Šiek tiek konteksto: Gran Kanarija – trečia pagal dydį Kanarų salyno sala. Ji priklauso Ispanijai, yra apsupta Atlanto vandenyno, o nuo Šiaurės Afrikos šalių yra nutolusi vos per 210 kilometrų. Per metus Gran Kanarijoje būna maždaug 320 saulėtų dienų. Tikimybė, kad apsilankysite saloje per likusias 45 apsiniaukusias dienas metuose – itin maža.
Praktiniai patarimai: kaip ir kiek?
Už skrydžio bilietus į salą išleidome maždaug 200 eurų žmogui. Taip, bilietus tikrai galima įsigyti ir pigiau, ypač jei nematote problemos palaukti porą valandų naktį Madrido ar Barselonos oro uostuose.
Saloje planavome praleisti 10 dienų. Į ją skridome su persėdimu per Olandijos miestą Eindhoveną. Laiko iki kito skrydžio turėjome tris valandas, suvalgius porą sumuštinių laikas neprailgo (draugai ir pažįstami sako, kad per tiek laiko įmanoma apžiūrėti ir patį Eindhoveną, nes miesto centras nesunkiai pasiekiamas nuo oro uosto).
Atgal į Vilnių grįžome per Londono oro uostą. Persėdimui turėjome dvi valandas. Čia norėčiau patarti visiems mėgstantiems keliauti be streso ir komfortiškom kelionės sąlygom prijaučiantiems žmonėms: siūlau rinktis skrydžius su ilgesniais persėdimais. Mūsų atveju lėktuvas dėl stipraus vėjo visos kelionės metu valandą vėlavo nutūpti Londono Stanstedo oro uoste. Tačiau sėkmingai bėgant ir grūdantis per eiles su šūkiu „sorry, connecting flight, delay, sorry“ prie vartų atsidūrėme likus 5 minutėms iki jų uždarymo.
Nakvynę saloje užsisakėme per Airbnb.com. Gyvenome salos pietuose, San Agustino miestelyje, esančiame vos už kelių autobuso stotelių nuo pagrindinio salos pietinėje pusėje įsikūrusio Plaja del Ingles kurorto. Važiuodami į Gran Kanariją būtinai apsistokite salos pietuose.
Mūsų kelionės metu – vasario pabaigoje – kovo pradžioje salos pietuose visą laiką švietė saulė, o temperatūra buvo apie 25 laipsnius šilumos. Tuo metu nuvykus į salos šiaurę – apie 20 minučių kelio mašina, mus pasitiko apsiniaukęs dangus, lietus ir vos 15 laipsnių siekianti oro temperatūra.
Už buto nuomą trims – su dviem dvigubom lovom, virtuve, mini terasa ir butų kompleksui priklausančiu baseinu – vienos nakvynės kaina žmogui atsiėjo 25 eurus.
Maisto kainos Gran Kanarijoje (deja, deja) gerokai mažesnės nei Lietuvoje. Šviežio tuno, krevečių, doradų ir įvairių vynų kainos parduotuvėje kelia šypseną. Už 10 eurų prekybos centre nusipirksite kilogramą langustų, dar už 2 eurus – du butelius vyno ir galiausiai nė vienas iš jūsų po vakarienės tikriausiai neatsistosite. Taigi nuomotis gyvenamąją vietą su virtuvėle – labai protinga ir praktiška mintis.
Maisto kainos restoranuose ir baruose – didelės, o ir pataikyti į gerą nepavyko. Taigi, suradus didesnį prekybos centrą (pvz., „Mercadona“) labai rekomenduojame apsipirkti ir mėgautis šviežiomis jūros gėrybėmis namuose.
Ką veikti ir kaip pagauti bangą?
Pati sala, reikia pripažinti, tikrai labai užkimšta turistų ir kupina kičo. Bet gyvenant atokiau nuo didžiųjų kurortų ir pramogaujant paplūdimyje su knyga ar terasoje su krevetėmis bei vynu – kičas nė motais. Ir taip, taip Gran Kanarijoje daug kačių – visos jos storos ir apsvaigusios nuo karščio.
O dar daugiau Gran Kanarijoje pensininkų. Įlipus į autobusą, turiu pasakyti, beveik visada jausdavausi jauniausia. Dauguma jų skandinavai ar vokiečiai, todėl kultūringas jų buvimas šalia neerzina, net žavi – nedažno iš mūsų seneliai savo pensiją gali ir leidžia pramogaudami Kanaruose.
Kanaruose verta išsinuomoti mašiną bent jau vienai dienai. Nuomos kaina kurortuose (kur mašinos nuomos punktų ne vienas ir ne du) yra vos 20 eurų dienai.
Mėgstantiems vingiuotus keliukus verta pakilti į kalnus, nes ten salos gamta smarkiai pasikeičia. Stokite mažuose miestukuose ir ieškokite desertų – kalnuose jie gamina beprotiškus saldumynus.
Galima aplankyti ir aukščiausią salos vietą – Njeveso kalną, nuo kurio atsiveria vandenyno ir kitos Kanarų salos – Tenerifės vaizdai. Tikiu, kad vaizdai tikrai gražūs, tačiau viskas, ką pamatėme mes, buvo tai (nuotrauka apačioje):
Dėl visko kaltas rūkas. Kylant į kalnus oras kiek pasikeičia, vietiniai rekomenduoja į viršūnę kilti antroje dienos pusėje – tada mažesnė tikimybė pakliūti į rūką. Taip pat tiek su mašina, tiek autobusais galima nukeliauti į tokias dėmesio vertas vietas: senovinį miestelį Arukasą, dykumą primenančias Maspalomaso kopas, nuostabaus mėlio Amadoreso paplūdimį ar jaukų miestuką-uostą Puerto Moganą. Mūsų kompanijai, kaip ir minėjau, geriausia pramoga buvo gulėti paplūdimyje su knyga rankose – nes patekus iš lietuviškos pliurzės ir šalčio į tikrą vasarą su maudymosi kostiumėliais, tai beveik geriausia, ką galima sugalvoti.
Bangos, bangos, bangos
Banglentininkams Gran Kanarija yra tikras rojus. Bangų galima rasti net ir vasaros metu, o ir paplūdimių ir bangų lygių yra įvairių. Kaina? Diena surfinimo, jei norite, kad jus nuo namų paimtų instruktorius, duotų banglentę, hidrokostiumą, po pusantros valandos pamokos duotų atsigerti, užkąsti ir dar po pusantros valandos pamokos parvežtų namo – kainuos 50 eurų dienai.
Plaukiojant, pavyzdžiui, penkias dienas, pritaikys nuolaidą ir iš viso mokėsite 200 eurų. Pamokų grupėje žmonių skaičius svyruodavo nuo 4 iki 8 žmonių. Deja, reikėtų įsivertinti savo norus, galimybes ir žinias – nors šiek tiek patyrusiam banglentininkui siūlau išsinuomoti banglentę, mašiną ir kas rytą bangas medžioti patiems (gerokai sutaupysite). Tiesa, salos šiaurėje bangos su geru vėju būna gana didelės (apie 5 metrus), o dugnas – akmenuotas (nereikia pamiršti fakto, jog Gran Kanarija – vulkaninė sala).
Tačiau pietuose bangos būna mažesnės, idealios pradedantiesiems, o dugnas paplūdimiuose – vienas smėlis. Norintiems išmokti šio ekstremalaus sporto – geresnių sąlygų net nežinau kur galima rasti. Patyrusiems ekstremalams salos šiaurė irgi puiki vieta. Beje, visiškai šviežios ir geros naujienos nemėgstantiems akmenų – Maspalomaso mieste, prie švyturio esančio paplūdimio buvęs akmenuotas dugnas (tai dažniausia vieta pradedantiesiems) maždaug prieš gerą mėnesį jūros buvo padengtas storu sluoksniu smėlio. Fantastika.
Kalbant apie asmeninę patirtį – esu bandžiusi šį vandens sportą Portugalijoje. Tuo metu, atrodė, kad banglentė jau buvo pradėjusi manęs klausyti, o ir didesnės bangos manęs nebegąsdino. Atvykus į Gran Kanariją teko nusivilti du kartus. Pirmas kartas buvo susijęs su asmeniniais lūkesčiais ir norais.
Norint išmokti gaudyti bangas turi gyventi prie jūros ir sportuoti kas dieną – po metų, dvejų nuvažiavęs į naują paplūdimį sugaišti keletą dienų, kol pradedi pagauti tempą, tačiau nauja vieta, kitokios bangos ir visi kiti niuansai tavo įgūdžių nepagerina.
Antras dalykas – bangos. Jos Gran Kanarijos pietuose buvo mažokos, o grupiniai užsiėmimai gana sudėtingi, nes kiekvieno lygis individualus ir paprastai derinamasi prie mažiau patyrusių grupės narių.
Išvada ir pagrindinis patarimas – norint išmokti surfinti – kraustykitės gyventi į Kanarus. Vietiniai treneriai – visai nevietiniai. Vienas jų italas, kitas vengras, o dar kitas belgas (vengras sakė, kad gyvena Gran Kanarijoje jau 6 metus, neketina grįžti, o gyvenamosios vietos nuomos kaina dalinantis namą su baseinu penkiese siekia vos 250 eurų).
Norėdami mokytis nuo nulio – važiuokite į Gran Kanarijos pietus ir mokykitės tobulomis sąlygomis – nepasigailėsite. Norėdami nugalėti save ir pasikrauti šiek tiek adrenalino, išsinuomokite mašiną, banglentę ir traukite kiek toliau į salos šiaurę, arba planuokite kelionę gūdesniu žiemos laikotarpiu – šiuo sezonu bangos visur ir visada didžiausios.
Jei norite pabėgti nuo žieminės depresijos Lietuvoje ir atsidurti garantuotai šiltame klimate, tikrai rekomenduoju šią salą.
