Kadaise tai buvo vieta, kurioje mergaitės vieną dieną svajojo ištekėsiančios. Šiandien iš šio pastato liko tik betoninis skeletas su išsprogdintais langais ir sienomis bei spirale į tuščią orą besisukančiais laiptais.
Vestuvinės puotos čia nebevyksta jau porą metų. Netoliese sutikau keletą dešimtmečių, turėjusių man vienintelį klausimą – kas laimės pasaulio taurę. Net ir čia, vienoje iš beviltiškiausių ir niūriausių vietų žemėje, nuo futbolo nepabėgsi. Daugeliui palestiniečių ši tema tapo laikina žiaurios gyvenimo Gazos ruože realybės paguoda.
Vienintelis būdas šiandien praturtėti Gazos ruože – kasti. Kontrabandai iškastas tunelis jo savininkui gali sukrauti nemažus turtus. Žinoma, jei tas tunelis nesugriūva ar nėra susprogdinamas ir gyvų nepalaidoja jame dirbančių žmonių. Kontrabandos mastas Gazos ruože milžiniškas. Tačiau tai visiškai nestebina, nes kitos pasirinkimo Gazos ruožas, didžiausia pasaulyje kalėjimo stovykla, neturi.
Šią savaitę įvykdęs reidą prieš humanitarinę pagalbą į Gazos ruožą plukdžiusį laivą Izraelis prarado nemažai draugų ir susirado dar daugiau priešų. Ši nelaimė taip taip pat dar sykį priminė pasauliui apie siaubingą humanitarinę padėtį Palestinos anklave. Šiame mažyčiame plote, kuris netrukus gali tapti tikru beprotnamiu, 1,5 milijono palestiniečių yra visiškai atkirsti nuo išorinio pasaulio.
 |
| „Scanpix“ nuotr./Gyvenimas Gazos ruože |
Izraelis nenusileidžia tikindamas, kad dėl Gazos ruožo blokados kalti patys palestiniečiai. Žydų valstybė blokadą šiai teritorijai paskelbė 2007 m., kai Gazos ruožo kontrolę perėmė „Hamas“ grupuotė – islamo fundamentalistų organizacija, atsisakanti pripažinti Izraelio teisę egzistuoti. „Hamas“ atstovai jau keletą metų iš Gazos ruožo į Izraelio teritoriją paleidžia „Kassam“ raketas. 2008 m. neapsikęsdamos šių išpuolių Izraelio karinės pajėgos įsiveržė į Gazos ruožą. Karinių veiksmų pasekmės žiaurios: žuvo apie 1 000 žmonių, sugriauta nesuskaičiuojama daugybė pastatų.
Šiandien „Hamas“ vis dar kontroliuoja Gazos ruožą, raketos iš jo tebešaudo į Izraelio teritoriją, blokada vis dar neatšaukta. Šachas ir matas. Labiausiai šioje situacijoje kenčia eiliniai žmonės tiek Gazos ruože, tiek Izraelyje. Gazos gyventojai negali palikti šios teritorijos. Nebent turi draugų, užimančių aukštus valdžios postus, arba jiems reikalinga skubi medikų pagalba.
Mažytis gabalėlis žemės ūkio paskirties žemės niekada neišmaitins visų anklave gyvenančių palestiniečių. O gauti norimų prekių iš Izraelio ir Egipto palestiniečiams itin sunku. Negelbsti net ir garsiai deklaruojama arabų valstybių broliška meilė – Egiptas su palestiniečiais elgiasi taip pat griežtai, kaip ir Izraelis. Į Gazos ruožą draudžiama importuoti statybines medžiagas, argumentuojant, kad jos gali būti panaudotos raketoms kurti ar bunkeriams statyti. Kitų prekių importo draudimų logika suvokiama sunkiau. Izraelis ir Egiptas uždraudė Gazos ruožui importuoti net ir tokius daiktus kaip šokoladas, makaronai, šampūnas, čiužiniai ar žaislai.
Tuo, ką oficialiai draudžiama importuoti, pasirūpina juodoji rinka. Jei turi pakankamai pinigų, tuneliai pasirūpins visais tavo poreikiais – pradedant kuru ir baigiant šaldytuvais ar net egzotiškais gyvūnais.
Gazos ruože praleidus dieną ar dvi, nebestebina niekas. Norint patekti į šią teritoriją, tenka pereiti surealistišką pasienio punktą: Izraelio teritorijoje perėjęs raketoms atsparų terminalą, panašų į esančius oro uostuose, patenki į niekeno teritoriją, kuria keliauji bemaž kilometrą, kol galiausiai atsiduri Gazos ruože.
Šiame žemės lopinėlyje vis dar galima įžvelgti geresnio gyvenimo, kuris čia kadaise egzistavo, likučių. Viename apgaulingai viliojančiame paplūdimyje pastebėjau iš sudžiovintų palmių lapų pagamintus stalus. Tikriausiai dar prieš keletą metų jie priklausė paplūdimio kavinei. Vaikai čia galėjo džiaugtis jodinėjimu ant kupranugarių, o banglentininkai – Viduržemio jūros bangomis. Tačiau dabar čia liko tik prisiminimai apie visus šiuos malonumus. Netoliese pastebėjau ant smėlio gulintį negyvą asilą. Kažkas papasakojo, kad kasdien netoliese išpumpuojama apie 40 tūkst. kubinių tonų nuotekų.
Anot humanitarinę pagalbą teikiančių organizacijų, Gazą pasiekia maždaug ketvirtadalis jos poreikius tenkinančių daiktų. Jungtinės Tautos (JT) 80 proc. ruožo gyventojų aprūpina miltais, cukrumu ir aliejumi. Viskuo kitu palestiniečiai turi pasirūpinti patys.
Iš tiesų parduotuvėse ir turguose prekių netrūksta. Vienos iš vargingiausių pabėgėlių stovyklų parduotuvės prekystaliai nukrauti vaisiais ir daržovėmis. Netoliese galima rasti iš esmės bet kokį reikalingą buitinį daiktą: pradedant vandens šaldikliais ir baigiant 32 colių „Samsung“ plazminiu televizoriumi. „Tuneliai“, – išgirdau slaptažodį, pasiteiravęs, iš kur atkeliavo visos šios gėrybės.
Tačiau net jei Gazos ruožo gyventojai nebadauja, jie yra pažeminti ir nusilpę. Šimtai tūkstančių palestiniečių prieš kelerius metus dirbo Izraelio gamyklose. Šiuo metu nedarbas Gazos ruože siekia 40 proc. Didžioji dalis ruožo gyventojų turi išsiversti su maždaug 3 litais per dieną. Namuose sėdi daugybė depresuojančių vyrų.
 |
| „Scanpix“ nuotr./Gyvenimas Gazos ruože |
Psichinė sveikatos būsena Palestinos anklave yra taip pat didžiulė problema. „Kai paprašau vaikų nupiešti piešinį, jie piešia ginklus ir žmones, subadytus peiliais – ne gėles. Karas paliko gilų randą“, – pasakojo „Gelbėkite vaikus“ vadovė Gazos ruože Salwa El Tibi. Visgi didžiausią neviltį šioje teritorijoje kelia medicinos priemonių trūkumas. Pasaulio sveikatos organizacijos atstovai šią savaitę įspėjo, kad Gazos ruožas „neišlaikys saugios ir efektyvios sveikatos priežiūros sistemos esant blokados sąlygoms“.
Nereikia keliauti labai toli, kad įsitikintum, jog nuo blokados labiausiai kenčia jautriausi palestiniečių socialiniai sluoksniai. Aplankiau Nadar Gharaba – kerinčią 13-metę, sergančią cerebliniu paralyžiumi. Ji su savo tėvais ir dešimčia brolių bei seserų gyvena bombos sprogimo pažeistame trijų kambarių bute.
„Ji yra mūsų kūdikis ir mes stengiamės jai suteikti viską, ko ji nori“, – pasakojo mergaitės mama Fathira. Mergaitės tėvas 49 m. Mussaras paaiškina, kad dukrai sunkiai sekasi nuryti maistą, todėl visus produktus jai reikia sutrinti elektine trintuve. Tačiau šeima jos įsigyti tiesiog neišgali. Šeimos galvai praradus darbą Izraelio gamykloje, palūžo visi jos nariai.
Organizacija „Gelbėkit vaikus“ pasirūpino, kad Nadar gautų naują invalido vežimėlį, nes senasis nuo kasdienių kelionių į mokyklą pradėjo byrėti dalimis. Organizacija mergaitei taip pat suteikė galimybę dukart per savaitę apsilankyti pas fizioterapeutą.
Kitame apgriautame name susitikau su Abdulu Karimu ir jo devynmečiu sūnumi Ahmedu Ghunim, kuriam skubiai reikia atlikti operaciją ir pašalinti smegenyse susikaupusį skystį. „Kai užaugsiu, būsiu gydytojas“, – sakė berniukas. Jo seseriai, 13–metei Hoson, reikia atlikti kaulų čiulpų persodinimo operaciją. Gazos ruožo gydytojai atlikti šias operacijas neturi jokių galimybių. Abdulas liūdėdamas pasakojo, kad jo vaikams neišduotas leidimas išvykti iš Gazos ruožo, kad būtinos operacijos būtų atliktos Egipte ar Izraelyje.
Susitikau ir su penkerių metų Mahmoudu Rayhanu bei jo dešimtmete seserimi Aseel. Abiejų vaikų vienoje iš ausų įtaisytas klausos aparatas. Vaikų motina Mariam apimta nevilties pasakojo kreipusis į sveikatos ministeriją su prašymu padėti pasirūpinti baterijomis, reikalingomis vaikų klausos aparatams. Tačiau moteriai buvo atsakyta, kad ši pagalba teikiama tik kurtiems ir nebyliems vaikams.
Dėl blokados gauti baterijas Gazos ruože sudėtinga. Viena baterija čia praėjusį mėnesį kainavo apie 16 litų. Dviem vaikams per mėnesį jos kainuoja apie 66 litus. Tai daug daugiau nei ši šeima gali sau leisti. Šeimos vyras 31 metų Rajabas, kaip ir daugelis kitų ruožo gyventojų, prieš kurį laiką prarado darbą Izraelyje. Jei negaus baterijų, Mahmoudas negirdės ir rudenį negalės pradėti eiti į mokyklą.
JT biure Gazoje turėjau galimybę susitikti su penkiais paaugliais, neseniai laimėjusiais „žmogaus teisių konkursą“. Buvau priblokštas jų požiūrio į išorinį pasaulį. „Vienintelis sprendimas yra taikus sprendimas. Mes norime pagarbos, ne keršto“, – savo mintis man dėstė 14-metis Mohammedas.
Žinoma, toks požiūris būdingas tikrai ne visiems Gazos ruožo gyventojams.
 |
| „Scanpix“ nuotr./Gyvenimas Gazos ruože |
Šiame Palestinos anklave įtvirtintas islamo fundamentalizmas – moterims uždrausta vilkėti sijonus, jos privalo skaromis pridengti savo galvas. Šiuos nurodymus išleidžia ir prižiūri, kad jų būtų laikomasi, ne pagyvenę vyrai, bet jauni fanatikai. JT dar neseniai organizavo vasaros paplūdimio stovyklas vietos vaikams, tačiau ekstremistų grupuotės nusprendė, kad tai pernelyg pavojinga Vakarų idėja ir padegė stovyklavietę.
Tačiau JT atstovas Chrisas Nordahlas nusiteikęs ryžtingai. „Pastebima pavojinga tendencija, kai jaunus, darbo neturinčius asmenis pritraukia radikalios religinės grupuotės. Visgi mes matome, kad didžioji dalis žmonių labiau nei visko nori normalaus gyvenimo“, – sakė jis.
Užsukau ir į zoologijos sodą. Kai kuriuose narvuose čia buvo uždaryti naminiai gyvūnai. Kai per 2008 m. Izraelio karinius išpuolius Gazos ruože buvo nužudytas zoologijos sodo zebras, sodo savininko sūnus Mahmoudas, svajojantis apie studijas Vokietijoje, nupirko baltą asilą ir su plaukų dažais jo šonus išdažė juodais drydžiais. Rezultatas – mažas zebras, sakantis „Yyy–aaa“.
Viename iš narvų pamačiau ir tikrą liūtą. Buvau priblokštas, kai pasiteiravęs, kaip jis čia atsidūrė, išgirdau tą patį slaptažodį: „Tuneliai“. Netrukus susipažinau ir su jais.
Buvęs valstybės tarnautojas, gaudavęs apie 310 litų per mėnesį, 35–erių Abu Ahmedas, šiuo metu yra oligarchas, po žeme pasistatęs pribloškiantį inžinerijos kūrinį. Šį požeminį statinį, nusidriekusį beveik kilometrą, ir vedantį į Egipte esantį rūsį, pusę metų statė dvi dešimties vyrų komandos. Šiuo metu Ahmedas turi penkis tokius tunelius, jam dirba apie 100 vyrų.
„Per šiuos tunelius kasdien į Gazos ruožą galime nugabenti apie 40 tonų daiktų. Už motorolerio nugabenimą imu 100 JAV dolerių (apie 280 litų), už maisto paketą – apie 15 JAV dolerių (apie 42 litus). Mes gabename viską“, – pasakojo Ahmedas.
Kai paklausiau, ką reiškia „viską“, išgirdau atsakymą: „Gabenome ir avis, ir ožius, ir paukščius, ir žuvis, ir kupranugarius, ir liūtus – žinoma, mažus“, – dėstė vyras.
Man buvo be galo smalsu pamatyti požeminį tunelį, per kurį tą pačią dieną galima pergabenti ir liūtą, ir skalbimo mašiną. Jis toks gilus, kad nepaisant degančių žibintų, pažvelgęs į jį iš viršaus dugno nematau. Keltuvas mane nuleidžia žemyn daug greičiau nei tikėjausi. Tunelio dugne mane pasitinka Ahmedo jaunesnysis brolis Hassanas, kuris ir aprodo tunelį, primenantį sceną iš filmo „Didysis pabėgimas“. Tik šis tunelis daug didesnis, apšviestas. Jame net įtaisyta elementari oro vėdinimo sistema.
Tunelyje neužsilaikiau – jie dažnai sugriūna, be to, Izraelio lėktuvai įtartinas vietas bombarduoja iš oro. Ahmedas papasakojo, kad prieš savaitę konkurento tunelyje nutekėjus dujoms žuvo šeši žmonės. „Jie rūkė“, – sakė Ahmedas.
Aš jo pasiteiravau, ar jis kada nors nelegaliai gabeno ginklus į Gazos ruožą. „Manai, esu išprotėjęs?, – nusijuokė jis. – Čia pilna šnipų. Elgiuosi garbingai, nes nenoriu problemų“. „Hamas“ taip atrado savo būdą pasipelnyti – apmokestino šiuos tunelius.
Vietos ligoninėje susipažinau ir su kita, augančios Gazos ruožo pramonės, puse. Čia pusiau sąmoningam vyrui siuvo ranką. Jis ją persiplėšė su pjautuvu, kasdamas tunelį. „Panašių atvejų kasdien turime apie 200. Dažniausiai tai būna su motociklais ar tuneliais susiję incidentai“, – pasakojo dr. Ehsan Abdalla Keshta, vyresnysis chirurgas ir dviejų vaikų tėvas. Jo šeima daug paaukojo, kad jis galėtų baigti medicinos mokyklą. Tačiau dabar Ehsanas uždirba tik mažą dalį to, ką gauna tuneliais kontrabandą gabenantys asmenys. Tačiau Ehsanui tai nė motais. „Svarbiausia gyvenime yra padėti žmonėms. Aš turiu pagarbos“, – sakė jis.
Po nakties, praleistos paprastame viešbutyje, sugrįžau į Izraelį ir apsilankiau netoliese pasienio su Gazos ruožu esantį Sderot miestą. Šio miesto atstovas Shalomas Halevi nusivedė mane į policijos nuovadą, kur parodė maždaug 8000 raketų liekanas, sprogusias šiame mieste per pastaruosius devynis metus. Visos jos buvo paleistos iš Gazos ruožo.
„Per šį laiką mačiau 15 nuo šių raketų žuvusių žmonių ir tūkstančius iš jų sužeistų. Jei būtų panaikinta Gazos ruožo blokada, jų būtų dešimtys tūkstančių“, – įsitikinęs Shalomas.
Palikęs Sderot miestą ir išvažiavęs į šiaurę, per radiją išgirdau, kad dar keturios raketos sprogo netoliese minėto miesto.
