Islandija vilioja trykštančiais geizeriais
Islandijoje, vienoje didžiausių Šiaurės Atlanto salų, šniokščia kriokliai, trykšta karšti geizeriai, plyti fiordai, kalnų ežerai ir dangaus mėlio ledynai. Ši milžiniška nuostabaus grožio sala driekiasi beveik 103 tūkstančius kvadratinių kilometrų, krantų ilgis – 4970 kilometrų. Šiauriausią Islandijos Grimsėjaus salą juosia poliarinis ratas. Oras čia labai švarus ir gaivus.
Geologiniu požiūriu sala labai jauna ir dar formuojasi. Islandijoje daug veikiančių vulkanų. Ne retenybė čia ir žemės drebėjimai bei ugnikalnių išsiveržimai. Didžiąją teritorijos dalį dengia lava, todėl daugelyje vietų neįmanoma statyti jokių pastatų (pusė šalies gyventojų telkiasi sostinėje Reikjavike). Kur pažvelgsi – daugybė kraterių, labai primenančių Mėnulio peizažą. Medžių čia beveik nematyti, tik kur ne kur kyšo mažaūgiai krūmokšniai, želia samanos. Sunku patikėti, kad šioje vėjų, geizerių ir lavos šalyje gyvena žmonės.
Būtent šiaurietiškai rūsti ir įspūdinga gamta bei geizeriai, kuriais gali pasipuikuoti vos kelios pasaulio šalys, čia traukia turistus iš viso pasaulio. Islandijoje labai mažai augmenijos. Beveik nėra medžių ir anglies, todėl vietos gyventojų namus šildo geizeriai. Užtat žiemą nereikia mokėti už šildymą! Iš žemės gelmių trykštančios karštos versmės teka ir iš čiaupų, vanduo skleidžia specifinį sieros kvapą.
Islandijos baseinuose teka natūralūs terminiai vandenys. Tokių šiltų baseinų rasite visuose didesniuose miestuose. Turistų lankomiausios vietos – Žydroji lagūna ir Aukso ratas. Žydrosios lagūnos vanduo papildytas gausybe mineralų, todėl turi gydomųjų savybių. Žydrą spalvą suteikia jame esantis kvarcas. O koks įspūdingas penkių šimtų metų senumo Kerid krateris, virtęs ežeru! Jį supa plynas lavos laukas, horizonte stūkso didingi kalnai.
Nykstantys Didieji koraliniai rifai
 |
| Fotolia nuotr./Didysis koralinis rifas Australijoje |
Ko gero, pirmasis europietis, išvydęs šį įspūdingą rifą, buvo keliautojas kapitonas Jamesas Cookas (1728–1779), tyrinėjęs Australijos pakrantes. Teigiama, kad jo laivas atsitiktinai užplaukė ant barjerinio rifo (tik laimingo atsitiktinumo dėka tąsyk vos nežuvo visa įgula). Nuo tada šis rifas ir atsirado pasaulio žemėlapiuose. Šis nykstantis gamtos stebuklas driekiasi išilgai rytinės Australijos pakrantės 2011 kilometrų, jį sudaro beveik trys tūkstančiai rifų. Šis gamtos kūrinys užima 348 tūkst. 698 kv. km plotą. Daugiau niekur kitur nepamatysite koralinių rifų, siekiančių beveik šimto metrų aukštį. Koraliniai rifai gali kurtis tik šiltuose vandenyse, kur temperatūra nenukrinta žemiau 23–28 laipsnių šilumos. Didžiajame barjeriniame rife, vadinamame nardytojų rojumi, suskaičiuojama daugiau kaip keturi šimtai minkštųjų ir kietųjų koralų rūšių. Jie žavi įspūdingomis formomis, panašiomis į išsiraizgiusias smegenis, elnių ragus, grybus. Povandeninis pasaulis žaižaruoja įvairiausiomis spalvomis nuo kraujo raudonumo, švelniai rožinės iki akinamai geltonos ir sodriai juodos. Didžiuosiuose rifuose priskaičiuojama daugiau kaip keturi tūkstančiai rūšių moliuskų: sraigių, aštuonkojų, taip pat medūzų, vėžiagyvių ir kitų.
Didysis barjerinis rifas – gyvų organizmų (koralų, polipų, medūzų) buveinė. Didžiulės jų kolonijos smaragdo spalvos vandenyje atrodo tarsi paslaptingas miestas su įvairialypiais gyventojais. Giliai po vandeniu verda gyvenimas. Čia darbuojasi visi organizmai. Polipai siurbia iš jūros kalcio karbonatą, kad paverstų jį klintiniu kiautu, o milijonai tokių kiautų sudaro klintinius rifus. Gyvasis rifas nuolat atsinaujina.
Patagonija – ledynų karalystė
 |
| Fotolia nuotr./Didžiausias Patagonijos ledynas – Perito Morenas |
Teigiama, kad pirmasis žmogus, išvydęs Patagoniją, buvo aplink pasaulį plaukęs keliautojas Fernando de Magallanes'as. Patagonija driekiasi du tūkstančius kilometrų nuo Kolorado upės ištakų iki pat Horno kyšulio. Rytinė dalis priklauso Čilei, o mažiau kalnuota, ledynų pusdykumės vakarinėje dalyje – Argentinai. Šios šalys – vienos iš nedaugelio, esančių net keliose klimato juostose. Iš šiaurės į pietus besidriekiantys ledynuoti kalnai – tarsi didžiulė siena, skirianti Argentiną nuo Čilės. Įsivaizduokite: viename gale – ledynai (50°C šalčio), kitame plieskia saulė (50°C karščio).
Tolstant nuo pusiaujo ašigalio link, oras pastebimai vėsta. Atšiauresniuose rajonuose jį šildo susikertančios šiltosios vandenyno srovės. Išilgai per abi šalis driekiasi Andų kalnai, kurių viršukalnės siekia 6960 metrų. Vaivorykštės spalvomis žaižaruojančius varinius kalnus keičia dangaus mėlio ledynai. Čia prasideda turistus itin viliojanti Patagonija. Taip vadinama apatinė Lotynų Amerikos dalis, šeštasis sausumos ledynas pasaulyje. Šis kvapą gniaužiantis gamtos stebuklas užima 13,5 tūkstančių kvadratinių kilometrų plotą.
Didžiausias Patagonijos ledynas – Perito Morenas (30 km ilgio ledynas užima 250 kv. km plotą). Jis yra vienas iš 48 ledo milžinų, plytinčių 4500 kv. km dydžio nacionaliniame parke Los Glaciares. Perito Morenas leidžiasi į Archentino ežerą ir kartu su kitais dviem ledynais sudaro natūralią užtvanką, perskiriančia ežerą – įsivaizduokite apie 60 km aukščio kyšančią ledo kepurę. Saulės nušviesta ledynų dykuma turistus pasitinka akinamu švytėjimu ir nusidažo baltais bei mėlynais atspalviais. Patagonijoje išvysite ruonių kolonijas, čia gausite Andų kondorų, didingai sukančių ratus virš ledynų, ir raudonsnapių ančių.
Čilėje yra apie trisdešimt nacionalinių parkų. Vienas gražiausių – Torres del Paine, įsikūręs pačiame šalies pakraštyje, prie Magelano sąsiaurio. Čia nuolat siaučia vėjai, kurie staiga nei iš šio, nei iš to virsta visa griaunančiais tornadais. Būna, kad vėjo sūkuriai sukelia 50 metrų aukščio bangas – cunamius. Keliaujant parku tolyn, ilgą miškų ruožą keičia smėlėta pakrantė. Turkio spalvos įlankoje atsiveria ledinis rojus: kyšo dangaus mėlio ledkalniai, stūkso granito uolos ir dangų remiantys didingi kalnai. O kokio kerinčio grožio keistų formų debesys! Jie susidaro dėl siautulingo vėjo, kurio greitis kartais siekia net 300 km per val.
Kvapą gniaužiantis Viktorijos krioklys
 |
| Fotolia nuotr./Viktorijos krioklys Pietų Afrikoje |
Pietų Afrikoje, Zambijos ir Zimbabvės pasienyje, prie Zambezės upės, iš 108 metrų aukščio purslais trykšta įspūdingas Viktorijos krioklys. Jis vienas plačiausių pasaulyje (1,6 km). Teigiama, kad krioklys pradėjo formuotis daugiau kaip prieš du milijonus metų. Krioklio viršuje gausu salelių, kurios dalija jį į daugybę mažų krioklių. Trisdešimties kilometrų spinduliu girdimas kurtinantis šniokštimas, trykštantys purslai, nuo kurių susidaro į dangų kylantis rūkas, vaivorykščių žaismas – tokio reginio neįmanoma nusakyti žodžiais. Naktį galima išvysti kitą retą reginį – Mėnulio vaivorykštę. Nenuostabu, kodėl vietinės gentys nuo senų laikų Viktorijos krioklį vadina „Griaudėjančiu dūmu“.
Pirmasis krioklį atradęs europietis, škotų misionierius ir keliautojas Davidas Livingstone‘as (1813–1873), šį gamtos stebuklą pavadino tuometės Anglijos karalienės Victorios I garbei. Kad turistai galėtų grožėtis šiuo nepakartojamu vaizdu, įrengtos specialios aikštelės, bet gražiausia Viktorijos krioklio nacionalinio parko panorama atsiveria pro sraigtasparnio langą. Viršuje išsibarsčiusios salelės suskaido vandens tėkmę į keletą srautų, iš kurių gražiausias vadinamasis Velnio slenkstis. Žemiau krioklio per slenksčius smalsuoliai plukdomi sieliais, rengiamos iškylos laivais. Turistai vaišinamai tradiciniais patiekalais: krokodilienos, žirafienos ar zebrienos kepsniais, o didžiausiu delikatesu čia laikomas krokodilo uodegos kepsnys.
