Dienoraštis iš atokių kaimų
„Gyvenimas ant rubežiaus“ – dienoraščio formos pasakojimų ciklas iš Lietuvos pasienio kaimų apie jų buitį, tikėjimą, tradicijas, praeitį ir tai, ko mes jau nebepažįstame.
Nors ir bandau, bet iki šiol nesugebu dorai paaiškinti, kodėl man patinka valkatauti po Lietuvą ir jos užkampius. Važinėjant po net velnio pamirštus kampelius stebiu pasaulį. Jis kitoks, nei dauguma esame įpratę matyti, net jeigu ir turime savo tėviškes kaime. Gyvendami kaime mes nustojame domėtis jo kasdienybe. Viskas tampa paprasta buitimi. Mums nekyla klausimų, kam reikalingas mažas langelis kluone, kodėl pelkė šalia namų vadinama Laumės bala, ar kaip buvo gydomi susirgę gyvuliai.
Kaskart į kaimą aš atvykstu tartum mažas vaikas, patekęs į svetimą pasaulį. Iškart kyla daugybė klausimų „kam tai?“, „kodėl jis čia?“, „o kaip tai buvo naudojama?“ ir t.t. Ir kuo daugiau pamatau – tuo daugiau klausimų. Ir juos norisi užduoti, keistą daiktą nufotografuoti ir visu tuo pasidžiaugti su dar kuo nors.
Neskubant aplink Lietuvą
Svajonė apvažiuoti Lietuvą palei pat jos sieną kilo seniai. Tačiau, kaip tokiais atvejais būna, – jauni turi laiko ir neturi galimybių, o vyresnieji – atvirkščiai. Tad aš kažkaip prie tų vyresnių jau būsiu. Galimybių yra, bet su laiku striuka.
Sunku leisti sau mėnesį ar kelis skirti vien važinėjimui po nutolusius kaimus pasienyje. Tačiau svajonė tam ir yra, kad jos labai siekdamas rastum išeičių.
Mintis paprasta – apvažiuoti Lietuvą pačiu pasieniu, kaskart tam skiriant 1–2 dienas. Neskubant. Nežvelgiant į viską pro mašinos langą, o bendraujant su vietiniais. Bandant užrašyti tai, kas kitaip išnyks – padavimus, legendas, pasakojimus apie buitį ir ne tik.
Turime neįtikėtinai įdomias tradicijas, apie kurias nieko nežinome
Prancūzų nacionalinės geografijos draugijos žurnale „National geographic“ aprašomos tolimiausiuose pasaulio kampeliuose esančios gentys ir jų papročiai. Tačiau mes turbūt nė patys nesuvokiame, kokia įdomi tauta esame ir kiek keisčiausių ir įdomiausių papročių, tikėjimų ir įdomybių turime. Tik per mažai visu tuo domimės.
Pastaraisiais metais keliaudamas po Lietuvos kaimus ir užrašinėdamas žmonių pasakojimus išgirdau pačių neįtikėčiausių pasakojimų. Štai, pvz., Zarasų rajone iki šiol žmonės tiki, kad užrašius ant lapelio savo norą ir palikus jį po stebuklingu miške esančiu akmeniu, tie norai išsipildys. Nedideliame Dzūkijos kaimelyje Puvočiuose moterys pasakoja apie maldą, kurią turėdavo kalbėti būdamos visiškai nuogos mėnulio šviesoje, o kitame kaime švento šaltinio vandeniu gydydavo akis.
Dievinti nebūtina, smagu pažinti ir suprasti
Kone kiekvienas kaimo laukas, miško lopinėlis ir pelkutė turėjo pavadinimą, pasakojimą ir savą istoriją. Langelis kluone, skylutė namo sienoje ar keisčiausios formos įrankis turėjo savo paskirtį. Viskas turėjo kone iki smulkmenų apgalvotą paskirtį, veiksmus ir paaiškinimus.
Mes dabar į savo protėvius bandome žiūrėti kaip į pirmykščius aborigenus, tačiau patys tomis sąlygomis turbūt neišgyventume nė poros dienų. Ir tik atsidūrę jų gyvenime suprastume, kokia sudėtinga ta kasdienybė buvo, nors ji ir labai skiriasi nuo šiandieninės.
Nebūtina dievinti praeities. Bet smagu ją pažinti ir suprasti. Ir kuo daugiau sužinai, tuo labiau pradedi ją vertinti.
