„Spyrį į užpakalį davė krizė. Pamanėme, kada, jei ne dabar, geriausias laikas stabdyti ar mesti darbus ir išvykti. Juk dėl nedarbo prarandamos pajamos sąlyginai mažiausios būtent krizės metu. Be to, neturėjome jokių inkarų, tokių kaip paskola bankui“, – šmaikštavo liepos viduryje iš 3,5 mėnesio trukusių klajonių po Pietryčių Aziją grįžę Edita Grėbliūnaitė ir Karolis Žukauskas.
Pasak jų, kelionės kryptį pasirinko gana greitai: buvo matę ir susižavėję nuotraukomis iš Pietryčių Azijos. Išvykdami spėjo pagalvoti ir apie grįžimą. „Tiksliai žinomoje, kad liepos viduryje bus draugų vestuvės, todėl kuprinėje turėjome po bilietą į Lietuvą liepos 14 dienai. Tačiau detalesnio kelionės maršruto iš anksto nesudarėme. Planas buvo per 3,5 mėnesio aplankyti 8 valstybes: Indoneziją, Singapūrą, Malaiziją, Tailandą, Kambodžą, Laosą, Vietnamą ir Filipinus“, – pasakojo Edita ir Karolis.
 |
| Azijoje moksleiviai į mokyklą keliauja europiečiams neįprastu transportu. |
Beveik tuo pačiu maršrutu keliavo ir vilniečiai Rytis Davidovičius su drauge Kotryna Grigentyte, į kelionę išvykę šių metų sausio viduryje, o grįžę – liepą. „Supratome, kad reikia arba keliauti dabar, arba sulaukus pensinio amžiaus. Nutarėme neatidėlioti“, – sakė vilnietis, darbą banke iškeitęs į kelionę.
„Tėvai buvo šokiruoti“, – juokėsi į Vilnių ką tik grįžusi dailininkė Rūta Eidukaitytė. Prieš 5 mėnesius į Tailandą lietuvė iškeliavo su vyru Viliumi Gvozdiovu ir vaikais – tuomet 6-erių Nojumi bei 4-mečiu Sidu.
„Planavome išvažiuoti į Tailandą ir ten pagyventi pusmetį. Tačiau dėl vizų teko pakeliauti. Taigi du mėnesius pagyvenę Tailando saloje Koh Phangan (ją išsirinkome dar būdami Lietuvoje, bet nuomojamą namą susiradome vietoje), iškeliavome į Malaiziją, Singapūrą. Vėliau grįžome į Tailandą ir antrame pagal dydį mieste Chiang Mai pragyvenome dar beveik du mėnesius“, – pasakojo dviejų sūnų mama.
Pasak R.Eidukaitytės, į tokią ilgą kelionę šeima išsirengė pirmą kartą. „Iki tol kelionės būdavo standartinės – apie mėnesį. Be to, jau šį rudenį Nojus keliaus į mokyklą. Todėl nusprendėme, kad dabar kaip tik tas metas, kai reikia pasiryžti. Visiems sakėme, kad tai mūsų antikrizinis planas. Jis pasiteisino: būdami Tailande sužinojome, kad Lietuvoje likę pažįstami, sumažėjus darbų, buvo priversti eiti nemokamų atostogų“, – sakė R.Eidukaitytė.
 |
| Vieno žvejybos laimikio mažasis žvejys net nedrįso pats pakelti. |
Moteris užtikrino, jog keliauti su vaikais nėra sudėtinga, jei pasirenki tinkamą šalį. „Tailande švaru, saugu, pigu ir patogu keliauti. Žmonės paslaugūs, mieli, klimatas šiltas. Joje kiekvienas ras tai, ką nori: nuo sekso industrijos iki gilių dvasinių išgyvenimų. Daugybė vakariečių šeimų išvyksta pagyventi į Tailandą. Sutikome nemažai tokių laikinų ar nuolatinių emigrantų iš Airijos, Italijos, Prancūzijos, Anglijos“, – pasakojo vilnietė.
Pasak jos, vaikams patiko keliauti, tačiau kelionės pabaigoje abu jau norėjo į Lietuvą: „Mažasis, Sidas, buvo baisiai pasiilgęs lietuvių kalbos. Į Tailande sutiktus lietuvius reaguodavo kaip į artimiausius giminaičius: springdamas kalbėdavo, skubėdavo viską išpasakoti. Vyresnysis, Nojus, pasiilgo draugų“.
Svarbu mokėti skaičiuoti
Galvojančius, kad į tokias avantiūras gali leistis tik turintys pinigų maišą, keliautojai nudžiugins. Jei keliaujant negalvojama apie ypatingą patogumą, išlaidos yra įkandamos eiliniam dirbančiam lietuviui. Ypač pigiai keliauti galima Azijoje. Pasak Editos ir Karolio, daugiausia – apie 6 tūkst
„Su tokia suma Europoje ne daug kur pakeliausi, o ten kainos kelis kartus mažesnės, todėl galima keliauti labai pigiai. Be to, vietoj patogios lovos ar blizgančio viešbučio mums svarbesni buvo įspūdžiai, šalies pažinimas iš vidaus, o ne per viešbučio langą, todėl gyvenome pigiuose viešbučiuose ar svečių namuose, maitinomės nebrangiai (bet kaip skaniai!), važinėjome tuo pačiu pergrūstu transportu, kuriuo keliauja vietiniai – išbandėm viską. Tiesa, per 100 dienų keliavom labai daug, vienoje vietoje nebūdavom ilgiau nei 2-3 dienas. Taigi transporto išlaidos sudarė nemažą biudžeto dalį: keliaujant sėsliau, dienos biudžetą galima dar mažinti. Vis dėlto pramogų ir malonumų (masažų ir pan.) neatsisakėme“, – teigė Karolis ir Edita.
Negalutiniais skaičiavimais, jiems 3,5 mėnesio kelionė kainavo apie 25 tūkst
Į metus trukusią kelionę aplink pasaulį 2007-ųjų liepą iškeliavę Danielius Buckus su drauge Gražina Zapasnikaite nesigaili „prarastų“ metų. „Tuo metu norėjosi sukrėsti gyvenimą. Atrodė, kad nieko doro metų metus neveikėm. Turėjome tikslą apkeliauti aplink pasaulį“, – pasakojo Danielius. 32 šalis įvairiuose žemynuose aplankiusi pora sugrįžo pasikeitusi.
 |
| Gvatemala |
„Vienas esminių atradimų gyvenime, ypač gyvenimo Lietuvoje kontekste, kad darbas nėra jokia vertybė, o persidirbimas yra asmenybei pražūtingas dalykas. Darbo reikia vengti. Banalu, bet labai sunkiai suprantama, kad ne piniguose ir jų kiekyje laimė“, – kalbėjo D.Buckus.
Keliautojų pora, kaip patys sako, į Lietuvą grįžo netikusiu laiku. „Šalį kaip tik pradėjo krėsti krizė ir tapo labai niūru. Su darbais nebebuvo taip lengva, kaip prieš išvažiuojant. Po kelionės prisitaikyti dirbti Vilniuje nėra iššūkis. Prisitaikyti prie krizės yra sudėtingiau“, – sakė Danielius.
Tačiau pažinta kita kultūra keliautojams leido suprasti, kad Lietuvoje daugeliui gyvenimą kartinantis sunkmetis nėra pasaulio pabaiga. „Pamatėme, kad ta krizė, apie kurią čia daug kalbama – visai ne krizė: visi pavalgę, važinėja mašinomis. Azijoje pilna daugiavaikių šeimų, kuriose vaikai būriais laukia, kol tėvai parneš valgyti, nėra jokių socialinių garantijų: pas mus labiau atsižvelgiama į žmones, – pasakojo R.Davidovičius. – Tačiau ten žmonės labiau džiaugiasi kiekviena diena, o pas mus viskas remiasi į tikslo siekimą – kol nepasieki tikslo, nesi laimingas, o ten žmonės džiaugiasi procesu.“
„Sugrįžti buvo sunku, tačiau tik dėl to, kad pripratom gyventi šiltai, lėtai, nuolat šypsotis, prie motorolerių, turėti tik tiek daiktų, kiek telpa nedidelėje kuprinėje, nuostabaus skonio maisto, galų gale – prie buvimo kartu, nes niekam nereikėjo eiti į darbą, darželį“, – pasakojo R.Eidukaitytė.
Pasak jos, kitų pokyčių šeima nepajuto: „Atrodo, kad niekur nebuvom išvykę. Vilius grįžo į tą patį darbą, aš vasarą lankau plenerus, tapau, žadu surengti parodą. Beje, dar būdami Tailande juokavome, kad, jei Lietuvoje bus labai blogai su darbais, turėsim ką veikti, nes Tailande išmokome gaminti vietinį maistą, abu su Vilium baigėm masažo kursus.“
 |
| Užtikti besimaudantys vienuoliai |
Edita ir Karolis tikino, jog sugrįžimą į Lietuvą palengvino žinojimas, kad kelionė ne amžina. „Pirmomis dienomis artimųjų dėka skrandžiai priprato prie lietuviško maisto. Vilnius mums dabar atrodo dar gražesnis nei prieš kelionę. Lietuva – švari, rami ir neperkrauta valstybė. Net keista, bet grįžus iš tiesų nebuvo jokių sunkumų“, – sakė Karolis.
Kelionei išnaudojęs mokamas ir nemokamas atostogas, Karolis šiuo metu bando sugrįžti į įprastą senojo darbo ritmą. Edita prieš kelionę išėjo iš tuometinio darbo. O naujo nusprendė nebeieškoti: tapo aišku, kad nori ir gali užsiimti tik fotografija.
Po kelionės – skirtinga savijauta
Pasak psichiatro Olego Dutovo, dalis žmonių iškeliaudami tarsi bėga nuo problemų. Tai, anot specialisto, savotiškas nerimo malšinimas. Tačiau tokiems keliautojams sugrįžus tenka susigrumti su nemažais sunkumais, o tai gali baigtis ir depresija.
„Grįžę jie randa tas pačias problemas, todėl tokių žmonių adaptacija gali užtrukti“, – sakė O.Dutovas.
Tiems, kurie į kelionę leidosi ne bėgdami nuo sunkumų, panašių problemų paprastai nekyla. Netgi priešingai, kelionė, pažėrusi naujų pažinčių, įspūdžių ir davusi peno apmąstymams gali į paliktąjį gyvenimą atnešti teigiamų pokyčių. Pavyzdžiui, paskatinti įgyvendinti svajones – pradėti mėgstamą veiklą, kurti šeimą, su kelionėje patikrintu žmogumi.
