Supratau, kad važiuoju į miestą, kuriame sutalpinčiau maždaug 7 Lietuvas. Visiems tai sakiau ir visi juokėsi, o aš šypsojau sau galvodama: bet juk miela ta Lietuva.
Daug nesitikėjau ar bent jau apsimečiau, kad nesitikiu, nes per savo kuklius 21-erius gyvenimo metus supratau, kad dažnai geriau nieko nesitikėti, o tiesiog stoti prieš faktą ir priimti realybę tokią, kokia ji iš tiesų yra.
Taip nusiteikusi aš ir nusileidau Stambulo Ataturko oro uoste. Buvo vėlu, tamsu, o aš nežinojau, ko tikėtis milžiniškame oro uoste, kur Wi-Fi tinklas buvo didelė prabanga.
Susiradau oro uosto kavinę, kurios iškaba iš tolo šaukė „Free Wi-Fi“, o tai reiškia, kad tau tereikia nusipirkti ką nors už 10 lirų (1 euras − 3,27 liros) ir gavau popierėlį su prisijungimo kodu.
Viskas baigėsi laimingai, nes šiaip ne taip susiekusi su savo būsimuoju buto draugu Dogucanu iškrapštau jį vėlų vakarą iš mažos Stambulo gatvės ir priprašau, kad pasiimtų mane iš oro uosto.
TAIP PAT SKAITYKITE: „Kitokios kelionės“ su Mantu Bertuliu: 9 dalykai, ką būtina patirti Stambule
Važiuoju metro, ko niekada nemėgau. Matyt, dėl to, kad nesu pripratusi prie tamsių požeminių urvų: man per mažai vietos, per daug purvini ir nučiupinėti turėklai.
Bet vis tiek važiuoju ir tyliai nekantrauju. Kalbu su Dogucanu, pirmu žmogumi, kurį sutikau Stambule, savo laužyta anglų kalba ir jaučiuosi laiminga, nes rugpjūčio 31 dieną prasidėjo didžiausias mano gyvenime iššūkis, kokį kada nors esu turėjusi.
Stambulas – atskira respublika
Kai kalbame apie Paryžių, nebūtinai turime omenyje visą likusią Prancūziją. Paryžius apipintas daugybe legendų, istorijų. Net neabejoju, kad dauguma keliautojų, kurie sakosi buvę Prancūzijoje, yra lankęsi tik Paryžiuje.
Stambulas tvarkingas ir tuo pat metu chaotiškas. Jis glaudžia ryškiausius architektūrinius ir istorinius paminklus, 35 universitetus, kasdienes maldas, priemiesčių vargą ir daugybę kartų atstatyto senamiesčio judesį.
Manau, kad panašiai galėčiau apibūdinti ir Stambulą. Stambulas nėra Turkija. Tai miestas, kokio nėra niekur kitur.
Jei turėčiau teisę ir garbę, skirčiau Stambului autonomiją ir suteikčiau miesto − karaliaus titulą, vien dėl to, kad jis pergyveno dviejų visiškai skirtingų imperijų epochas, matė daugybę karų, gaisrų, valdovų žlugimų ir iškilimų, griovimų, užkariavimų, atstatymų, aukso ir nevilties amžių.
Ant dviejų žemynų, tarp septynių kalvų išsidėstęs miestas priglaudžia visus: nuo skurdžiausio karo pabėgėlio ir paprasto gatvėje riestainius pardavinėjančio vyrioko iki įspūdingų vilų Bosforo pakrantėje ar didžiausios šiuolaikinio meno parodos moderniausiame šiuolaikinio meno centre.
Stambulas tvarkingas ir tuo pat metu chaotiškas. Jis glaudžia ryškiausius architektūrinius ir istorinius paminklus, 35 universitetus, kasdienes maldas, priemiesčių vargą ir daugybę kartų atstatyto senamiesčio judesį. Stambulas – tai miestas visiems.
Studijuoti – į kitą žemyną
Pirmos dienos pasiplaukiojimas keltu man visiškai sumaišė galvą. Pats pirmas įspūdis įplaukiant iš įlankos giliau į patį Bosforo sąsiaurį man įstrigo galvoje kaip įspūdingiausias atsiminimas.
Dabar, jau beveik antrą mėnesį būdama namie, Lietuvoje, prisimenu, kad pirmaisiais mėnesiais Stambule pamiršau viską. Viską, ką turėjau, nes norėjau visa savo esybe įsijausti į gyvenimą kitame mieste ir kitoje aplinkoje.
Bet grįžkime prie kelto. Gyvenau Kadikoy rajone Azijos daliai priskiriamoje Stambulo dalyje, todėl kiekvieną dieną, norėdama nusigauti į savo universitetą, turėdavau plaukti keltu į Europos žemyne esančią Stambulo dalį.
Kelionė trukdavo apie 20 minučių. Todėl galėjau skaičiuoti, kad per 20 minučių spėdavau pabuvoti dviejuose žemynuose. Nors žmonės tie patys, kalba ta pati, turbūt nenustebinsiu pasakydama, kad ir jausmas labai panašus būnant skirtinguose žemynuose, tačiau pats faktas, kad studijuoji Europoje, tačiau gyveni Azijoje, yra sudedamoji miesto žavesio dalis ir smagi neapsiplunksnavusių „Erasmus+“ studentų pokalbių tema.
Visą viešnagę lydėjo nerimą keliantys įvykiai
Rugpjūčio 19 dieną, kai aš jau buvau beveik susikrovusi visus lagaminus pusei metų gyvenimo Stambule ir kai teliko nubraukti nemažai ašarų atsisveikinant su draugais, artimaisiais ir mylimaisiais, išgirdau naujieną apie Stambulo centre vykusį susišaudymą ir kelis sprogimus.
Skrydžio neatšaukiau, norų nepakeičiau, tačiau naujienas pradėjau sekti dar atidžiau. Taip pat sulaukiau vis daugiau susirūpinusių aplinkinių klausimų „na, ir kaipgi tu ten dabar gyvensi“, „ar nebaisu?“.
Gavau iš užsienio universiteto raminantį laišką, kuriame buvo rašoma, jog padėtis kontroliuojama ir mieste yra visiškai saugu. Universitetas pats užtikrina labai didelę apsaugą, o svarbiausia yra tiesiog nesilankyti žmonių perpildytose vietose.
Vėliau sužinojau, kad tuo metu nemažai studentų atsisakė vykti į šalį dėl besitęsiančių neramumų.
Man atvykus, rugsėjo 6 dieną, šalies pietryčiuose buvo nužudyta 15 Turkijos karininkų. Iškart po atakų Kurdistano darbininkų partija prisiėmė atsakomybę už žuvusius karininkus, o tai iššaukė didžiules protesto bangas ne tik Stambule, bet ir visoje Turkijoje.
„Kenčiantys yra nemirtingi, o mūsų žemė nedaloma“, – iki užkimimo šaukė protestuotojai.
Įsisenėjusi neapykanta tarp dviejų tautų išsiliejo į gatves ir tikrai karštas turkų kraujas privertė įvairiausio plauko ir gymio erasmusiečius kuriam laikui pamiršti apie bet kokį „Erasmus Welcoming Party“.
Teko tuo metu būti Bešiktaš rajono parke ir stebėti, kaip raudona vyrų jūra šūkiais, dainomis, svarbesnių žmonių monologais ir mašinų signalizavimais išreiškia savo liūdesį dėl esančios padėties, pasipiktinimą dėl kurdų elgesio, užuojautą žuvusių karininkų artimiesiems ir visai turkų tautai, praradusiai 15 brangių sūnų.
„Kenčiantys yra nemirtingi, o mūsų žemė nedaloma“, – iki užkimimo šaukė protestuotojai.
Nesumeluosiu pasakydama, kad turkų tauta vieninga. Kita vertus, netgi krypstanti į švelnią kraštutinio nacionalizmo pusę. Niekur kitur nesu mačiusi tiek raudonų Turkijos vėliavų – iškabintų balkonuose, terasose, ant langų, mažyčių vėliavėlių mašinose, keltuose, viešajame transporte.
Teko matyti net tokių vyrukų, kurie apsikabinėję įvairiausio dydžio Turkijos vėliavomis pardavinėja jas gatvėje − tiesą sakant, man iš šono atrodė, kad jiems tas biznis labai puikiai sekasi.
Spalio 10 dieną Ankaroje buvo susprogdintos dvi bombos, nusinešusios 102 žmonių gyvybes ir palikusios apie 400 sužeistųjų. Man pirmą kartą teko pabuvoti šalyje, kurią ištiko neįsivaizduojama nelaimė.
Stambulas, kuris niekada nesustoja, atrodo, tomis dienomis liūdniau grojo kasdienes maldas, o iškabinti televizoriai kelte pirmą kartą buvo įjungti visu garsu, kad gyventojai galėtų sekti naujienas.
Stambulas tuo metu raudojo dėl žuvusių, galbūt netgi šiek tiek nurimo ir iš šoko trumpam stabtelėjo.
Stambulas, kuris niekada nesustoja, atrodo, tomis dienomis liūdniau grojo kasdienes maldas, o iškabinti televizoriai kelte pirmą kartą buvo įjungti visu garsu, kad gyventojai galėtų sekti naujienas.
Po šalį pasklido daugybė gandų ir svarstymų apie teroro išpuolio kaltininkus. Ir dar kartą Stambulas ir kiti Turkijos miestai neišvengė triukšmingų masių gatvėse ir skveruose.
Gruodžio 1 dieną metro stotelėje nugriaudėjo sprogimas. Lietuviškos žiniasklaidos priemonės netruko prabilti apie dar vieną teroro išpuolį, tačiau oficialiai tai tebuvo techninė problema.
TAIP PAT SKAITYKITE: Stambule esančios lietuvės: „Sprogimo vietoje mėgdavome lankytis su draugais“
Įsivaizduoju, kad mano artimieji turėjo šiek tiek pasinervinti dėl mano saugumo Stambule, nes neramumai, išpuoliai, neaiški politinė šalies padėtis lydėjo visus mano viešnagės mėnesius.
Kadangi mano sesuo šiuo metu gyvena ne ką saugesniame mieste – Paryžiuje, kartą tėtis neištvėręs parašė: „Na, ir miestus išsirinkot, dukrytės“.
Apie pergales ir vėliavas
Kaip tikra lietuvė per Europos krepšinio čempionato pusfinalį pasipuošiau Lietuvos valstybine vėliava ir iškeliavau į barą žiūrėti Lietuvos−Serbijos rungtynių, kurias laimėjo mūsų komanda.
Krepšinį žiūrėjau europinėje Stambulo dalyje, o į namus grįžti reikėjo į kitą Bosforo krantą. Atsisveikinusi su draugais nuėjau į uostą, įsėdau į keltą, o tuo metu buvo šilta. Muzika ausyse, pergalės džiaugsmas širdyje ir visai pamiršau, kad ant mano pečių vis dar kaba lietuviška trispalvė: geltona, žalia, raudona.
Prieš išeidama iš namų pasigyriau kambario draugui savo patriotiškumu ir parodžiau vėliavą, kurią būtinai užsirišiu bare. Jis nusijuokė ir pasakė, kad ji atrodo beveik taip pat kaip Kurdistano vėliava.
Nedelsdama susiieškojau informacijos internete, bet radau tik jos versiją su raudona, balta, žalia spalvomis bei geltona žvaigžde viduryje. Tada nusijuokiau ir pasakiau, jog baigtų šnekėti nesąmones, nes Kurdistano ir Lietuvos vėliavos nepanašios. „Na, žiūrėk“, – išlydėjo jis mane tokiais žodžiais.
Pasirodo, jis perspėjo ne be reikalo. Kelte, jau persikėlusi į man reikiamą Stambulo pusę, sulaukiau vaikino ir merginos klausimo: „O tu žinai, kokią čia vėliavą nešioji?“.
Pradėjau aiškinti: „Tai yra Lietuvos vėliava, o ją nešioju, nes prieš gerą pusvalandį laimėjome Europos krepšinio čempionato pusfinalį“, – atsakiau aš. Tačiau jau pradėjau suprasti, kas vyksta, nes mintyse toptelėjo dar šviežias mano ir kambario draugo pokalbis.
Su ta pora pasukome ta pačia kryptimi namo ir jie man papasakojo, kad lietuvių ir kurdų trispalvės yra identiškų spalvų. Taip pat perspėjo, šios vėliavos nenešioti - nors didelio pavojaus būti užpultai dėl to nėra, maža kas.
Grįžusi namo dar kartą internete pasižiūrėjau Kurdistano vėliavos spalvas ir, pasirodo, kad jie turi daugiau nei vieną vėliavą. Antroji, kaip ir sakė mane užkalbinę turkai, yra identiškų spalvų kaip Lietuvos trispalvė. Tik jos sudėliotos kitokia seka.
Po šio įvykio vėliavą teko pasikabinti kambaryje ir taip rodyti savo patriotiškumą. Ar keliaučiau dar kartą į Stambulą? Tikrai taip.
-
Stambulas – miestas, kuriame mirė Adomas Mickevičius ir vis dar sklando senojo Konstantinopolio aura
-
„Turkish Airlines“ tiesiogiai iš Vilniaus į Stambulą skraidins 7 kartus per savaitę
-
Jeigu Vilniuje gyveno baziliskas, tai kiek jų alsuoja Stambule?
-
„Kitokios kelionės“ su Mantu Bertuliu: per dieną turkai tampa broliais
Visos margaspalvės žuvėdros, kirai, gatvių prekeiviai, šaukiantys „simit“ ir pardavinėjantys unikalius riestainius su sezamo sėklomis, mažų stiklinių puodelių barškėjimai ir nuolatiniai arbatos siurbčiojimai, kauliukų ridenimas ir „Tavlos“ žaidimas lauke, gatvės šokiai, neišvažiuojami keliai, vėjuotas Bosforas ir kalnuotos pakrantės, turistinės vietos ir minaretų periodiškas šauksmas, virtinės kvapų einant gatve, kasdienis kėlimasis keltu ir įkyrių pardavėjų įkyrūs siūlymai kažką nusipirkti, gražios turkiškos kalbos klegesys, Mustafos Kemalio, turkų tėvo, portretai ant kiekvienos arkos ir kiekviename lange, įvairiausio plauko katės, tingiai gulinėjančios ir šunys, besiglaudžiantys po šildomomis restoranų lempomis, brangus alkoholis ir nė kvapo kiaulienos, tamsiaakiai turkai ir smagi nemiegančių gatvių rutina – absoliučiai viskas, ką patyriau ir pamačiau, po truputį pradeda gulti į mano atminties stalčių, kaip trumpas vakar dienos sapnas. Bet pabandyti visa tai patirti buvo verta.
Šis tekstas buvo publikuotas tinklaraštyje Euroblogas.lt
