Tikras gyvenimas čia užverda sutemus, minia iš viso miestelio plūsteli jūros link. Vakarėliai trunka iki ryto. O prašvitus ant tilto grįžta žvejai, neskubėdami statosi kėdutes, ruošia meškeres, meta jas į vandenį. Ir laukia – dieną 400 metrų tiltas priklauso jiems, – štai taip Palanga piešiama lenkams.
Rašant apie Palangą prisimenami Tiškevičiai, kažkada čia buvusį kaimelį pavertę tikru kurortu, o jų dvaras su parku iki šiol yra viena mėgstamiausių pasivaikščiojimo vietų tiek vietos poilsiautojams, tiek turistams iš užsienio. Ir iš Tiškevičių laikų Palanga tebeturi tiltą į jūrą – kaip pavadina lenkai, tikrą kurorto perliuką.
„Tikras gyvenimas čia užverda sutemus, minia iš viso miestelio plūsteli jūros link, užima staliukus pagrindinėje J.Basanavičiaus gatvėje ir šalia jos arba eina tolyn į paplūdimius, kur renkasi šėlstantis jaunimas. Vakarėliai trunka iki ryto. O prašvitus ant tilto grįžta žvejai, neskubėdami statosi kėdutes, ruošia meškeres, meta jas į vandenį. Ir laukia – dieną 400 metrų tiltas priklauso jiems“, – štai taip Palanga piešiama lenkams.
Kaip vienas iš neginčijamų pliusų, kuriuos Lietuvos paplūdimiams deda lenkai, yra tuštoki, jų akimis, paplūdimiai. „Lietuviai prie Baltijos jūros vyksta arba prieš sezoną, arba po jo. Pirmiausia todėl, kad nemėgsta minių – jeigu svetimas patiesalas nuo tavęs guli mažiau nei už 10 metrų, tai ženklas, kad pats laikas kažkur kraustytis. Net jeigu alternatyva taps miškelis netoliese. Svarbu ir kainos, ne sezono metu jos kur kas priimtinesnės“, – tikina Liepa.
