Užnugary palikę nuostabias Tbilisio šventyklas patraukėme į Kazbegį – nedidelį miestelį Rusijos pasienyje. Jame labiausiai sužavėjo ant kalno įsikūrusi Gergeti Švč. Trejybės bažnyčia, kurioje gyvena atsiskyręs vienuolis.
Kai prasitarėme, jog reikia išsikeisti pinigų, „verslininkas“ išsitraukė šūsnį įvairiausių šalių banknotų ir sušuko: „Ramiai, Vasilijaus bankas tuoj viską sutvarkys.“
Nusprendę viršūnę pasiekti pėsčiomis nesigailėjome, kadangi regionas, kaip ir didžioji Gruzijos dalis, visiškai nepaliestas turizmo.
Čia beveik nėra pramintų takų, tad atrodo, kad esi pirmasis į šias vietoves įžengęs žmogus.
Svečiuodamiesi Kazbegyje turėjome progą susipažinti su neeiliniais vietos gyventojais.
Apsistojome pas Vasilijų – plačios gruziniškos širdies ir neįtikėtino verslumo žmogų.
Jis ne tik nuomoja kambarius, bet ir sena „Niva“ užveža į kalną turistus, o pritrūkęs darbo keliauja į Rusiją. Kai prasitarėme, jog reikia išsikeisti pinigų, „verslininkas“ išsitraukė šūsnį įvairiausių šalių banknotų ir sušuko: „Ramiai, Vasilijaus bankas tuoj viską sutvarkys.“
Nuo kruvino keršto išgelbėjo lietuviška tautybė
Jau prieš atvykdami girdėjome galybę pasakojimų apie gruzinų pagarbą ir meilę lietuviams, tačiau nesitikėjome, jog šie mitai pasitvirtins su kaupu.
Pirmosiomis dienomis perkant arbūzus pardavėjas pasiteiravo, iš kur atvykome. Vos paminėjus Lietuvą šis pradėjo girti prezidentę Dalią Grybauskaitę.
Nors daugelyje šalių turgaus prekeiviai tokiu būdu bando užkalbėti dantį, čia jaučiasi nuoširdumas. Leidęsi į kalbas apie gimtinę gruzinai nemėgina apgauti ar įsiūlyti prekę.
Sklando kalbos, jog lietuviška tautybė gali išgelbėti net įkliuvus į rimtą bėdą. Girdėjome istoriją apie po nuošalų Svanetijos regioną keliaujantį tautietį, kuris įsivėlė į konfliktą su gruzinu.
Kadangi šalyje galioja neoficialus kraujo keršto įstatymas, naktį į lietuvio kambarį įsiveržė peiliais apsiginklavę įžeisto vietinio artimieji. Spėjęs pasakyti, kad atvyko iš Lietuvos, jis išvengė liūdnos baigties – jam buvo duota laiko pabėgti.
Ant Azerbaidžano sienos – olose paslėpti meno kūriniai
Keliauti po Gruziją ir neužsukti į garsųjį Boržomio miestą būtų tikra nuodėmė. Čia įkurtas šalį garsinančio mineralinio vandens muziejus, kuriame „Borjomi“ istoriją pasakoja didžiulė besikeičiančių etikečių kolekcija.
Palyginus su Tbilisiu, kurortas nėra įspūdingas savo architektūra, tad norint pajusti tikruosius miesto malonumus reikėtų išbandyti SPA procedūras.
Nors užsukti į gydyklas neužteko laiko, nepraleidome progos paragauti garsiojo, tiesiai iš žemės gelmių atkeliaujančio vandens.
Važiuojant gilyn į Kachetijos regioną net suabejojome, ar mes vis dar Gruzijoje. Kalnus keitė vynuogynais apsodintos lygumos, alino nežmoniškas karštis – jautėmės tarsi skrosdami stepes.
Čia mus traukė pasakojimai apie iš uolos išskaptuotą David Gareja vienuolyno kompleksą. Klaidžiodami po nedideles koplyčias ir celes stebėjomės lubas puošiančiomis freskomis, kurios, kaip manoma, buvo išpieštos dar XIII amžiuje.
Kadangi dalis vienuolyno stovi Azerbaidžano teritorijoje, užsilipus ant aukščiausio bokšto matyti kaimyninės šalies panorama.
