Labai jaudinomės dėl savo pacientų, alinome save klaustrofobiškuose apsauginiuose kostiumuose kaskart įeidami į aukštos rizikos zoną ir nuoširdžiai džiaugdavomės, kai pacientui pavykdavo nugalėti virusą.
Bet esu susidūręs ir su visišku abejingumu žmonių kančioms, veidmainyste ir žiaurumu. Pavyzdys iš Serbijos–Vengrijos pasienio, kur stengėmės pagerinti neutralioje zonoje įstrigusių šimtų migrantų situaciją.
Sunku įsivaizduoti, kad Europoje įmanomos tokios pasibaisėtinos antisanitarinės sąlygos. Tarp dviejų valstybių įsprausti žmonės, šeimos su mažais vaikais ir jas stebintys ginkluoti kareiviai, spygliuotos tvoros, vos vienas vandens čiaupas, jokio tualeto, jokios medicininės pagalbos ir jokių teisių. Tik stebuklo dėka ten nekilo choleros epidemija.
Ir serbų, ir vengrų biurokratai akmeniniais veidais vengė pripažinti, jog tai pabėgėlių stovykla, nes tuomet reikėtų ją aprūpinti pagal JT standartus. Patogiau apsimesti, kad problemos nėra.
Sunku įsivaizduoti, kad Europoje įmanomos tokios pasibaisėtinos antisanitarinės sąlygos
Darbe laikomės griežtų saugumo taisyklių. Dažnai dirbu ten, kur netinkamas žodis ar veiksmas gali ne tik pakenkti sėkmingam projekto įgyvendinimui, bet ir sukelti rimtų pasekmių kolegų ar mano paties saugumui. Improvizacija ir asmeninė iniciatyva yra sveikintina, jei nesikerta su saugumo taisyklėmis.
Kiekviena patirtis kažko išmoko, ypač tokia, kuri įspraudžia į kampą ir priverčia suktis iš padėties. Manau, kad žmonės kūrybingiausi ekstremaliose situacijose. Būdamas archeologu, niekada negalvojau, kad kažkada mokėsiu įrengti choleros gydymo stovyklą Haityje, statysiu Ebolos valdymo centrą Siera Leonėje, organizuosiu jaunuolių apipjaustymo stovyklas Pietų Afrikoje, įrenginėsiu logistinę bazę pietų Libijos dykumoje, vadovausiu pabėgėlių stovyklos ligoninei Pietų Sudane, organizuosiu tiekimo vilkstines Centrinės Afrikos Respublikos džiunglėse, vesiu mokymus Jemeno logistams, organizuosiu vandens tiekimą Serbijos pasienio zonoje ar montuosiu vandens gręžinius Indijos revoliucinių maoistų teritorijose. Bet daugiausia išmokstu iš misijose sutiktų kolegų. Juos vienija stiprus gailestingumo ir geraširdiškumo jausmas.
Tačiau mes gyvename didžiulės abejingumo pandemijos metu. Šis virusas pamažu apima vis daugiau gyvenimo sričių, ir kovoti su juo darosi vis sunkiau. Taip yra dėl neįtikėtinai didelio informacijos perkrovimo: per pastaruosius dešimtmečius pasaulis susitraukė, bet tinkamai į tai reaguoti neišmokome. Man atrodo, kad šiuo metu trypčiojame vietoje, nes mus prilaiko baimė ir neryžtingumas. Tačiau vilties ateičiai suteikia jaunosios kartos ryžtas klimato krizės akivaizdoje.
Mes gyvename didžiulės abejingumo pandemijos metu
Prieš 20 metų gelbėti pasaulį gal ir buvo keista, dabar tai – normali praktika. Klimato krizės akivaizdoje kiekvieno iš mūsų pareiga prisidėti prie to, kad mūsų vaikai ar anūkai turėtų kur gyventi normalų gyvenimą. Problemų yra visur. Kiekvienas turime nuspręsti, kur ir kaip norime prisidėti prie jų sprendimo.
Dažnai susiduriu su situacijomis, kai aštriai pajuntu, kaip mano stebimi įvykiai galėtų vienaip ar kitaip atsiliepti Lietuvai. Tai buvo ypač akivaizdu ebolos epidemijos metu Vakarų Afrikoje. Juk jei pasaulis nebūtų laiku sureagavęs, virusas galėjo labai greitai išplisti į kitus žemynus.
Šis tekstas publikuotas leidinyje, iš darnaus vystymosi ir vystomojo bendradarbiavimo perspektyvos pristatančiame globalius Lietuvos žmones pasaulyje. Daugiau įdomių istorijų apie lietuvius, dirbančius užsienyje ir prisidedančius prie įvairių pokyčių pasaulyje, rasite čia
