, kad esu drąsi. Aš juokiuosi ir pasakoju jiems kitą istoriją – apie naktį, praleistą dvigulėje lovoje kartu su pensininku italu.
Buvo antroji kelionės diena. Kai septintą vakaro pasiekiau Komijaso miestelį ir išgirdau, kad alberge nėra vietų, apsiverkiau. Nuėjusi į pensioną, kuriame gyveno kitos dvi lietuvės, bandžiau susitarti, kad galėčiau gyventi kartu su jomis kambaryje. Tačiau pensiono vadovė atkakliai tvirtino, kad tame kambaryje tėra dvi lovos, o man ji galinti duoti atskirą kambarį už 20 eurų. Užsispyrusiai tvirtinau, kad per brangu. Mums vertėjavęs šešiasdešimtmetis italas staiga rado išeitį iš situacijos: „Gal kuri nors iš tavo draugių norėtų apsigyventi su manimi kambaryje? Tu galėtum nakvoti jos vietoje.“
„Tai aš galiu kartu su jumis miegoti“, – drąsiai pareiškiau, dar neįtardama, kad lova jo kambaryje yra dvigulė. Mano sprendimą palaikė visų viešbučio ispanių krizenimas. Italas korektiškai pareiškė, jog išeis iš kambario, kai norėsiu persirengti.
„Jei kabinėsis, belskis nors ir viduryje nakties“, – drąsino lietuvės moterys. Jos buvo vyresnės – penkiasdešimtmetės. Vienai iš jų italas aiškiai simpatizavo. „Tai ką sakė tavo draugė? Nenorėjo keistis lovomis?“ – paklausė jis manęs prieš eidamas miegoti. „Tai kad neprašiau jos keistis“, – atšoviau. Naktį džiaugiausi, kad jis neknarkė, nes dar nebuvau įsigijusi ausų krapštukų.
„Ar mokėjai už kambarį?“ – klausia manęs Elisabeth. Sakau, kad ne, pasitariau su italu ir jis pasakė, kad esu jo viešnia. „Teisingai, – įvertina airė. – Gerai, kad jie iš tavęs nereikalavo pinigų.“
Staiga dėmesį nuo pokalbio atitraukia garsi muzika ir monetų tarškesys. Beveik kiekviename bare Ispanijos provincijoje stovi spalvotomis lempelėmis mirgantis žaidimų automatas. Vietinius vyrus kartais pagauna azartas – atsidusdami jie traukia iš kišenių monetas ir meta jas, kad dar galėtų pažaisti. Kartais pasiseka. „El Peregrino“ (isp. „Piligrimas“) bare apkūnus vyriškis atrodo negalintis patikėti tuo, ką mato savo akimis – baro savininkas deda į krūvelę jo, taip, jo, išloštas monetas. Tikrina, ar tikrai yra lygiai 240 eurų.
Nuotaika bare pagyvėja. Telefonu fotografuoju baro savininką Hermaną, o šis šaukia iš virtuvės žmoną: „Stefa!“
Juodaplaukė žaižaruojančiomis akimis moteris atsistoja šalia jo ir abu išdidžiai pozuoja. Tada rodo mums savo jaunystės nuotrauką ir vėl sustoja fotografijai. Mes šypsomės ir aikčiojame iš susižavėjimo, todėl jie nusprendžia dar mums parodyti ir savo vaikus.
Iš virtuvės kvepia paprikomis. Žaidimų automatas vėl pypčioja, nes didžiojo prizo laimėtojas laimėtus pinigus nusprendė pražaisti. Baro savininkas mums giriasi, kad rytoj dirbti pradės anksti – pusę aštuonių jau bus galima užsukti kavos. Pažadu užeiti – šiaip ar taip, kelias, kurį žymi geltona kriauklė, veda pro šalį.
Kitą rytą vėl lyja. Tačiau einu ir net pačiai keista, kad viduje nesinori niurnėti. Einu, ir tiek. Toks jau ritmas – atsikeli ryte, susikrauni kuprinę, šį tą užkandi, gal dar užsuki kur kavos, ir eini. Kartais būna labai gražu – kopi jūros pakrantės uolų takeliais ir kas dešimt žingsnių norisi fotografuoti kelionių katalogų paveikslėlius primenančius vaizdus. Dabar tokių vaizdų nėra. Ištisą dieną žingsniuoji pro laukus, kuriuose ganosi karvės. Kvepia silosu ir mėšlu. Skimbčioja karvių varpeliai.
Keliauju pensininkų tempu, todėl Elisabeth ir Steve‘ą sutinku kiekvieną dieną. Pamačiusi, jog styru iš šalčio (kelionėje sugebėjau pamesti ir striukę, ir megztinį), Elisabeth dovanoja šiltus marškinius. Po kelių dienų meldžiuosi Sobrado dos Monksės vienuolyne, dėkodama už jos gerumą.
Išsiskiriame tik paskutinėmis dienomis, kai Šiaurinis kelias susijungia su populiariuoju Prancūziškuoju. Kelias driekiasi per lygumas, eiti lengva. Tačiau eiti kartu su minia yra visai kas kita. Kai Šiaurietiškame kelyje tau palinki „Buen Camino“, apsidžiaugi. Čia „Buen Camino“ sako beveik kiekvienas tave lenkiantis žmogus. Atitariu atgal tą patį, bet automatiškai, neįdėdama sielos. Liūdna matyti, kad nuo pakelės stulpelių nuluptos kriauklės ar jie aprašinėti. Pakelės kavinės – netvarkingos, matyt, nespėja apsitvarkyti, kai toks didelis keliautojų srautas.
Todėl nesigailiu, pasirinkusi sunkesnį kelią, kuriam nebuvau pasiruošusi. Nenuėjau jo – teko pavažiuoti autobusu apie 130 kilometrų. Bet ėjau ir tame ėjime jaučiau prasmę. Turbūt tai ir yra tikra piligrimystė – kai lyg ir nieko ypatingo nedarai, dėlioji koją už kojos, bet tai tave perkeičia labiau nei galėjai tikėtis. Viduje atsiranda daugiau pasitikėjimo. Savimi, žmonėmis, Dievu.
Ne, tai visai nereiškia, kad grįžusi ėmiau nuolat lankytis bažnyčioje. Grįžusi aš nusipirkau ėjimo lazdas ir kalnų batus ir išėjau pasivaikščioti. Nuėjau Neries pakrante iki Vingio parko, o ten apsidžiaugiau radusi į Caino de Santjago panašių laukinių takelių, kur nė gyvos dvasios. Elisabeth man sakė, kad prie kelio priprantama. Gali būti, kad kurį pavasarį vyksiu į Iruną ir nueisiu visą 800 kilometrų kelią nuo pat Iruno iki Santjago de Kompostelos savo kojomis.
Šiek tiek statistikos apie mano kelionę ir keli patarimai einantiems Šiauriniu keliu:
Per dvidešimt kelionės dienų nakvynei išleidau 130 eurų,
Apskaičiavus vidutinišką nakvynės kainą išeitų apie 7 eurus už naktį.
Maistui išleisdavau daugiausia 10 eurų per dieną, tačiau apsipirkdavau supermarkete, o kavinėse tik gerdavau kavą ir skanaudavau bandeles.
Mano kuprinė nesvėrė nė 10 kilogramų. Pasiėmiau ploną miegmaišį, rankšluostį, antrus batus, gumines šlepetes, dvejus marškinėlius, dvejus marškinius ilgomis rankovėmis, sijoną ir šortus (būtų pakakę arba sijono, arba šortų), plastikinį apdangalą nuo lietaus.
Pasiėmiau per daug kojinių, būtų užtekę trijų porų – kojinėms taupyti neverta, pirktos už 40 litų sporto prekių parduotuvėje ir geriausiai sugerdavo prakaitą, ir greičiausiai džiūdavo. Kosmetiką – šampūnus, kremus persipyliau į mažus buteliukus, kad galėčiau skristi lėktuvu tik su rankiniu bagažu. Visko užteko, išskyrus dantų pastą – jos teko pirktis Ispanijoje.
Knygą – kelionės vadovą turėti rekomenduotina, tačiau nebūtina. Visiškai įmanoma pasiruošti kitos dienos ruožui, pasiskolinus kelionės vadovą vakarais iš kitų keliautojų. Tačiau kelionių vadovas praverčia tuose ruožuose, kur neaiškiai sudėliotos kelią žyminčios kriauklės arba nupieštos geltonos rodyklės.
Tiesa, juokiausi, sužinojusi, jog net ir itin atidžiai kelionei besiruošiantys geba išklysti iš kelio ir jiems tenka teirautis krypties vietinių gyventojų.
Ispanai angliškai nekalba, todėl turėti kelionės žodynėlį patartina. Aš jo neturėjau, ispaniškai moku vos porą žodžių, bet susikalbėdavau gestų kalba. Be to, ispanams svarbiau ne būti suprastiems, o išklausytiems, kai jie pradeda tau ką nors emocingai pasakoti.
Piligrimo pasą – būtiną dokumentą, nes be jo nebus galima nakvoti alberge – pasiėmiau Santandero miesto katedroje. Einantiems nuo Santandero reikia žinoti, kad nors yra iš miesto vedančios rodyklės, pats Kamino de Santjago per šį miestą neina. Todėl rekomenduotina keliasdešimt kilometrų pavažiuoti iki tikrojo kelio – pavyzdžiui, iki nuostabaus grožio viduramžių miestelio Santijana de Mar.
Buen Camino!
