Iš pradžių bandžiau paaiškinti, kad gyvename tikrai labai gerai. Kad nei duonos pusryčiams, nei tuno steiko pietums, nei „Chivas“ viskio vakarienei tikrai netrūksta.
Ir varčiau akimis, kaskart gavusi tokius laiškus, ir iš pradžių bandžiau paaiškinti, kad gyvename tikrai labai gerai. Kad nei duonos pusryčiams, nei tuno steiko pietums, nei „Chivas“ viskio vakarienei tikrai netrūksta.
Na, taip, būna, tą dieną tuno nepavyksta sužvejoti, tai valgome ryklieną ar kokią kitą ne ką prastesnę žuvį. Na, blogiausiu atveju, iš vietinio ūkininko nusiperkame vietinės ekologiškos jautienos. Tačiau draugams ir giminaičiams vis vien buvo neramu. Ir aš suprantu – kodėl. Dabar, skaitydama laikraščius ir stebėdama žinias, pradedu galvoti, kad ten nežmoniškai baisu. Bet tada vėl pabendrauju su ten likusiais draugais. Bet apie tai kiek vėliau.
Žiemą vasarą dirbau toje pačioje vietoje. Žiemos rytais čia susirinkdavo labai daug garbaus amžiaus vyrų, kurie prie graikiškos kavos puodelio diskutuodavo apie esamą politinę ir ekonominę situaciją.
Neretai į pokalbius įsitraukdavau ir pati, na, ir visada, tokie pokalbiai baigdavosi masiniu rėkimu, norint įrodyti savo tiesą, o man labiausiai baisu būdavo, kad tik vienas iš tų garbingo amžiaus vyriškių, šitaip susijaudinęs, kojų vidury kavinės nepakratytų.
Dažniausiai visi kaltinimų akmenys krisdavo į p. A. Merkel kiemą, anot jų, ši ir atvedė Graikiją prie krizės. Juk kaip tokie žmonės kaip mes, augę tokioje didingoje šalyje, kaip ši, galėtume šitaip nustekenti viso pasaulio pamatu tapusį kultūros lopšį. Ir tik retas atsirasdavo, kuris drįsdavo paprieštarauti jų nuomonei.
Pamenu, kartą streikavo visi mažmenininkai. Tuomet 8 dienas neveikė nė vienas prekybos centras, turgavietė ar parduotuvėlė. Lipau sienomis, negalėdama nusipirkti cigarečių.
Stebėjau, kaip nuo atvykimo kilo PVM mokestis, atvykus jis tesiekė 19 proc., išvykstant jau buvo pakilęs iki 23 proc. Stebėjau ir streikus, besitęsiančius savaitėmis.
Pamenu, kartą streikavo visi mažmenininkai. Tuomet 8 dienas neveikė nė vienas prekybos centras, turgavietė ar parduotuvėlė.
Lipau sienomis, negalėdama nusipirkti cigarečių, dėl maisto nebuvo taip skaudu, kadangi tuo metu praktikavau europietiško šopingo terapiją – apsipirkimą urmu, keletui savaičių į priekį.
Streikavo ir vaistinės, vidurvasarį, kai turistai it lapai krenta, pakirsti karščio bangų (taip taip, yra ir toks gamtos reiškinys – oras staiga išsausėja ir pasidaro taip karšta, kad net ausyse spengia).
Streikavo ir bankai, ir oro uostai. Ir mokyklos. Tik viešojo maitinimo įstaigos tam niekada nematė reikalo. Todėl ir išeiginių nė su spinduliu nesišvietė. Tiek ir iš to streiko, kai pačiai pastreikuoti neduoda.
Didžioji ekonominės krizės priežastis
Ir pagaliau priėjau prie reikalo. Ne veltui, pasakojant istorijas, drąsiausi skubina eiti prie reikalo ir nebetempti gumos. Graikijoje praleidau daugiau nei 4 metus.
Ir, žinoma, didžiąją dalį laiko dirbau. Vadinasi, ketverius metus neturėjau medicininės kortelės, žaliosios kortos ir nesumokėjau nė vieno cento mokesčių.
Pamenu, tada, kai į salą atvažiuodavo mokesčių inspektoriai ir apsistodavo viename iš viešbučių, to viešbučio savininkas sėsdavo ant savo silpno motorolerio ir apvažiuodavo visas maitinimo įstaigas, informuodamas, kad pas jį inspektoriai prisiregistravę savaitei. Tą savaitę sala sumokėdavo daugiau mokesčių, nei sumoka per visus metus.
