Mes keliavome beprasidedant liūtims, balandžio pabaigoje, ir buvome priblokšti slogios tvankumos ir beveik apčiuopiamos drėgmės. Karštis, drėgmė ir vešlios, neįžengiamos džiunglės – vieni ryškiausių mūsų atostogų Panamoje prisiminimų. Po šiokio tokios adaptacijos ėmėmės tyrinėti šį mums mažai tepažįstamą Centinės Amerikos lopinėlį.
Kas gi įdomaus Panamoje? Ne vienas sutiktas užsienietis tvirtino, kad geriausia, ką ši šalis gali pasiūlyti keliautojui, – Panamai priklausanti Bocas del Toro salų grupė, esanti Karibų jūroje. Ten apsilankę galime patvirtinti: tai išties atogrąžų rojaus kampelis su palmėmis apaugusiais paplūdimiais ir žydrutėle jūra, tobulas pasirinkimas medaus mėnesiui ar atostogoms be progos – tiesiog pasiilgus smėlio, jūros ir tinginystės. Bet norint išvysti kitą Panamos veidą, būtina apsilankyti ir sostinėje, nuo kurios mes ir pradėjome viešnagę.
Kosmopolitiškas Panamos miestas
Šalies sostinė, taip pat Panama, kurią vengdami painiavos ir užsieniečiai, ir vietiniai vadina angliškai – Panama City, suklestėjo Panamos kanalo dėka. Šis įspūdingas žmogaus kūrinys skiria Pietų ir Šiaurės Amerikas bei jungia Atlanto vandenyną su Ramiuoju. Strateginė jo svarba didžiulė, taigi ir Panama City dabar yra didelės regioninės reikšmės miestas ir neabejotinai kosmopolitiškiausias Centrinėje Amerikoje.
Gatvėse išvydome tikrą tautų ir rasių maišalynę – čia gyvena ir ispanų palikuonys, ir metisai, ir imigrantai iš kitų Lotynų Amerikos šalių, dar – amerikiečiai, kanadiečiai, taip pat – gausi kinų bendruomenė, net turinti savo rajoną – su senamiesčiu besiribojantį China Town.
Vis dėlto mums miestas pasirodė labai amerikietiškas. Nenuostabu, juk Panama glaudžiai bendradarbiauja su JAV, o daug amerikiečių čia atvyksta ne tik kaip turistai, bet ir praleisti senatvės (pigesnis nei tėvynėje pragyvenimas, šiltas klimatas, tiesioginiai skrydžiai į didžiuosius Šiaurės Amerikos miestus, aukštas aptarnavimo lygis, galimybė atsiskaityti doleriais – ko daugiau bereikia, kad amerikiečių pensininkai pasijustų patogiai?).
Panama City mirgėte mirga amerikietiškais prekių ženklais (kur pažvelgsi – „Starbucks“, „DunkinDonuts“, „Pizza Hut“ ir t.t.), norintiems leisti pinigus puikiai tinka didžiuliai kazino ir milžiniški prekybos centrai (verta aplankyti autobusų stotyje esantį „Albrook Mall“, didžiausią abiejuose Amerikos žemynuose, tai – tarsi miestas mieste).
Dėl dangoraižių gausos ir polinkio į prabangą Panama City net pramintas Pietų Amerikos Dubajumi. Tiesa, dangoraižiai nėra tokie aukšti, kaip Dubajuje ar Azijos didmiesčiuose, bet šio regiono kontekste atrodo pakankamai įspūdingai, ypač vienu iš miesto simbolių tapęs El Tornillo (isp. varžtas), kaip ir išduoda pavadinimas, blizgus varžto formos bokštas.
Jei ne prie širdies švaistūniškos atostogos, o labiau domina istorinis paveldas ir kultūra, Panama City taip pat nenuvils – savo audringos istorijos dėka miestas turi ne vieną, o du senamiesčius! Senesnysis, Panama Viejo, tėra akmeniniai griuvėsiai parke, tai – pirmosios kolonistų gyvenvietės, kurią sugriovė piratai, pėdsakai. Teritorija nemaža, bet iš pastatų mažai kas belikę, tik nuo restauruoto bokšto atsiveria graži panorama...
Praėjus keletui metų po piratų antpuolio, kolonistai netoliese pasirinko naują vietą ir pastatė dar vieną Panamą, dabar ši miesto dalis vadinama Casco Antiguo ir palieka dvilypį įspūdį. Viena vertus, apgriuvę pastatai vaiduokliai apipaišytomis sienomis ir purvini skersgatviai atrodo liūdnokai, o kur dar prie Casco Antiguo prisišliejęs vienas pavojingiausių miesto rajonų, kurį nenoromis tenka kirsti, atvykstant iš miesto centro – nejauku, net baisoka.
Kita vertus, atmosfera savotiškai romantiška, be to, Casco Antiguo veidas sparčiai keičiasi, vyksta pastatų restauracija, ir galima išvysti nelauktų kontrastų – buvusiuose rūmuose įsikūręs penkių žvaigždučių viešbutis šalia aptrupėjusio belangio namo-vaiduoklio.
Labai įdomu užsukti į šalia senamiesčio esantį Mercado Mariscos jūros gėrybių turgų – bent jau paspoksoti į pirmame aukšte parduodamus šviežiai sugautus įvairiausius jūrų gyvius, o jei susigundysite jų ir paragauti, antrame aukšte yra keletas restoranų.
Atokvėpis nuo didmiesčio šurmulio – salos
Pilni įspūdžių atsisveikinome su Panamos sostine ir išskubėjome į visų išgirtąsias Bocas del Toro salas, ieškodami atokvėpio nuo didmiesčio šurmulio.
Į Bocas del Toro galima skristi arba važiuoti autobusu. Mes taupumo sumetimais pasirinkome pastarąjį variantą, kartu tikėjomės pakeliui pamatyti ir daugiau vietinio Panamos kolorito. Regis, Panama City – šalies miestas-žvaigždė, vienintelis toks kosmopolitiškas ir modernus. Kitos mūsų pravažiuotos gyvenvietės buvo daug tykesnės ir stokojo didmiesčio blizgesio bei energijos. Riedant autobusu tarp miestų vaizdas pro langą mažai keitėsi – kalvos, apaugusios sodriai žalia augmenija, viena kita upė, ir vėl džiunglių dengiamos kalvos...
Buvo įdomu kaimo vietovėse pamatyti indėnių plačiomis tradicinėmis sukniomis, panašiomis į spalvingus naktinius marškinius – miestuose jos taip nebesirengia, ir šiaip urbanistinė aplinka, ko gero, ne pati tinkamiausia ieškoti etninių kultūrų apraiškų, užtat provincijoje pamatėme tų egzotiškųjų panamiečių, klegančių ne tik ispaniškai, bet ir savomis indėniškomis tarmėmis ir kaip diena ir naktis besiskiriančių nuo sostinės gyventojų.
Pagaliau pasiekėme Almirantę – neišvaizdų pakrantės miestą, Panamai svarbų, nes iš jo uosto į eksportuojami bananai (prieš kelis dešimtmečius tai buvo svarbiausias Panamos žemės ūkio produktas, populiarios Chiquita veislės bananų tikrai rasite ir mūsų parduotuvėse) o keliautojams – nes iš Almirantės prieplaukos kursuoja keltai į Bocas del Toro salas.
Jei Panama City pilna įvairiausių atrakcijų ir pramogų (ką rinksitės, lems tik jūsų piniginės gylis), mūsų pagrindine atostogų kryptimi buvusios Bocas del Toro salos nesiūlo veiklos įvairovės – geriausia čia leisti laiką tingiai drybsant paplūdimyje, gurkšnojant kokoso sultis ar kokteilius su romu ir linguojant pagal regio muzikos ritmą. Nors šios salos – tikras Karibų jūros idilės paveikslas, jose turizmas nėra plačiai išvystytas, todėl čia nesunku pajusti atotrūkį nuo pasaulio.
Iš Almirantės vandens taksi per pusvalandį mus nuplukdė į Isla Colon – didžiausią salyno salą, kurioje telkiasi daugiausia turistams aktualių paslaugų: čia yra parduotuvių, viešbučių, restoranų ir barų, dviračių nuomos punktų, suvenyrų parduotuvių, nardymo centrų ir t.t.
Čia apsistoja ir daugiausia keliautojų, o mes, pasigrožėję mediniais kreolų stiliaus nameliais patraukėm toliau, mat ieškojom nuošalesnio kampelio poilsiui. Pasirinkome Bastimentos salą, kurioje gyventojų visai nedaug – viena didėlesnė gyvenvietė, ištįsusi palei pakrantę, ir mažutėlis džiunglėse pasislėpęs kaimelis.
Bastimentose gerklinę jamaikietišką anglų kalbą girdėjom dažniau nei ispanų, o regio muziką – dažniau nei latino ritmus, ir pasijutome lyg mažame kitos kultūros burbule – nieko panašaus į kontinentinę Panamą.
Keletas neprabangių nakvynės namų, keletas restoranėlių, pora parduotuvių, bažnyčia – štai ir visa infrastruktūra, o toliau – tropinės augalijos tankumynai, žydra jūra, į vandenį linkstančios palmės ir po jais urvelius rausiantys krabai. Tiesa, dar yra Up on the Hill ekologiškas kakavmedžių ūkis, kurio savininkai amerikiečiai svečiams mielai atveria mažos kavinukės duris ir siūlo paskanauti kakavos, kavos ar įsigyti jų pačių pagaminto šokolado.
Bocas del Toro provincijos gyventojai – daugiausia juodaodžiai, iš Jamaikos kažkada atgabentų darbininkų palikuonys. Bastimentose gerklinę jamaikietišką anglų kalbą girdėjom dažniau nei ispanų, o regio muziką – dažniau nei latino ritmus, ir pasijutome lyg mažame kitos kultūros burbule – nieko panašaus į kontinentinę Panamą.
Čia gyvenimas teka lėtai, gera tinginiauti paplūdimyje ar tiesiog stebėti vietinių gyventojų dienos ritmą. Rytais vaikai vandens taksi plaukia į mokyklą, suaugusieji – į darbus, jei tokius turi (susidarėme įspūdį, kad nemenka gyventojų dalis tiesiog stumia dienas tinginiaudami hamakuose), o vakarais, karščiui nuslūgus, žmonės buriuojasi gatvelėse – plepa, čia pat ant žarijų gamina valgį, čia pat žaidžia vaikai, kurie, kaskart mus pamatę, siūlydavosi kartu nusifotografuoti.
Jokio motorizuoto transporto saloje nėra, visur galima nueiti pėstute. Puiki vieta norintiems ramybės. Tik, jau prieš išvykdami, išgirdome, kad viename gražiausių paplūdimių ketinama statyti didelį viešbučių kompleksą ir taip vilioti daugiau poilsiautojų, taigi, gali būti, kad prisnūdęs Bastimentos tuoj taps šurmuliuojančiu turizmo centru...
Gaila, tačiau galbūt bent turizmo atėjimas taps paskata saliečiams susitvarkyti – nuostabios gamtos jie visai nesaugo ir mėto šiukšles džiunglėse ir paplūdimiuose...
Jei lankysitės Panamoje:
- Nesutrikite atsiskaitydami už paslaugas: nors oficiali Panamos valiuta – balboa, jos niekas nevartoja, visur atsiskaitoma JAV doleriais;
- Pasirūpinkite apsauga nuo uodų – jų čia daugybė, ypač šalia vandens telkinių, ir jie platina tropines ligas;
- Panama City metro nevažiuoja į beveik jokias turistams įdomias vietas, patogiausia susisiekimo priemonė yra taksi, kurių kainos priklauso nuo miesto zonos, į kurią važiuosite. Nenustebkite, jei vairuotojas pakeliui sustos paimti daugiau keleivių – dalintis taksi čia įprasta.
- Jei ieškote aštrių pojūčių, pasivažinėkite red devils – taip praminti senutėliai amerikietiški autobusai, kurie Panama City vis dar važinėja ten, kur nėra metro ar modernių MetroBus linijų. Šie senukai angliškai vadinami raudonaisiais velniais, nes nudažomi kuo ryškesnėmis spalvomis ir visaip išpaišomi, kad pritrauktų keleivių dėmesį. Jie važinėja be taisyklių, sustoja bet kur, būna tvankūs, prigrūsti ir nepatogūs. Tikrai velniška kelionė!
- Bocas del Toro salose aplankykite Playa Estrellas, užsieniečiams pristatomą kaip Starfish Beach – paplūdimį, kuriame galima pasigrožėti jūros žvaigždėmis.
- Jei ieškote originalių suvenyrų, įsigykite mole, tai – indėnių audžiamos įvairiaspalvės kvadratinės medžiagos skiautės, kurios tradiciškai naudojamos kaip aplikacijos ant suknelių, bet gali būti ir interjero puošybos elementu.
