Ispanijos pietuose esantis Andalūzijos regionas – ypatingas. Apie jo kultūrą, virtuvę, tradicijas, papročius ir ypač tyrą alyvuogių aliejų puslapyje Virgenextra.lt pasakoja Laima Druknerytė ir Mindaugas Stongvilas. Kasdieninių įkvėpimų iš Andalūzijos taip pat ieškokite šio puslapio Facebook ir Instagram paskyrose.
Jei Granados miesto aplankymui skyrėte tik vieną dieną, tikėtina, kad pasivaikščiojimui pasirinksite įprastą turistinį maršrutą: Alhambra – Katedra ir Medinos rajonas – Bib Rambla aikštė ir kelios didesnės gatvės centre. Šios vietos įspūdingos ir mėgstamos tiek turistų, tiek ir vietinių. Bet, be jų, Granada turi ir daugiau įstabių kampelių, kuriuos visai nesunkiai rasite, jei miestui skirsite dar kelias papildomas dienas.
Albaicín rajonas
Albaicín yra seniausias, didžiausias ir margiausias Granados rajonas, tikrai vertas dar vienos, garantuotų įspūdžių dienos. Šioje vietoje žmonės gyveno nuo seno, tačiau miesto pradžia galime laikyti XI amžių, kai maurai šiose vietose įkūrė Garnatos Mediną – Ziri dinastijos sostinę ir būsimąją Granadą. Tuomet Albaicín rajoną sudarė kelios dalys, miestas buvo apsuptas įtvirtinamais.
Vėlesniais, nasridų dinastijos laikais, mieste pritrūko vietos, todėl pagrindinė valdovų rezidencija buvo perkelta į kitą Darro upės krantą – ant La Sabika kalvos viršūnės. Ten iškilo Alhambros rūmai, tvirtovė ir Generalife sodai, o Albaicín tapo mažiau kilmingiems miestiečiams skirta Granados dalimi, kurioje taikiai sugyveno trys tradicijos ir religijos – musulmonai, žydai ir krikščionys.
1492 metais Katalikų karaliai užėmė Granadą ir mieste prasidėjo didieji pokyčiai. Mečetės virto bažnyčiomis, rūmai buvo pritaikyti naujiems valdovams, miestas ištuštėjo, nes iki tol gana taikiai sutarę musulmonai ir žydai buvo priversti palikti miestą ir kurtis už miesto sienų. Prie jų vėliau prisijungė ir didelė romų bendruomenė, atvykusi į Grandą kartu su krikščionių kariuomene. Visas šis margas tautų ir religijų katilas ėmė kunkuliuoti miesto pašonėje esančio Valparaíso kalno šlaite, kuris kiek vėliau buvo pavadintas Sacromonte – Šventu kalnu.
Sacromonte – Šventas kalnas
Šis rajonas garsus savo olomis, kurios buvo iškaltos šlaite ir paverstos gyvenamaisiais būstais. Kai kuriose olose iki šiol gyvena romai, kurie net kalba vietine kalba, vadinama Caló. Sacromonte garsus ne tik nuo jo terasų atsiveriančiomis panoramomis – manoma, kad kalno urvuose gimė tikroji zambra – šokis, iš kurio vėliau išsivystė flamenko kultūra. Norite susipažinti su zambra – ieškokite iškabų su užrašu Tablao flamenco (flamenko centrų) – sako, kad tik čia zambra ir flamenko yra autentiški.
Albaicín rajonas yra vertikalus – jame tik kelios automobiliu pravažiuojamos gatvės. Susipynusį gatvių ir laiptų labirintą teks įveikti pėsčiomis. Neskubėkite, raskite laiko pasigrožėti mažosios architektūros margumynu, įmantriomis detalėmis, dažniau prisėskite pailsėti vietos restoranėlių terasose ar ant suoliukų miradorų (liet. apžvalgos) aikštelėse.
Leisdamiesi link Darro upės (beje, šioje upėje net ir XX amžiuje vis dar būdavo randama aukso!), praeisite senąjį musulmonų kvartalą, kuris savo margumu ir stilistika primena arabų miesto mediną, o gal net Marakešo miesto turgų. O dar už kelių kvartalų atsidursite ir visai šalia Granados Katedros.
Granadoje viskas pasiekiama ranka ir puikiai matuojama žingsniais, bet, norint pajusti šio miesto kvėpavimą, leiskitės jį atrasti pėsčiomis ir skirkite jam daugiau laiko.
Ispanijos pietuose esantis Andalūzijos regionas – ypatingas. Apie jo kultūrą, virtuvę, tradicijas, papročius ir ypač tyrą alyvuogių aliejų puslapyje Virgenextra.lt pasakoja Laima Druknerytė ir Mindaugas Stongvilas. Kasdieninių įkvėpimų iš Andalūzijos taip pat ieškokite šio puslapio Facebook ir Instagram paskyrose.
