Prie Palangos tilto jau suvalgyta paskutinė turėta ledų porcija. Kitas kelionės pajūriu taškas visai netoli. Jei tiesiai palei jūra – vos 12 kilometrų. Motociklu teks nuvingiuoti keliais kilometrais daugiau.
Daug kartų teko lankytis Šventojoje ir domėtis vietos istorija. Tai nėra paprasta vieta. Tai nėra tiesiog kurortas. Pasigilinęs supranti, kad vietovės šiaip sau šventa nepavadina. Panašu, kad žmogaus galios čia veikia tik iki tam tikro lygio. Toliau viską valdo likimas. Ar kaip tai bevadintum.
Visko tik po truputį
Šventosios centre verda statybos darbai. Jau atidaryta baigta miesto aikštė, tvarkomi šaligatviai. uosto įlankoje matyti teigiamų pokyčių. Senas sugriuvęs jūros tiltas ir toliau primena kadaise puoselėtas viltis tapti rimtu konkurentu Klaipėdos ir Rygos uostams. Tiesą sakant, būtų ir pavykę, jei ne niekadėjai ar tiesiog švelnus prakeiksmas, apsaugantis savaime visiems šventą Baltijos pakrantę.
Jei manėte, kad Šventoji ya klestintis kurortas su nežabota perspektyva, galvokite iš naujo ir skaitykite šios vienos nuostabiausių Lietuvos pajūrio vietų istoriją. O jei dar kastumėte archeologo kastuvėliu, tai sužinotumėte dar daugiau.
Skaičiuokime logiškai – kituose turistiniuose miestuose lankytojų yra daug ir jie turtingi, o Šventajai lieka kiekvieną skatiką taupančios šeimos. Čia net sovietiniai poilsio namukai dar nuomojami. Kai kurie su visa sovietine įranga ir baldais. Tikra laiko mašina.
Vietiniai žmonės, jei tokių pavyks sutikti, labiau primena vėjo nugairintus Indijos bramanus, o ne turizmo sektoriaus išpaikintus prekiautojus nakvyne. Jie tarsi pasidavę jūros bangavimui.
Jei Juodkrantėje žmonės giriasi unguriais, čia – tik plekšnėmis. Jei kažkur gintarą iš jūros semia saujomis, čia visi džiaugiasi ir kruopelėmis. Jei kažkur turizmas gimė ir vystėsi savaime, tai čia klestėjo dar devynioliktojo amžiaus alkoholio kontrabandos zona.
Uosto dugnas ir dangus
Šventosios uoste kadaise švartavosi laivas „Prezidentas Smetona“. Tam, kad laivas išplauktų, reikėjo vienu metru pagilinti vartus. Tarpukario Lietuvoje čia buvo sudėtos ir bangų nuplautos didžiulės Lietuvos viltys. Bet apie viską nuo pradžių.
Apsukrumo ir gebėjimo išgyventi Šventosios gyventojams niekada netrūko. Čia ilgai gyvavo kuršiai.Uostas tada buvo nedidukas ir niekam nekliuvo. 1639 metais, pakurstyti Vladislovo Vazos, žemaičiai sugriovė čia veikusią anglų prekybos kontorą. Panašu, kad to galėjo slapta pareikalauti kiti uostai.
1679 metais Šventojoje stovėjo 45 sodybos, o miestelio gyventojai mokėjo mokesčius už 21 valtį. Po šešerių metų – ekonomikos bumas – pirkliams buvo suteikta prekybos laisvė ir teisė statyti uostą ir miestą, kuris šaltiniuose minimas Janmarienburgo pavadinimu. Koks progresas!
Po 16 metų klestėjimo ir augimo lyg ant mielių, Šiaurės karo metu, devyni Švedijos karo laivai užvertė įėjimą į Šventosios uostą akmenimis. Akivaizdu, jog tai buvo ne kariniai veiksmai, ypatingai pasitarnavę Rygai.
Panašu, kad tie akmenys iki šiol daro savo – sudarė sąlygas užnešti senuosius jūros vartus smėliu. Šiai pakrantei tai nebuvo ypatingai būdinga.
Gal būtent dėl tokios kranto savybės (kurios neturi Palanga) 1923–1925 metais jau kiek kitoje vietoje buvo pastatytas 380 metrų ilgio pietinis, o 1926 metais – 228 metrų ilgio šiaurinis molai su 60 metrų pločio vartais. Laisvos Lietuvos ambicijos tuo nesibaigė. 1939 metais pradėtas statyti pietinis molas, o iškart po to pradėta ir šiaurinio molo statyba. Visa tai turėjo pasitarnauti Lietuvos karo laivynui.
Likimas visada teisus
Dabar Šventoji iš tiesų žydi ir rodo klestėjimo požymius. Gal daugiau dėmesio iš valdžios, gal šiaip kai kurie vietiniai praturtėjo. Tačiau vietinių veiduose didžiulio džiaugsmo nepamatysite – likimas išmokė elgtis ramiai.
Jie pasakys – matote beždžionių tilta? Tai žinokite, jog prieš karą čia buvo geležinkelio tiltas. Ta apžėlusi įlanką – senasis kelių šimtų metų senumo uostas. Arčiau miestelio – tarpukarinis. Niekas neveikia. Vietiniai sakytų, kad kaltas likimas ir dar pridurtų, kad likimas visada teisus.
Šventosios kopos ir pliažai – erdvūs, smėlingi ir jaukūs. Mažai civilizacijos, tačiau daug jausmo, kad esi su jūra, saule ir dangumi. Šalia jūros tilto griuvėsių takelis veda į aukštą kopą, o už jos – trijų žvejo dukrų paminklas. Dažnais vyresnis praeivis tarsi sau po nosimi burba – kaip niekas nepasikeitė, čia poilsiaudavome, kai dar buvome vaikai.
Taip, būtent ši Šventosios vieta išliko savimi – vientisas švarus pajūris su iš kopų kyšančia vandentiekio bokšto galva. Dabar akį traukia plaukiančios gulbės formos bažnyčia.
Yra dar vienas ilgai nekintantis kraštovaizdžio inkliuzas – keistas metalinis įrenginys visai netoli žvejo dukrų paminklo. Retas žino, kas tai yra ir kaip veikia. Tai senas neveikiantis rūko detektorius. Kai nuo jūros pakildavo migla, jis pradėdavo skleisti toli sklindantį baubimą. Švyturiai tokiais atvejais nesimato, todėl grįžtantiems tenka orientuotis pagal garsą. Jei sąžiningai, tas garsas vyresniems šventojiškiams buvo įgrisęsi, o žvejams jis taip dorai ir nepasitarnavo.
Projektą „Ištikimas Baltijos jūrai“ inicijuoja „Baltijos ledai“.
