Tai skamba taip pat neįtikėtinai, kaip kad kuriame nors Lietuvos krašte duris atvertų... na, įsivaizduokim, cepelinų muziejus. Tačiau kad ir kaip komiškai tai skambėtų iš pirmo žvilgsnio, pažiūrėti čia yra ką.
„Frietmuseum“ – taip vadinasi prieš kelerius metus Flandrijos provincijos centre, mažąja Šiaurės Venecija vadinamoje Briugėje, įkurta unikali erdvė. Apsilankiusieji joje gali susipažinti su gruzdintų bulvyčių istorija, sužinoti, kodėl jos pasaulyje populiariai vadinamos „french fries“, taip pat pamatyti pirmuosius bulvių lupimui, pjaustymui ir gruzdinimui skirtus prietaisus, kurie šiandien atrodo kaip didžiuliai agregatai.
Į bulvyčių muziejų mane nubloškė esamojo laiko bangos žavesys. Centrinėje Turgaus aikštėje pasidavusi gurgiančio skrandžio manipuliacijoms susigundžiau populiariausiam greitukui – už porą eurų iš kioskelio ant ratų nusipirkau tradicinių belgiškų bulvyčių. Ir – šast! – kažkas įbruko į rankas reklaminį lankstinuką, kuriame aprašytos smagesnės lankytinos vietos puikiojoje Briugėje. Viena tokių – „Frietmuseum“.
Originalu, nieko nepridursi. O kai tam tikrą informaciją gauni tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku – tampa kone būtina aplankyti.
„Frietmuseum“ įsikūręs pačioje miesto širdyje, maždaug 10 minučių pėstute nuo centrinės aikštės. Į UNESCO paveldo sąrašą 2000-aisiais įtrauktas miesto senamiestis išties žavi savo architektūra, todėl priėjus tą, gal kiek netikėtą muziejų, stebina net jo fasadas – senos didžiulės durys, autentiška arka virš jų ir... linksmas užrašas, skelbiantis, jog atvykote į bulvyčių rojų.
Vos įėjus čia pasitinka mergina, kuri pristato muziejaus erdves: viršuje lankytojų laukia ekspozicija, nusileidus į rūsį – kavinukė, kurioje siūloma paragauti autentiškai, pagal senuosius belgų receptus paruoštų bulvių. Darbuotoja patikina, kad išeiti iš pastato neapsivalgius – būtų nuodėmė, tad tenka jos paklausyti.
Tačiau pirmiausia apie tai, ko tikėtis pagrindinėje muziejaus salėje. Čia lankytojams interaktyviai pateikiama bulvyčių „fri“ atsiradimo istorija, prasidėjusi dar 1750 metais. Ir nors pačių bulvių kilmė siejama su Pietų Amerika, po to, kai bulvės XVI amžiuje pasiekė Europą, kitokį jų paruošimo būdą – gruzdinimą, sau kaip nuopelną prisiskiria Belgija.
Istorija pasakoja, kad šalia Maso upės įsikūrę vietos gyventojai visais laikais vertino žuvininkystę, mėgo ir patys pažvejoti, o pagautą laimikį į burną dėdavo prieš tai gerai paskrudinę taukuose.
Tačiau minėtais 1750-aisiais šalį apgaubė itin šalti žiemiški orai, upė užšalo, žvejoti tapo neįmanoma. Sumanūs regiono gyventojai sugalvojo žuvį pakeisti bulvėmis – taip ant jų stalo vis dažniau atsirasdavo skrudintų bulvių lėkštė.
Visame pasaulyje žinomas sinonimas „french fries“ taip pat turi savo istoriją. Šis posakis atsirado dar Pirmojo pasaulinio karo metu. Tuomet neva keli prancūziškai kalbantys belgų kareiviai amerikiečių kareiviams pasiūlė paragauti bulvyčių. Amerikiečių kariai tuomet pamanė, kad prancūziškai kalbantys belgai išties yra prancūzai taigi nusprendė tas bulvytes pavadinti „french fries“. Suprask, prancūziškas receptas.
Muziejuje sužinau ir daugiau įdomių faktų. Pavyzdžiui, iki 1900 metų skrudintos bulvytės buvo patiekiamos tik apibarstant jas druska, prieskoniai ir padažai prie jų išpopuliarėjo tik po 1950-ųjų.
Tuo tarpu pirmasis žinomas padažas prie tokių bulvių buvo gaminamas iš svogūnų. Jo receptas – smulkiai supjaustyti svogūnai, keptos baltosios pupelės, actas ir šiek tiek miltų, keli šaukštai grietinės.
Ir tik vėliau išpopuliarėjo majonezas, garstyčių padažas, kečupas, taip pat – specialus Andalūzijos padažas.
Įdomu ir tai, kad tradiciškai, pagal autentišką receptą bulvytės skrudinamos ne aliejuje, o žąsų arba ančių taukuose. Taip jos įgauna specifinį skonį. Dar vienas svarbus niuansas – pats kepimo procesas susideda iš dviejų etapų: pirmo etapo metu bulvės kepamos 140 laipsnių temperatūroje ir netrukus temperatūra padidinama iki 165–174 laipsnių.
Pirmame etape bulvės kepamos apie 4–8 minutes, priklausomai nuo jų supjaustymo dydžio ir rūšies, po to jos paliekamos kelioms minutėms atvėsti, o vėliau dar 2–3 minutes skrudinamos 170 laipsnių temperatūroje.
Svarbu ir pačios bulvės, jų rūšys, bulvė turi būti didelė, ovali.
Skirtinguose Belgijos regionuose bulvyčių pardavimo vietos vadinamos skirtingai, vienaip jas vadina Flamandijoje, kitaip – Valonijoje. Kartais pardavimo kioskais tampa ir seni autobusai, pro kuriuos gatvėse prabėgantys skubantys ir išalkę žmonės gali įsigyti greito maisto, dažnai tokie atsiranda centrinėje miesto aikštėje, netoli istorinių objektų ir turistų gausiai lankomų vietų. Apskritai, istoriškai tokios parduotuvėlės visuomet buvo mobilios, todėl tokią tradiciją daugelis jų išlaiko ir iki šių dienų.
„Frietmuseum“ eksponuojami įvairūs prietaisai, skirti gruzdintų bulvyčių paruošimui, čia taip pat pristatoma, kaip bulvytes pardavėjai pakuodavo, parodoma, kaip prieš kelis dešimtmečius atrodė pakuotės, įvairios etiketės, pardavimo kioskai. Žodžiu, visa su „fri“ išpopuliarėjimu pasaulyje susijusi istorija.
O prieš išeinant galima įsigyti specializuotų suvenyrų, kurie nori nenori kelia šypseną. Rodos, beveik patiki, kad bulvė – geriausia, kas galėjo nutikti per pastaruosius šimtmečius. Turistams tai pateikiama taip, kad net nebūnant dideliu bulvių gerbėju gali patikėti jų magija.
Ar verta aplankyti? Taip. Ar muziejus paliks įspūdį? Kažkokį tikrai paliks. Bent jau žaismingą prisiminimą apie netikėtą erdvę gražiojoje, istorinėje, kanalais apjuostoje Briugėje. O ir pačių bulvyčių skonis išties kitoks – paragauti tiesiog būtina.
Daugiau akimirkų iš bulvyčių muziejaus Briugėje:
