Lazdynų Pelėdos muziejus įrengtas Paragių dvare, kuris buvo renovuotas 2014 metais. Dvarą supa Nikodemo Ivanausko, S.Pšibiliauskienės ir M.Lastauskienės tėvo, sodintas parkas. Muziejus yra Akmenės krašto muziejaus padalinys, nors nuo pačios Akmenės nutolęs net apie 30 kilometrų.
„Dirbi ir ieškai“
Paklausti, kaipgi jie čia atklydo, Jonučiai šypsosi. Jie čia dirba ir gyvena jau trejus metus, o atsidūrė pasinėrę į savotišką gyvenimo avantiūrą.
„Tiesiog visą laiką dirbi ir ieškai kažko dar. Nesi toks žmogus, kad dirbtum ir būtum patenkintas gyvenimu. Žiūrinėjau skelbimus ir pamačiau, kad siūlo Akmenės krašto muziejus muziejininko vietą. Paskaičiau aprašymą ir pagalvojau, kad visai įdomus darbas.
Parašiau laišką, nusiunčiau CV, susisiekė su manimi, atvykau, gal tris pokalbius turėjau. Tik labai sudėtinga kaip nevietiniam susirasti, kur gyventi. Akmenėje nebuvo visai, o jeigu Ventoje ar kur nuomotis, važinėti, kai atlyginimas minimalus, nelabai tinka. Kaip tik tuo metu išeidinėjo iš darbo pora, gyvenusi Paragiuose. Tai ir paklausė, gal būtų įdomu ten. Nuvažiavau, pažiūrėjau – labai ten gražu“, – taip atsiradimo Akmenės rajono pakraštyje istoriją žemaičiuodamas nupasakojo Nerijus.
Kadangi dvare dirbti reikėjo dviejų žmonių, šeimai pasiūlymas tiko. O ir laikai, kaip patys sako, nebe tie, kad gyvendamas nuošaliau jaustum atskirtį.
„Aš po studijų pagalvojau, kodėl gi neatrasti ko nors naujo. Sutikau pabandyti“, – kalbėjo Greta.
Didelis namas
Pats muziejus įsikūręs dvare, bet, kaip sako jo vadovas, galbūt tai tik „pompastiškas žodis“: „Atvažiuodami žmonės dvarą įsivaizduoja kaip kažką tokio. O ten yra senoviška dviejų galų troba, didelis namas. Įspūdingiausia dalis yra turbūt sodas, visas parkas. 3,4 hektaro didelis parkas, sodintas rašytojų tėvo. Tas turbūt didžiausią įspūdį palieka.“
Atvažiuodami žmonės dvarą įsivaizduoja kaip kažką tokio. O ten yra senoviška dviejų galų troba, didelis namas.
Senoviniai pastatai yra renovuoti, bet autentiški, kai kurie atstatyti. Tarkim, klojimas, kuriame dabar vyksta klojimų teatro pasirodymai, įrengta scena.
„Didžiausias įspūdis pas mus yra ramybė. Atvažiuoji ir negirdi mašinos daugiau, labai retai išgirsi kitų garsų negu paukščių čiulbėjimas. Labai žmonės būna maloniai sužavėti, – sakė sodą prižiūrinti G.Jonutė. – Darbo į sodo priežiūrą reikia įdėti, žinoma, kad reikia visų darbo, bet ilgainiui tai tapo gyvenimo būdu, nežiūri į tai kaip į darbą, stengiesi gražinti aplinką, kurioje dirbi, gražinti lankytojams aplinką.“
Pora gyvena tame pačiame dvare. „Gyvename darbe“, – nusijuokia Nerijus, o žmona jam antrina: „Tokią turėjome sąlygą, kad dirbtume ir gyventume. Juokaujame, kad darbe esame 24 valandas per parą.“
Daugiau vyresnių žmonių
Tokia darbo ir gyvenamosios vietų vienovė turi savo privalumų bei savų trūkumų – ir gerai, ir nelabai atsikėlus ryte niekur neiti, nes jau esi darbe. „Lankytojams kartais atvažiavus į dvarą kyla klausimų – ar yra čia telefonas, elektra, ar vanduo yra, tokie elementarūs klausimai“, – šypsosi Greta, o Nerijus prideda: „Jau atrodo, esi atskirtas, nieko čia neturėsi, vos ne urve gyveni.“
Į muziejų atvažiuoja įvairių žmonių, pasakoja jo vadovas. Dažniausiai ekskursijos, bet pasitaiko ir atsitiktinių lankytojų, tiesa, jų nedaug – į dvarą vedantis kelias ne visas asfaltuotas, tad daugelis žmonių stengiasi žvyrkelį aplenkti. Pagal amžių daugiau vyresnių žmonių.
„Kai pradėjome dirbti, intencija buvo pritraukti jaunimą, edukacijas orientavome į jį. Bet su jaunimu... Jeigu į moksleivius žiūri, bendradarbiauti su mokyklomis norėtum, tai yra problemų su atvykimu. Mes esame labai atskirai. Kitas dalykas – bendruomenės, jeigu yra stiprios, tai čia tarsi ir konkurencija. Stengiamės bendradarbiauti, nors ir ne visada pavyksta“, – pripažino Nerijus.
Paklausti, ar moksleivius mokytojai atveža į rašytojų muziejų, Jonučiai kraipo galvas. Esą čia svarbiausias žodis yra „veža“: kai mokinius veža, tai dažniausiai mokiniai nenori važiuoti, tada jų dėmesio sunku sulaukti. O vyresni, kai važiuoja patys, jau visiškai kitaip domisi muziejumi ir ką jame gali pamatyti ar nuveikti.
Turi dūminę pirtį
Jau atrodo, esi atskirtas, nieko čia neturėsi, vos ne urve gyveni.
Edukacijos, kurias pora buvo sugalvojusi lankytojams, turėjo būti tęstinės, į užsiėmimus reikėtų atvažiuoti kelis kartus, per kelias valandas jų nepadarytum. O nuolatinis važinėjimas sudėtingas. „Buvo minčių perkelti, galbūt į mokyklas važiuoti. Bet irgi turi tai daryti po pamokų, nes pamokų metu negali to daryti. Yra labai daug niuansų, daug derinimo“, – sakė N.Jonutis.
Dvare yra sena dūminė pirtis, į ją kviečiami lankytojai, ypač vyresni. Su jaunimu bandyta kurti Lazdynų Pelėdos kūrinių vizualizacijas – pasitelkus telefonus kurti animacinius filmus, radijo vaidinimus. Pastarasis mėgintas su penktokais, bet paaiškėjo, kad jiems dar per sunku.
„Turime Paragių dvaro žaidimų edukacinį užsiėmimą, surinkome senovinių lietuvių liaudies žaidimų įvairaus amžiaus žmonėms, nors manoma, kad žaidimai yra tik jaunimui, bet jų yra ir vyresniems žmonėms. Papasakojame istoriją apie žaidimų prigimtį, kokie jie buvo, išbandome“, – pasakojo G.Jonutė.
Lankytojų paprastai muziejus sulaukia tik šiltuoju metų laiku, ypač suaktyvėja, kai netoliese kas nors vyksta, tarkim, Žagarės vyšnių festivalis. Žiemą čia tuščia, nors darbo, anot Jonučių, netrūksta ir tada. „Jeigu pats nerasi, kuo savęs užimti, tai jau tavo problema“, – įsitikinęs N.Jonutis.
Nerijus su Greta neatmeta – jeigu pasitaikytų koks įdomus pasiūlymas, galbūt ir susigundytų. Bet kol kas sako patys kitų vietų sau neieškantys, nes jiems gerai ir čia, Paragių dvare.