„Mūsų tikslas nėra tik keliauti ir užsižymėti varneles, kad čia pabuvome. Nuo 2022-ųjų propaguojame gyvenimo būdą, kuris atėjęs iš JAV ir angliškai vadinamas „overlanding“ – tai savarankiškos kelionės sausuma į atokias vietas, kai pati kelionė yra pagrindinis tikslas.
Gana įprasta yra įsirengti mikroautobusus ir keliauti juose gyvenant. O „overlanding“ reiškia gyvenimą labiau bekelėmis važinėti pritaikytuose automobiliuose. Jie gali įveikti visas kliūtis, dažniausiai turi ant stogo įrengiamą palapinę, kurioje miegi, saulės paneles elektrai gaminti, vandens talpas ir papildomus degalų bakus. Žmonės, taip keliaudami, automobiliuose ir gyvena. Vietas nuolat keiti, pabūni vienur ar kitur tiek, kiek tau pačiam norisi.
Mes su tokiu gyvenimo būdu ir galimybe taip keliauti susipažinome prieš keletą metų, o Edgaras toks yra – jei ko užsinori, iš karto ir daro. Taip buvo ir šįkart. Išsirinkome automobilį, per laiką pritaikėme jį tokiam keliavimo ir gyvenimo būdui, ir dabar taip keliaujame-gyvename“, – pasakoja Jolanta ir priduria, kad JAV toks gyvenimo būdas yra kur kas populiaresnis nei Europoje.
Paklausta, kodėl pasirinko būtent Jungtines Valstijas (ten keliavo nuo 2022-ųjų lapkričio iki šių metų balandžio), pašnekovė sako, kad JAV juos traukia ne kaip svajonių šalis ten gyventi, o būtent kaip kelionių. Prieš tai jose lankęsi keturis kartus daug valstijų apkeliavo nuomotais automobiliais. Įsigiję savo visureigį, skirtą atokesnėms vietoms pasiekti, sukurpė ir planą patyrinėti JAV taip, kaip įprastu automobiliu negalėtų. Taigi praėjusių metų lapkritį patys išskrido, o automobilį atsiplukdė ir leidosi į beveik pusmečio kelionę po laukinę JAV gamtą. Šiųmetį pavasarį sugrįžo į Lietuvą, vasarą leidžia čia, o rugsėjį vėl skris kitapus Atlanto.
– Ar JAV buvo pirmoji jūsų tokia kelionė visureigiu?
– Ne, ne pirmoji. Europoje šiuo automobiliu pravažiavome visas Alpes iki pat Viduržemio jūros, buvome pasiekę aukščiausią vietą, kuria galima pasiekti automobiliu, – Teodulo perėją (3332 m). Beje, taip keliauti galima tik vasarą, nes važiuoji slidinėjimo trasa. O vieta super – esi ties Italijos ir Šveicarijos siena, dar gali pakilti keltuvais ir eiti slidinėti, nes tokiame aukštyje trasos veikia ir vasarą. Tikrai buvo labai įspūdinga kelionė.
Dar viena įsimintina kelionė buvo žiemą – automobiliu pasiekėme šiauriausią Europos tašką – Nordkapą. Miegojome automobilyje, nors buvo žiema, pamatėme šiaurės pašvaistę, buvo labai smagi, tuo pačiu ir ekstremali kelionė – dėl sniego kiekio keliai buvo nuolatos uždarinėjami, temperatūra vietomis siekė daugiau kaip -30 laipsnių. Po šios kelionės supratome, kad beveik viskas yra įmanoma.
Taip pat automobiliu esame pasiekę ir piečiausią Europos tašką. Apskritai esame daug Europos apkeliavę. Vis pasižiūrėdavome, kaip žmonės bekelėmis keliauja Amerikoje, kokios ten plačios galimybės ir kokia nuostabi laukinė gamta. Ir patys nusprendėme, kad kada, jei ne dabar!
– Ar daug ten tokio gyvenimo būdo šalininkų?
– Patys amerikiečiai pasakojo, kad taip gyvenančių žmonių ypač padaugėjo per pandemiją. Daugelis neteko darbų, turėjo didžiules paskolas, tad pardavė nekilnojamąjį turtą, įsigijo autobusiukus, juos įsirengė ir dabar taip gyvena. Amerikoje labai daug valstybinių žemių, būti jose nekainuoja, tad realiai gali gyventi su Didžiojo kanjono vaizdu, svarbiausia, kad pats galėtum savimi pasirūpinti: gamintis elektrą, turėtum vandens.
Žmonės ir dirba per nuotolį, įsigiję palydovinį internetą. Taip keliaudami Amerikoje sutikome ne tik pačių amerikiečių, bet ir nemažai vokiečių, keletą porų šveicarų, italus, kurie taip keliauja jau aštuonerius metus. Ekstremaliausia sutikta keliautojų pora – prancūzų šeima, keliaujanti su trimis vaikais ir dabar besilaukiantys ketvirto. Visi vaikai užauginti „ant ratų“ ir kitokio gyvenimo net neįsivaizduojantys.
Taip pat gana populiaru yra atsiplukdyti savo automobilį į Kanadą, nuvažiuoti į Aliaską, o nuo ten eina Panamerikos greitkelis, besitęsiantis iki pat Pietų Amerikos apačios Čilėje. Daug žmonių važiuoja būtent šiuo keliu nuo viršaus iki apačios.
Susidraugavome su šaunia amerikiečių pora, jie taip pat keliauja ir gyvena paruoštame visureigyje, kurį laiką kartu pakeliavome. Kitą pavasarį jie planuoja važiuoti Panamerikos keliu, kviečia ir mus, matysime, ką ateitis parodys.
– Užsiminėte, kad rugsėjį vėl planuojate išvykti į JAV. Tęsite kelionę?
– Tie mėnesiai tokio keliavimo-gyvenimo Amerikoje savo automobiliu buvo pabandymas, ar mums tai tikrai patiktų. Kol kas tikrai patinka, todėl rudenį vėl planuojame išvykti ir keliauti po kitas valstijas, o ir automobilį-savo namus esame ten palikę.
Planas – keliauti į viršų, aplankyti tokias valstijas kaip Koloradas, Vajomingas, Aidahas, daugiau ištyrinėti Jutą – ten gamta beprotiškai graži. O atėjus žiemai planuojame vykti į Meksiką, nes ten yra daugybė bekelių ir nuostabių gamtos kampelių. Didžiulė Amerikos vadinamųjų overlanderių bendruomenė žiemoti išvyksta į Meksiką, Žemutinės Kalifornijos pusiasalį (Baja California), planuojame prisijungti ir mes.
– Tai nuotykiai, vadinasi, dar tik prasidėjo. Labai smagu. Papasakokite apie savo kelionės planą – kokį turėjote tikslą, norą, ką per tuos beveik šešis mėnesius aplankėte?
– Iki šios kelionės JAV jau buvome aplankę visus didžiausius ir populiariausius nacionalinius parkus, pagrindinius turistų lankomus miestus. Kadangi dabar turėjome galimybę keliauti ten, kur įprastai nenuvažiuosi, ypač nuomotu automobiliu, mūsų prioritetas buvo ne apvažiuoti kuo daugiau valstijų, bet kuo daugiau patyrinėti tą, kurioje esame, ir atrasti dar neatrastas vietas.
Labai sunku pasakojant perteikti dydį ne tik pačių valstijų, bet ir nacionalinių parkų. Pavyzdžiui, viename labiausiai patikusių parkų – Didžiojo vingio nacionaliniame parke (angl. Big Bend National Park) Teksase – praleidome pusantros savaitės ir pravažiavome tik pagrindinius maršrutus.
Mašiną atsiplukdėme į Floridą ir palei JAV bei Meksikos sieną važiavome Kalifornijos link. Kai atvykome, buvo lapkritis, todėl stengėmės rinktis tuo metu šiltesnes valstijas. Bet teko visko patirti: ir sniege pamiegoti, ir saule bei kaitra pasidžiaugti.
Beje, pataikėme atvykti esant tokiai žiemai, kokios JAV nebuvo gal šimtmetį. Vis gaudavome pranešimus, kad ateina pūga, uždaromi oro uostai, keliai ir reikėtų vengti nebūtinų kelionių. Tik pasijuokdavome, o ką daryti, jei tavo gyvenimas yra kelyje?
Per Kūčias buvome Teksase, kelioms dienoms net teko išsinuomoti motelį, nes užėjo toks stiprus ir šaltas vėjas, kad net miestelyje esantys fontanai užšalo. Dykumose nuo drėgmės kiekio pražydo kaktusai ir pačios dykumos sužaliavo. Bendraminčiai, kurie taip gyvena jau ne vienus metus, pasakojo, kad tokių sąlygų ir tokios gamtos dar nebuvo matę. Taigi, iš kitos pusės, galime sakyti, kad mums pasisekė.
– Tai visą kelionės laiką gyvenote savo automobilyje?
– Svarstėme, kad, jei pajusime nuovargį ir bus poreikis apsistoti viešbutyje, taip ir padarysime. Bet paaiškėjo, kad mes geriausiai jaučiamės savo mašinoje ir palapinėje (juokiasi). Virtuvę, kurioje galime įprastai gamintis, turime, dušą irgi pasidarėme – įsidedi dušo galvutę į šilto vandens talpą ir prausiesi. Miegamąjį su patogiausia lova taip pat turime. Net juokiamės, kad turime dviejų aukštų namus, nes „miegamasis“ yra antrame aukšte. Taigi, kaip ir nieko netrūksta.
O jei šalia būdavo natūralus vandens telkinys, visada eidavome maudytis į jį, nepaisant, šaltas vanduo ar ne. Taigi buvo puiki proga užsigrūdinti ir per visą tą laiką nesirgome net sloga.
– Važiavote keliais, apsistodavote vietose, kur iki artimiausio miestelio ar maisto prekių parduotuvės – ne viena valanda kelio. Kuriam laikui įsigydavote maisto produktų, vandens?
– Maždaug gerai savaitei, bet visada stengdavomės turėti ir negendančių produktų – konservų ar kruopų. Didesnė problema taip keliaujant yra visuomet turėti pakankamą kiekį geriamojo vandens. Ne kartą teko palikti labai gražias vietas vien todėl, kad iki lašo pabaigėme geriamąjį vandenį ir dar bent porą valandų tekdavo važiuoti iki pirmos parduotuvės ar degalinės. Tada stengdavomės negalvoti apie troškulį, kuris, kaip tyčia, ir užvaldydavo (juokiasi).
– Važiuodami tokiais keliais veikiausiai ir nuotykių neišvengėte?
– Niekada negali žinoti, kaip seksis tam tikru keliu pravažiuoti ir iš tiesų kartais laikas labai ištįsta. Buvo atvejis, kai 2 km važiavome dvi valandas, nes navigacija šiek tiek pavedė. Buvome labai gražioje vietoje, tolumoje pamatėme ežeriuką. Kadangi navigacija rodė tik 25 minutes kelio, nutarėme iki jo nuvažiuoti. Galiausiai važiavome dvi valandas ir 25 minutes, nes kelias ten tik kažkada buvęs, o dabar – nepravažiuojami brūzgynai. Tai vienas mūsų bandė daryti pravažiavimą, o kitas važiuoti. Po šio nuotykio mūsų mašina yra visa subraižyta, tokie buvome ir mes patys (juokiasi).
Bet rimtų išlikimo atvejų ir nebuvo. Džiaugiamės, kad ši mūsų kelionė praėjo taip sklandžiai ir automobilis nė karto nepavedė. Labai didžiuojamės savo „Nissan'u“ ir vadiname jį pagrindiniu savo kelionės herojumi! Tikimės, kad jis ir toliau padės mums įveikti visus tikslus-norus nuo Meksikos iki Aliaskos.
– Iš visų kartų, kiek teko viešėti JAV, kokį įspūdį susidarėte apie šalį, žmones, gamtą, tvarką? Kas patiko, buvo priimtina, o kas ne?
– Amerika keičiasi, ypač po COVID-19 pandemijos, apie tai kalbėjo ir patys sutikti amerikiečiai. Iš vietinių ne kartą sulaukėme įspėjimo nevykti į didelius miestus, nes, pasak jų, labai prasta padėtis saugumo atžvilgiu – didelė benamystės problema, daug emigrantų iš įvairių šalių. Bet kadangi mes gamtos, o ne miestų žmonės, mums nebuvo sunku tai padaryti.
Kalbant apie pačią Ameriką, žmones – ji labai skirtinga. Jei važiuoji į viršų, kur gyvena „tikrieji“ amerikiečiai, jie labai draugiški, padeda, labai nori bendrauti. Apačioje, kur daugiau emigrantų ar tiesiog didesniuose miestuose juntamas labai didelis susvetimėjimas. Niekam neįdomu, iš kur tu atvykęs, nes tiesiog esi vienas iš milijono. Šiaurėje tokia tikresnė Amerika, o piečiau to autentiškumo lieka vis mažiau.
Pavyzdžiui, Naujosios Meksikos ar Teksaso valstijų vietose, kurios yra prie JAV ir Meksikos sienos, dauguma žmonių net nekalba angliškai. Ten labai daug ispanakalbių, net ir parduotuvėse pardavėjos nekalba angliškai. Norėdamas ten gyventi jau turi mokytis ispaniškai. Arba Kalifornija labai išsiskiria prabanga, palyginti su kitomis valstijomis: ten viskas brangiau, ir automobiliai naujausi, ir žmonės kitokie. Teksase visi važinėja su tais milžiniškais pikapais, kurių pas mus pamatytum vieną kitą.
Kadangi daugiausia esame susikoncentravę į Amerikos gamtą, į tam tikrus minusus stengiamės nekreipti per daug dėmesio. Jei norėsi, prie daug ko galima prikibti, bet visur taip pat.
O Amerikos gamta tikrai nuostabi ir neaprėpiama. Ir, palyginti su Europa, čia galima keliauti laisviau.
– Keliavote savo automobiliu lietuviškais numeriais. Ar dėl to nekilo kokių nesklandumų, visur galėjote patekti?
– Prie kai kurių valstijų, ypač arčiau Meksikos sienos, greitkeliuose yra kelio patikros punktai. Kiekvieną kartą važiuojant apimdavo kažkoks nedrąsumas, bet visiškai be pagrindo. Niekada nebuvo jokių nesklandumų, tik malonus dėmesys ir pagyros mūsų automobiliui. Daugelis spėliodavo, iš kur mes. Sutikti kanadiečiai dažniausiai žinodavo, su amerikiečiais sudėtingiau. Vienas juokingiausių spėjimų, kuriuos išgirdome, kad mes – iš Londono.
Paskutinėmis dienomis Las Vegase buvo nutikimas, kai šalia stovėję policijos pareigūnai parodė, kad atidarytume langą, nes buvo smalsu sužinoti, iš kur mes. Taigi džiaugiamės, kad keliaudami su lietuviškais numeriais galime prisidėti ir prie savo šalies žinomumo didinimo, ir prie amerikiečių geografijos žinių gerinimo (šypsosi).
– Kas labiausiai įstrigo iš šios kelionės?
– Labai gražus jau anksčiau minėtas Teksase esantis Didžiojo vingio nacionalinis parkas. Norėtume ten grįžti ir patyrinėti kitas trasas. Manau, kad visiškai nuvertintas Anza Borrego dykumos nacionalinis parkas Kalifornijoje. Patys anksčiau jo nežinojome, o jo kraštovaizdis – be proto gražus. Parke yra net specialios vietos saulėlydžiams ir saulėtekiams pasitikti, beveik visur galima stovyklauti nemokamai ir kur nori.
Kai pirmą kartą buvome JAV, aplankėme vieną populiariausių parkų – Mirties slėnį (angl. Death Valley), ir kažkodėl tuo metu jis labai didelio įspūdžio nepaliko. O, pasirodo, šis parkas turi daugiau bekelių nei bet kuris kitas JAV nacionalinis parkas. Taigi šį kartą jame praleidome beveik savaitę, o apvažiavome tik mažą procentą galimų bekelių. Manau, tai vienas parkų, į kurį dar sugrįšime.
Arba Teksase yra nacionalinis parkas – Padrės sala (Padre Island), kuris eina palei vandenyno pakrantę, daugiau kaip 120 km gali važiuoti smėliu ir stovyklauti, kur nori. Mes šiame parke buvome apsistoję keletą naktų ir tuo metu buvo potvynis, taigi visas naktis vis žiūrėdavau iškišusi galvą iš palapinės, ar vanduo dar nesiekia mūsų (juokiasi).
Kalbant apie laukinės gamtos gyvenimą, jau visiškai esame pripratę prie kojotų, nes jie nuolat šmirinėja aplink ir staugia. Vieną naktį šalia mūsų, manau, buvo kalnų liūtas. Nes kojotai taip elegantiškai nevaikšto ir visada skleidžia garsus, o ten kažkas elegantiškai per akmenukus ėjo ir uostinėjo. Paskui jau tik skaičiau įspėjimus, kad apylinkėse gali būti kalnų liūtų.
Dar labai įstrigo tokių pat bendraminčių-keliautojų bendruomenė. Labai šilti žmonės: susitinki pirmą kartą, o atrodo, kad jau seniai pažįstami. Ir labai patiko jų požiūris: į daugelį dalykų gyvenime jie žiūri labai lengvai ir paprastai. Ir patys grįžę į viską ėmėme žiūrėti paprasčiau ir su lengvumu. Draugai klausia: tai negi nepasiilgstate namų ir patogumų? Sakome, kad dabar jau nebežinome, kur mūsų namai, o ko reikia – viską turime.
Dar vienas dalykas, kurį įvertinome per kelionę, kiek visko daug turime ir kiek iš tiesų žmogui mažai reikia. Per tuos mėnesius supratome, kad net savo mašinoje-namuose turime per daug daiktų.
– Kas labiausiai patiko, kalbant apie tokį gyvenimo būdą?
– Laisvė, galimybė atsidurti beveik bet kur ir būti ten, kiek gali ar nori.
Žinoma, viskas turi savo kainą. Sugrįžus namo daugelis teiravosi: na, tai kaip pailsėjote? Ne visai taip. Tokioje kelionėje nuolat turi planuoti, kur važiuosi, pasižiūrėti orus, įsivertinti, kiek turi maisto, vandens, kokie atstumai iki parduotuvės ar degalinės ir t. t. Bet tas jausmas, kai nuvyksti į neapsakomo grožio vietą, visiškai laukinę, ir joje gali pabūti, kiek nori, atperka viską.
Netikėtumo ir atradimo jausmas labai vilioja ir užburia. Ne kartą nuvykę į tam tikrą vietą ir tolumoje pamatę kitą gražią vietą (kalną, ežerą, kanjoną ar pan.) tiesiog nuspręsdavome, kad važiuosime ten patyrinėti. Būdavo, kad nuvažiuojame kur nors nieko nesitikėdami, o paaiškėja, kad ten itin gražus ir lankomas objektas.
Vienose vietose užtrukdavome ilgiau, nes norėdavosi dar ir į žygius išeiti, o jei apsistodavome prie kokio ežero, iškart įdarbindavome meškeres. Buvo net tokių atvejų, kai maistas baigėsi, bet išvykti dar nenorėjome, geriamojo vandens turėjome. Tad kelias dienas tiesiog maitinomės šviežiai pagauta žuvimi.
– Suderinti darbą su tokiomis kelionėmis-gyvenimo būdu nėra lengva. Kaip derinate jūs?
– Dirbame nuotoliniu būdu, o šis gyvenimo būdas gali būti ekonomiškesnis nei įprastas. Kadangi gyvename nemokamose stovyklavietėse ar laukinėje gamtoje automobilyje, buto nuoma nereikalinga, maistą gaminamės patys. Komunalinių mokesčių niekam už nieką mokėti nereikia.
Taigi didesnės išlaidos lieka degalams, tačiau būna, kad savaitę niekur net ir nevažiuojame. O kitos pramogos ar grožio procedūros, kurios būtų reikalingos gyvenant įprastą gyvenimą Lietuvoje, laukinėje gamtoje nelabai aktualios.
– Kiek ilgai planuojate taip keliauti-gyventi?
– Kaip abu pasijuokiame, kol sveikata leis užlipti ant mašinos stogo-miegamojo, tol tai ir darysime. Nes, na, kada, jei ne dabar? O kaip bus iš tikrųjų, tik laikas ir parodys (šypsosi).
