Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Ši vietovė – sena, ir, darau prielaidą, buvusi kažkuo ypatinga. Dvaras minimas net nuo 1483 m., kai krikščionybė Lietuvoje dar buvo ganėtinai šviežias reikalas. Dabartiniai rūmai iškilo 1860 m. Yra išlikę ir kiti statiniai.
Vietos ypatingumą galima vertinti pagal čia ilgus metus veikusius vienuolynus (dominikonų, kanauninkų, misionierių), bet ypatinga ji ne dėl to.
Tiesa, dvare būta visko, jau nekalbant apie abiejų pasaulinių karų įvykius. Tragiška ir paskutiniojo jo savininko bajoro Kazimiero Jelenskio gyvenimo pabaiga, kurios jis sulaukė Aušvice.
Visgi, ne tiek dvaro rūmai, kiek kerintis gamtos alsavimas čia užliūliuoja. Gražuolis ežeras Širvys, kalvelė, šaltiniai ir... perkopęs pusę tūkstančio metų, pats aukščiausias (apie 25 m) bei trečias pagal kamieno storį Lietuvos ąžuolas.
Anot vietinių pasakojimų, po Glitiškių ąžuolu rinkdavosi jaunimas, kuris kūrė planus 1831 m. sukilimui prieš carinę Rusiją.
Žvelgiant ar palietus, negali nejausti šio medžio brandos, mąslumo ir suvokti, kiek daug jis pamena... Esu beveik tikra, kad čia galėjo būti pagonių šventvietė, kai medžiai dar buvo gerbiami.
Gal už tai Širvio pakrantė ir atsidėkoja tyvuliuojančiu ramybės nešimu, šlamančiu susitelkimu, tuo sunkiai nusakomu bendruomeniškumo su gamta pojūčiu.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
