Karolina Sipavičiūtė (25), broliai Ernestas (30) ir Šarūnas (27) Leimontai – ne tik Triškonių, bet ir viso Pakruojo krašto įžymybės. Jauna trijulė grįžusi į Lietuvą sename name įkūrė šokolado cechą, kuris jau gerą pusmetį garsina vos pora šimtų gyventojų turintį kaimą.
Viską daro patys
Gurmanams ir šokolado gerbėjams „Komplimentų“ pavadinimas jau žinomas Lietuvoje. Pradėję nuo internetinės parduotuvės, trijulė savo gaminius jau pardavinėja ir rajono, ir didžiųjų miestų parduotuvėse, kalbasi net ir su vienu didžiausių prekybos tinklų Lietuvoje. Stebina, kad visas verslas kuriamas tik trijų žmonių rankomis – Karolinos, Ernesto ir Šarūno.
Patys gamina, patys kuria saldainių ir pakuotės dizainą, patys rūpinasi išsiuntimu klientams ir verslo plėtra. Nors broliai pripažįsta, kad už gamybą atsakinga Karolina – patys padeda tik tuomet, kai dėl užsakymų gausos jau visai striuka su laiku.
„Buvo atvejis, kai per kelias dienas išsiuntėm apie 800 dėžučių, – prisimena Ernestas. – Bet čia jau buvo rekordas. Paprastai per dieną pagaminti ir išsiųsti galim daugiau nei 100 dėžučių.“
Asortimente – 10 rūšių šokoladiniai saldainiai, šokoladu aplietos apelsinų ir citrinų žievelės, Velykoms buvo galima įsigyti ir rankomis dažytų šokoladinių kiaušinių, o netrukus planuojama pristatyti ir naujieną – šokolado plyteles.
Juodas, baltas, pieniškas šokoladai Triškoniuose skaninami riešutais, sūria karamele, mėtomis, imbieru, pasifloromis, net šampanu ar lietuviškais šaltalankiais. „Dabar ką tik grįžau iš kelionės, tai pirmas, kurį pačiupau, buvo su šaltalankiais. Jis išskirtinis – niekur kitur nesu ragavęs tokio skonio“, – prasitaria Šarūnas.
Nors mintyse sukasi ir netradicinių, išskirtinių šokoladinių saldainių idėjos, kol kas trijulė daugiausiai siūlo klasikinius skonius su vienu kitu netikėtumu. „Norėjom, kad būtų kuo įvairesnių skonių, kad patiktų kuo daugiau žmonių“, – pasakoja Karolina, kurios rankose ir gimsta skanėstai.
„Nelabai galim dar sau leisti itin išskirtinių skonių, nes pagaminsim partiją, o niekas nepirks, – jai priduria Ernestas. – Gal ateityje, kai turėsim daugiau resursų, tuomet galėsim daugiau eksperimentų bandyti. Dabar kuriame skonius, kuriuos iš esmės visi yra ragavę ir nori jų dar. Pagaminsi kažką neįprasto – žmonės vieną paragaus, ir viskas, o mes būsime jų kelis šimtus prisigaminę.“
Tą Ernestas su Karolina suprato Škotijoje, kur turistams buvo siūlomi klasikiniai, tradiciniai skoniai. Pora gyveno pačioje Škotijos šiaurėje, prie Inverneso. Ten veda vienu gražiausių kelių Europoje vadinamas „North Coast 500“, tad turistų netrūkdavo – keliautojai čia vykdavo iš viso pasaulio.
„Į mūsų šokoladinę būdavo didelis srautas turistų. O siūlomi šokoladai – tradicinių skonių, nebuvo kažkokių ekstravagantiškų. Reikia skonių, kurie patinka daugumai. Kiek tu ilgai privalgysi šokolado su burokėliais ar česnakais? Vieną kartą paragausi – ir viskas“, – įsitikinęs Ernestas.
Įsuko verslą labai greitai
Visa ši šokolado istorija prasidėjo prieš kelerius metus, kai pakruojiškis Ernestas ir triškonietė Karolina sumanė paįvairinti gyvenimą – išvyko pagyventi ir padirbėti į Škotiją.
„Važiavome pakeliauti, išbandyti save, pamatyti pasaulio“, – prisimena Ernestas. Įsidarbinusi šokolado kavinukėje-gamyklėlėje, pora per kelerius metus sukaupė daug patirties tiek gamyboje, kur sukosi Karolina, tiek verslo vadyboje, kuo užsiėmė Ernestas.
Bėgant laikui porą vis dažniau aplankydavo mintys – kad net ir „premium“ saldainių gamyba rankomis nėra tokia sudėtinga. Galėtų jie patys savarankiškai tuo užsiimti – ir net Lietuvoje. Tėvynės irgi jau buvo pasiilgę.
Idėją palaikė ir Ernesto brolis Šarūnas, kuris tuo metu po klajonių šiapus ir anapus Atlanto dirbo Anglijoje. Dar daugiau – Londone jis susipažino su vienu geriausių Jungtinės Karalystės šokoladininkų Williamu Curley. Papasakojęs jam apie norą pradėti šokoladinių saldainių verslą Lietuvoje, sulaukė ir paskatinimų, ir naudingų patarimų.
Palaikė ir šeima bei artimieji. „Gal buvo galima kur nors pašonėj nugirsti – „Oi, mano kažkoks pažįstamas yra bandęs, neįmanoma, reikia gauti labai daug sertifikatų ir t. t.“. Gal dėl to dauguma ir nekuria verslo – nesiryžta, nes prisigalvoję ir prisiklausę visko. Taip, nėra lengva, bet nėra ir neįmanoma“, – patikina Šarūnas.
Galiausiai trijulė pasiryžo – grįžo iš emigracijos ir ėmėsi kurti verslą. Pasidomėję dar atrado ir pagalbos priemonių. „Pavyzdžiui, iš Užimtumo tarnybos gavom paramą šitam „Rolls Royce‘ui“, – į šokolado grūdinimo aparatą rodo Ernestas.
Maždaug metus vyko juodas darbas – reikėjo ne tik suplanuoti verslo procesus, bet ir paruošti patalpas. Šokolado cechą jie įkūrė Karolinai priklausančiame name.
„Daug sunkumų buvo, – pripažįsta Šarūnas. – Visų pirma – vien patalpų remontas. Viską darėm patys, tik elektros ir santechnikos darbus darė specialistai. O viską kitką pasidarėm savom rankelėm. Dizainą, pakuotes, internetinę svetainę – irgi patys.“
Šarūnui gimė ir idėja saldainius pavadinti „komplimentais“. „Mes kaip tauta per retai sakom vieni kitiems komplimentus, – už pavadinimo slypinčią istoriją pasakoja jis. – O jei ir sakom, dažnai priimam net kaip sarkazmą. Nemokam nei sakyti, nei priimti komplimentų. Tai pamąstėm, kad toks produktas palengvintų procesą.“
Atrodo, tokia logika pasiteisino. Jie pasakoja, kad dažnai jų saldainių dėžutes perka kaip dovanas – net ir emigracijoje gyvenantys tautiečiai užsakinėja, kad jau kitą dieną artimieji Lietuvoje gautų „Komplimentų“.
Oficialus veiklos startas – sausio 23 d., kai pradėjo veikti internetinė svetainė. Itin sėkmingas buvo Velykų periodas – vos spėta suktis. Įmonės pamėgo užsakyti specialių saldainių, kurie, pavyzdžiui, dekoruoti jų spalvomis. Vasarą šokolado paklausai kiek sumažėjus, dabar „Komplimentų“ užsakymų vėl vis daugėja, žmonės jau teiraujasi ir dėl Kalėdų dovanų.
„Aš sakyčiau, kad didelių sunkumų prieš startą ir nebuvo, – svarsto Ernestas. – Dabar gal net sunkiau, nes dabar jau viskas tapo realybe, reikia vystyti ir daryti. O planavimas, kai dar viskas yra tik ant popieriaus, neatrodo taip baisu. Kai jau pradedi daryti, tada sunkiau – nes jau reikia išgyventi iš to. Neturim kažkokių papildomų darbų, tai privalom parduoti.“
Viskas vyksta pagal planą – ir visi trys sugeba išgyventi iš šio darbo, ir dar investuoja į verslą.
Ateityje – ir degustacijos
Dabar trijulė jau dėlioja paskutinius štrichus planuose pasiūlyti šokolado plytelių. Net ir Italijoje atostogavęs Šarūnas toli nuo darbų nepabėgo – ir ten ieškojo minčių dėl pakuotės, į lagaminą nugulė ne vienas šokoladas.
Ateityje jie norėtų Triškoniuose rengti ir degustacijas, edukacijas, dėl kurių vis sulaukia pasiteiravimų.
„Norėtume degustacijas daryti, gal net šokolado gamybos edukacijas. Bet kol kas negalim, nes čia labai mažai vietos. Bet minčių yra, nes ir mums patiems būtų įdomu, ir žmonės domisi“, – žada Šarūnas.
„Planų visokių yra, – jam antrina Ernestas. – Tik vienas dalykas dažniausiai riboja visų planus – biudžetas. Jeigu, pavyzdžiui, knygas rašai, tai gerai – tereikia tik fantazijos. O mums, tarkim, pereiti prie didesnių kiekių gamybos yra gana sudėtinga. Reikia investicijų.“
Norėtų jie Triškoniuose ir atsidaryti bent nedidukę krautuvėlę. Tuomet būtų galima lengviau pardavinėti, pavyzdžiui, trapesnius šokolado gaminius, kuriuos siųsti per kurjerius būtų gan rizikinga.
„Nes gali būti visko. Pavyzdžiui, kartą grįžtam namo ir žiūrim – ant gatvės guli mūsų dėžė. Turime įsirengę vaizdo kamerą, tai atsisukom pažiūrėti, kad čia įvyko. Ir ką – kurjeris davė „gazo“, atsidarė durys, ir dėžė iškrito“, – kuriozą prisimena Ernestas.
Į ateitį jaunatviško entuziazmo ir naujų idėjų kupini Ernestas, Karolina ir Šarūnas žvelgia optimistiškai. Verslui dar nėra nė metų, bet kol kas viskas, atrodo, klojasi puikiai.
Šokolado kvapo, sako, patys jau nebejaučiantys – jis labiau kutena praeivių ir užsukusių klientų nosis. Gal ir patys jau nebe tiek smaližiauja savo gaminiais, kai jie tapo kasdienybe. Bet kiekviena diena – kupina kūrybos mėgiamame darbe.
