Keliuose – avys ir senoviški automobiliai
Vilnių nuo Tbilisio skiria kiek daugiau nei 2000 kilometrų, tad vykdamas į Gruziją nesitikėjau drastiškų kultūrinių skirtumų. Tačiau vos įsėdęs į iš oro uosto pervežti turėjusį autobusą patyriau ne mažesnį šoką nei Indijoje.
Vairuotojas lėkė milžinišku greičiu ir laikėsi, atrodo, tik jam vienam suprantamų taisyklių. Miestų gatvėse vyravo chaosas, o važiuojant kalnais kelią pastodavo avys. Jei banda pasitaikydavo itin didelė, vienam iš keleivių tekdavo išlipti ir išvaikyti ramiai žolę rupšnojančius gyvūnus.
Nors važiuojant siaurais serpentinais pietietiški vairavimo įgūdžiai kėlė nerimą, per automobilio stiklą regėti vaizdai nenuvylė. Aplink matėsi žaliuojančios kalnų viršūnės, kurių papėdėse pūpsojo nedideli, kartais kiek apgriuvę namai.
Prasilenkę su senais automobiliais pasijautėme tarsi laiko mašina nusikėlę į praeitį – Lietuvoje tokias transporto priemones vairavo daugiau nei prieš 15 metų.
Batumis – turkų pamėgtas kaukazietiškas Las Vegasas
Į 20 kilometrų nuo Turkijos sienos įsikūrusį Batumį atvykome vakare. Artėjant išvydome ryškias, Las Vegasą primenančias šviesas. Panašu, kad miestas auga kaip ant mielių – aplinkui matyti daugybė statomų dangoraižių ir gyvenamųjų namų.
Tačiau ne vien statybos išduoda, jog miestas darosi vis labiau vakarietiškas. Centre pilna kazino, kuriuose pinigus švaisto keliautojai iš arabų šalių, o vakarais gatvėse prasideda šokančių fontanų šou.
Vietiniai papasakojo paradoksą: kol turkai veržiasi atostogauti į Batumį, gruzinai poilsiui renkasi kaimyninę Turkiją.
Ant Juodosios jūros kranto įsikūręs Batumis lepino visais kurorto malonumais. Pasinaudoję geru oru prigulėme paplūdimyje ir vos po keleto valandų džiaugėmės vasarišku įdegiu.
Tiesa, vakarais miestas šiek tiek primena Palangą. Čia pradeda veikti daugybė klubų ir barų, kuriuos užpildo triukšmingi turistai.
Vietiniai papasakojo keistą paradoksą: turkai veržiasi atostogauti į Batumį, o gruzinai poilsiui renkasi kaimyninę Turkiją.
Sostinė Tbilisis: kontrastai ir pirtyse purškiama siera
Palikę triukšmingą kurortą leidžiamės per ramybe dvelkiančius kalnus. Kita stotelė – Tbilisis.
Pusantro milijono gyventojų turinčioje sostinėje nustebino kontrastai, kadangi architektūroje persipina modernumas ir keletą amžių menanti istorija. Tokių įmantrių formų pastatų, kylančių virš senovinių pilių, neteko matyti nė didžiausiose Europos sostinėse.
Vos atvykę į Tbilisį buvome nustebinti triukšmo ir gatvėmis plūstančių minių. Vėliau mums buvo paaiškinta, kad patekome į miesto šventę. Tačiau sostinė nemiega net ir festivaliui pasibaigus.
-
Gruzija – paskutinė galimybė paragauti kaukazietiškos egzotikos
-
Adžarijos kalnuose svečių namus įkūręs Zeburis Bolkvadzė: „Čia tikra Gruzija“
-
Batumio turguje: dešras primenantys saldumynai ir naminė degtinė „Coca Cola“ buteliukuose
-
Ekstremalioji Svanetija – įspūdingos gamtos ir karingos svanų tautos kraštas (I)
Dieną gruzinai skuba į pirtis, kuriose purškiamas ne itin skaniai kvepiantis, tačiau labai naudingas organizmui sieringas vanduo.
Vakare, kai nuslūgsta karštis, atsidaro terasos ir prasideda gyvos muzikos koncertai.
Didžiausią įspūdį paliko lengvu balkanišku prieskoniu persmelktas senamiestis. Kaip ir dauguma Tbilisio svečių patraukėme ant švento Mtatsmindos kalno įsikūrusios Narikalos tvirtovės, už kurią įspūdingesnė tik nuo jos atsiverianti panorama.
Kalvotoje Gruzijos sostinėje gausu apžvalgos aikštelių, tad pasakiškais vaizdais galima mėgautis kone iš bet kurios miesto pusės.
Pasakojimą apie tai, kaip Gruzijoje padeda lietuviška tautybė, kodėl iš bokšto bėga nemokama degtinė ir ką veikti Boržomio mieste, rasite antrojoje straipsnių ciklo dalyje.
Egzotinių kelionių į Gruziją specialistai – kelioniuakademija.lt
