„Jei neimate, ką siūlau, stokitės ir eikite iš čia, neužimkite vietos“, – nedailindama žodžių pasiūlė mums suirzusi traukinio vagono – restorano padavėja. Apsidariau: tik du staliukai iš keliolikos užimti.
„Tai, kad kaip ir neužimame“, – bandžiau teisintis, bet žaibuojantis apkūnios padavėjos žvilgsnis nežadėjo malonaus pasisėdėjimo.
Matyt, todėl tas restoranas toks ir tuščias, nes personalas „spinduliuoja“ džiugesiu pasitinkant klientus. Na, nenoriu aš tų kazachiškų koldūnų, negi turiu kimšti per prievartą?
Tačiau bendruose traukinio vykstančio iš Almatos į Astaną vagonuose, atmosfera gerokai judresnė ir draugiškesnė. Gyvenimas čia verda. Žmonės, bendrauja, susipažįsta, ruošia maistą, vaišinasi gėrimais, pamiršdami, kad už kelių vagonų yra restoranas su padavėjomis.
Visi kaip susitarę valgo kietai virtus kiaušinius su pomidorais, rūkytą vištą ir užpilamų makaronų sriubytes. Karštą vandenį pilasi iš vagono pradžioje esančio katilo. Dar gliaudo saulėgrąžas, nes tai yra turbūt kultūros dalis. Jauku, miela, šilta. Kaip namuose.
Visi kaip susitarę valgo kietai virtus kiaušinius su pomidorais, rūkytą vištą ir užpilamų makaronų sriubytes.
Jei nežinote kas yra karščiau nei verdantis vanduo, pabandykite traukinyje įsipilti vandens arbatai iš vagono katilo. Ten yra degantis vanduo, nuo karščio susilydė mano vienkartinis puodelis.
Taigi, po 21 valandos kelionės, išlipome vidurio Kazachstano stepėse esančiame Astanos mieste.
Kaip pasakoje: pelenė virto princese
Iki 1998 m. tai buvo nedidelis, neišvaizdus, pavadinimus keičiantis provincijos miestelis. Kai Nazarbajevas (Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas, šias pareigas einantis nuo 1990 m. Jo politika orientuota į Rusiją bei Azijos rytus. – aut. past.) nusprendė, kad laikas kurti naują, savo sostinę, Astanai iškrito laimingas bilietas.
Vargšas miestelis iš pelenės virto princese. Žinoma, vėl buvo pakeistas miestelio pavadinimas. Čia gal kiek fantazijos ir pritrūko, nes žodis Astana būtent ir reiškia sostinę.
Bet ne tai esmė. Miestas iš tikrųjų yra naujas ir įspūdingas. Senoji, sovietinė miesto dalis yra kiek galima modernizuota, tačiau nykstanti, o naujoji tviska, kyla ir plečiasi. Visur betonas, stiklas, asfaltas ir vienas už kitą mandresni pastatai. Po visų Kirgizijos laužynų atvykus čia atsigauna širdis nuo naujumo ir švaros.
