Manoma, kad prieš susiformuojant ledynui prieš maždaug 4 mln. metų, tas kanjonas buvo pagrindinės upės, tekėjusios iš Grenlandijos gilumos į vandenyno pakrantę, vaga.
Netgi mūsų dienomis tuo giliu buvusios upės slėniu, prasidedančiu Grenlandijos centrinėje dalyje ir pasibaigiančiu ties šiaurine pakrante, tirpstančių ledynų vanduo nuteka į vandenyną.
„Pats 750 kilometrų ilgio kanjonas, išsilaikęs po ledu milijonus metų, yra kvapą gniaužiantis radinys, tačiau šis tyrimas taip pat svarbus gilinant mūsų supratimą apie Grenlandijos praeitį, – sakė Britanijos Antarktidos tyrimų instituto mokslininkas Davidas Vaughanas (Deividas Vonas). – Šio regiono ledynai prisideda prie jūrų lygio kilimo ir gali mums padėti rasti kontekstą dabartiniams pokyčiams.“
Mokslininkai aptiko šį kanjoną, analizuodami iš oro atlikto radiolokacinio skenavimo per JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) operaciją „IceBridge“ duomenis. Radijo bangos prasiskverbia per ledą iki uolienų pamato, todėl radaru galima tirti ledynų dengiamą reljefą.
Poledinis Grenlandijos kanjonas yra maždaug dvigubai ilgesnis už Severno upę Britanijoje, kurios ilgis – apie 350 kilometrų.
„IceBridge“ misijoje dalyvavęs NASA Goddardo (Godardo) kosminių skrydžių centro mokslininkas Michaelas Studingeris (Maiklas Stadingeris) sakė, kad šis atradimas „išties ypatingas“.
„Jis rodo, kaip menkai dar pažįstame uolinį pamatą po didžiaisiais žemyniniais ledynais“, – pažymėjo jis.
Ši studija buvo paskelbta JAV mokslo žurnale „Science“.
