Meilę žygiams pajautė dar mokyklos laikais
Kiek daugiau nei prieš mėnesį „Narsuolių“ bendruomenės grupė užkopė į Kilimandžarą, o jų sąskaitoje viršūnių ne viena. Kaip pasakoja alpinistų bei žygeivių klubo vadovas, čia susibūrę ne tik nuožmūs keliautojai, bet ir šaunūs žmonės, kuriems svarbūs brandūs iššūkiai, pozityvi motyvacinė bendrystė, komandinis saugumas, aplinkos tausojimas, pagarba vietos žmonėms.
„Mes ne tik keliaujame, bet ir dalinamės savo žygių istorijomis – taip kuriame kelionių kultūrą bei sekame žymiausių Lietuvos keliautojų pėdomis. Per 12 metų surengėme 35 įvairaus sudėtingumo komandines ekspedicijas ir išvykas į kalnus. Esame pasiekę aukščiausias Europos ir Afrikos viršūnes, įkopėme į aukščiausią Azijos vulkaną Irane“, – džiaugiasi D.Babilas.
Anot Dainiaus, iš pradžių jis tik jautė norą ieškoti naujų maršrutų, keliauti taip, kaip tuo metu mažai kas keliavo, o bendruomenė formavosi savaime.
„Siekiau kelti aukštus tikslus, nuvažiuoti į lietuvių rečiau lankomas vietas ir praleisti jose daugiau laiko, – prisimena D.Babilas. – Pradėjome burtis ir nedidelėmis grupelėmis leistis į kalnus, atsirado motyvacijos bei įkvėpimo nesustoti, kasmet surengti bent po kelias išskirtines ekspedicijas.
„Narsuoliais“ pasivadinome tik 2017 m. per antrą ekspediciją į Elbrusą, aukščiausią Europos viršukalnę Rusijos Kaukaze. Būdavo, kad prieš kopdami į kokią viršūnę, vis pajuokaudavome: „Narsuoliai, pirmyn!“. Taip prigijo pavadinimas.“
Pats Dainius aistrą kelionėms pajautė dar mokykloje, kuri organizuodavo nemažai išvykų. Kaip sako bendruomenės vadovas, tai buvo nuostabus laikas, kai pasaulis atsivėrė nepriklausomai Lietuvai.
„Supratau, kad vietos, apie kurias skaičiau knygose, tapo realiai pasiekiamos. Studijuodamas universitete, radau kelionių vadovo ir gido darbą nedidelėje agentūroje. Paskui įsidarbinau istorijos mokytoju ir iš karto ėmiausi steigti jaunųjų žygeivių klubą, kokio mokykloje dar nebuvo. Per 10 metų skersai išilgai išvaikščiojome visą Lietuvą“, – pasakoja D.Babilas.
Eitas maršrutas – vienas rečiausiai pasirenkamų
Dainiaus teigimu, noras įkopti į Kilimandžarą neatsiranda staiga – nemažai keliautojų svajonę nešiojasi daug metų ir laukia tinkamos progos, kol galės ją realizuoti.
„2009 m. pirmą kartą įkopiau į Kilimandžarą kartu su žmona Ingrida šešių dienų trukmės Machame maršrutu. Mums tai buvo labai ypatinga bei brangi kelionė, kurią skyrėme Lietuvos tūkstantmečiui. Tą kartą itin ruošėmės ir netgi skolinomės pinigų iš banko.
Šiemet grįžau dar kartą – jau turėdamas gerokai didesnę kalnų žygių patirtį, kad tai padaryčiau šiauriniu Rongai maršrutu kaip „Narsuolių“ komandos vadovas. Labai norėjau prisidėti prie draugų bei bendražygių svajonės išsipildymo“, – tikina D.Babilas.
Kaip aiškina Dainius, lipant į Kilimandžaro viršūnę, paprastai galima pasirinkti vieną iš septynių pagrindinių maršrutų, o „Narsuolių“ eitas šiaurinis Rongai kelias – vienas iš rečiausiai žygiuojamų.
„Visi maršrutai įveikiami per pasirenkamą dienų skaičių, dažniausiai 6–9 dienas. Dalyje atkarpų keliai susijungia, o paskutinį ruožą ant Kilimandžaro ugnikalnio keteros visi įveikia tuo pačiu taku. Mes buvome pirmoji didesnė lietuvių grupė, įkopusi būtent šiauriniu Rongai maršrutu.
Jis nėra sunkesnis už kitus, netgi šiek tiek trumpesnis atstumu, tačiau jame mažiau galimybių aklimatizacijai. Be to, šiaurės rytų pusėje mažiau kritulių, augalijos ir labiau vėjuota. Viršūnės šturmo naktį pasiekus smailę, kuri vadinama „Gilman‘s Point“, laukia dar kelių valandų žygis į vieną pusę iki pačios aukščiausios vietos „Uhuru“.
Dideliame aukštyje ant keteros, kur lieka mažiau nei 50 proc. mums įprasto deguonies, praleidžiama beveik dvigubai daugiau laiko nei kopiant populiariais Machame, Lemosho ar Umbwe maršrutais“, – pasakoja D.Babilas.
Anot Dainiaus, kopimas į Kilimandžarą nėra techniškai sudėtingas alpinistiniu požiūriu, tačiau nuvertinti jo negalima, kadangi tai yra kalnų žygis dideliame aukštyje, kuriame žmogaus organizmas negali įprastai funkcionuoti.
„Keturių dienų žygis iki aukščiausios stovyklos – ramus ir lėtas, bet viršūnės naktis bei diena – labai ilga, intensyvi. Lemiamas kopimas prasideda vidurnaktį, viršūnė pasiekiama saulei tekant, o stovyklavietė nakvynei – tik vakare. Kad atlaikytume šią dieną, reikia ruoštis – daugiau pajudėti, sustiprinti ištvermę.
Ne mažiau svarbus yra moralinis bei psichologinis pasiruošimas sunkumams ir diskomfortui. Visi anksčiau įveikti ar neįveikti žygiai, ankstesnės kelionių pėsčiomis sėkmės ar nesėkmės padės įveikti Kilimandžaro iššūkį. Prieš kelionę būtina išsibandyti save ilgesnio atstumo žygiuose, praktiškai patikrinti inventorių ir pernakvoti palapinėse esant šaltesniam orui“, – sako D.Babilas.
Ne mažiau svarbus yra moralinis bei psichologinis pasiruošimas sunkumams ir diskomfortui.
Prieš leidžiantis į tokią kelionę, svarbu tinkamai pasirinkti daiktus – Dainiaus kuprinėje šį kartą atsidūrė ne tik kalnų žygiams įprastas inventorius, bet ir šiltesni pūkiniai drabužiai, žieminės kepurės, kumštinės pirštinės bei storesnės kojinės.
„2018 m. prezidentė Dalia Grybauskaitė mums įteikė trispalvę vėliavą, kurią iki šiol nešame visų žygių kuprinėse ir keliame kalnų viršūnėse, – pasakoja D.Babilas. – Nors termometro stulpelis rodys vos kelis laipsnius žemiau nulio, dėl deguonies trūkumo gali būti sunku sušilti ir ilgiau išlaikyti šilumą.
Kuprinėje visada turi būti papildomų drabužių, nes kopiant nuolat tenka keisti jų sluoksnius: judant ką nors nusirengti, o sustojus poilsiui – vėl apsirengti. Be to, itin svarbu gerti daug skysčių – rekomenduojama net apie 5 litrus per dieną, nes tai padeda geriau aklimatizuotis. Visuomet reikia turėti vandens, o dar geriau – šiltos arbatos termose.“
Teko įveikti penkias klimato zonas
Anot Dainiaus, šį kartą į kelionę leidosi išskirtinai tvirta komanda – daugelis iš 18 žmonių jau buvo įkopę į aukštesnius nei 5 tūkst. m kalnus, tokius kaip Elbrusas, Damavandas, Araratas.
„Per anksčiau vykusius žygius buvome ne tik patyrę kalnų ligos simptomus, bet ir žinojome vienas kitą. Turbūt visa tai nulėmė ekspedicijos sėkmę – kartu pasiekėme viršūnę bei saugiai nusileidome žemyn“, – sako D.Babilas.
Kaip pasakoja Dainius, ant Kilimandžaro dirba daug vietinių žmonių, o be gidų, nešikų, ekspedicijų virtuvių šefų kopti neleidžiama, nes žygeivių aptarnavimas yra jų pragyvenimo šaltinis.
„Jie nuoširdžiai stengiasi, kad Kilimandžaras taptų malonia patirtimi visiems ir ten atvažiuotų dar daugiau žmonių iš viso pasaulio. Dabar aptarnavimas tiek išpuoselėtas, jog turbūt galėtų įkopti nemaža dalis naujokų“, – teigia D.Babilas.
Ekspedicijos planavimas startavo dar praėjusių metų rugsėjį, o lietuvių komanda į Kilimandžarą įkopė tik šių metų pradžioje. Anot Dainiaus, kelionė visada prasideda mintimis ir tik paskutinėje stadijoje lipama į lėktuvą.
„Šįkart mums pavyko rasti puikius skrydžius – pasiekėme Kilimandžaro oro uostą iš Vilniaus tą pačią dieną. Buvo daug papildomų reikalų dėl pandemijos: darėmės testus, neramiai laukėme atsakymų, daugeliui reikėjo įvairių papildomų skiepų“, – vardina D.Babilas.
Dabar aptarnavimas tiek išpuoselėtas, jog turbūt galėtų įkopti nemaža dalis naujokų.
Nuo Rongai maršruto vartų iki viršūnės yra apie 3,5 tūkst. vertikalių metrų ir, nors skaičius nėra ekstremaliai didelis, kaip sako Dainius, dėl aklimatizacijos atstumą tenka įveikti lėtai.
„Kopiančiųjų organizmai turi prisitaikyti prie slėgio pokyčių ir mažėjančio deguonies kiekio. Esant galimybei, reikia pasistengti dieną pajudėti aukščiau, o nakvynei nusileisti žemiau. Mes irgi taip darėme, todėl, viską sudėjus, aukštyn užlipti teko tikrai daugiau nei 4 tūkst. vertikalių metrų.
Be to, pasirinkome trumpesnę, šešių dienų, Rongai maršruto versiją. Kopimas trunka keturias dienas ir penktos rytą, o nusileidimas žymiai greitesnis – vos pusantros dienos“, – pasakoja D.Babilas.
Kopiant aukštyn, anot Dainiaus, tenka pereiti per penkias klimato zonas, o tai yra išskirtinė Kilimandžaro ypatybė.
„Žygiuojama nuo tankių džiunglių iki ledynų arktinėje zonoje. Keičiasi ne tik temperatūra, augalija, uolienos, bet viskas aplink – net žmonių savijauta. Didžiulis nuotykis tai patirti per vieną savaitę tos pačios ekspedicijos metu, o pokytį išgyventi dukart – kopiant aukštyn ir besileidžiant žemyn“, – atskleidžia D.Babilas.
Tokios kelionės suteikia gyvenimo pilnatvę
Kopiant į Kilimandžarą, lietuvių komanda nakvojo palapinėse, o maistu buvo pasirūpinta – kaip teigia Dainius, tai buvo didelis palengvinimas.
„Visas dienas valgėme vietinių paruoštą šiltą maistą. Net išeinant į viršūnę, prieš pat vidurnaktį galėjome suvalgyti šiltos košės ir atsigerti karštos arbatos. Kartais netgi jautėmės pernelyg lepinami“, – džiaugiasi D.Babilas.
Anot Dainiaus, Kilimandžaro šiaurės rytų pusėje nėra telefono ryšio, todėl nerasite ir interneto. Bendrauti lietuvių komandai padėjo palydovinis komunikatorius, kurį jiems paskolino Lietuvos alpinizmo asociacija.
„Jis buvo labiau reikalingas ne dėl mūsų pačių navigacijos, o dėl galimybės išsiųsti koordinates artimiesiems ir šeimos nariams, kurie galėtų sekti kopimą“, – aiškina D.Babilas.
Kaip didžiausią iššūkį kelionės metu Dainius išskiria planavimą, pasiruošimą per pandemiją ir stengimąsi palaikyti komandos pozityvumą, motyvaciją bei tikėjimą, kad jiems tikrai pavyks.
„Kai lėktuvas nusileido Tanzanijoje ir praėjome patikros punktus, džiaugiausi, kad mums pavyko. Net kalnas nebeatrodė toks aukštas, – tikina D.Babilas. – Kitas iššūkis – tą savaitę buvusios oro sąlygos. Turbūt gavome lietingiausią ir žvarbiausią laiką. Tačiau čia suveikė komandos patirtis, nes buvome gerai pasiruošę. Turbūt ir pats kalnas norėjo mus priimti.“
Net kalnas nebeatrodė toks aukštas.
Lietuvių komandai kopimas į Kilimandžarą buvo itin sklandus, tad grupė ekspediciją įsirašo kaip vieną sėkmingiausių. Būtent dėl šios priežasties namo jie išvyko jausdamiesi labai pakiliai.
„Manau, grįžome labiau pasitikintys savimi, atkaklesni, atviresni viso pasaulio žmonėms. Parsivežėme vertingos patirties ir įgūdžių, kurie pravers ne tik kalnuose“, – džiaugiasi D.Babilas.
Kaip sako Dainius, tokios kelionės jam suteikia pilnatvę. Būdamas kalnuose, jis sustiprėja ir lengviau gali judėti per gyvenimą.
„Visi žmonės skirtingi, todėl turi įvairius būdus pasiekti gyvenimo pilnumą. „Narsuoliams“ reikia kalnų, o dar labiau tos komandinės dvasios ir nuotaikos, kurią gauname žygiuose. Mus yra sunkiau kažkuo išgąsdinti nei kitus“, – pasakoja D.Babilas.
Nors Dainius visai neseniai sugrįžo iš Kilimandžaro, jis tikina nestabdantis bei norintis judėti toliau ir aukščiau.
„Dalintis planais dar šiek tiek nedrąsu, bet neabejoju, kad turėsime kuo nustebinti. Tikiuosi, jog artimiausiu metu galėsime pristatyti Jono Čerkausko filmą apie Kilimandžarą, – atskleidžia D.Babilas. – Turime daug vilčių, kad šią vasarą pamojuosime nuo Maroko Atlaso aukščiausių viršūnių ir pagaliau išvyksime į seniai planuotą Mongolijos Altajų.“
