Romantikus ir menininkus vilioja ilgas molas, o technikos mėgėjus – vienintelis Latvijoje pakeliamasis tiltas.
Ventspilį nuo Kauno skiria vos keturi šimtai kilometrų, tad dauguma kauniečių (ir ne tik jų) į šį miestą keliauja savais automobiliais. Kad kelionė neprailgtų, pakeliui ne vienas aplanko ir kitą žavų Latvijos miestelį – Kuldygą. Tiesa, stabtelėjus „Latvijos Venecija“ tituluojamoje Kuldygoje galima užstrigti: miestelis ne tik jaukus, bet ir turtingas istorinių vertybių. Čia netrūksta svečių namų, viešbučių ir restoranų.
Buvusios prekybinės Hanzos sąjungos susieti Ventspilis, Kuldyga ir Kaunas dabar priklauso Naujųjų laikų simbolinei Hanzos sąjungai, vienijančiai 173 miestus iš 15 valstybių. Ši sąjunga buvo įkurta Nyderlanduose 1980 m., minint Hanzos įsteigimo 700 metų sukaktį. Kelionė į Ventspilį per Kauną ir Kuldygą istorijos mėgėjus praturtins pažinimu ir leis bent akies krašteliu žvilgtelėti į juos kitu kampu.
Kas sieja Hanzą ir gražiausią Kauno namą?
Sėdę į automobilį Vilniuje, už valandos jau pusryčiaujame Kaune – reikia pažadinti su Hanzos dvasia susijusios kelionės nuotaiką. Tai vienintelis su prekybine Hanzos sąjunga siejamas Lietuvos miestas. Latvijoje tokių miestų net aštuoni – be Kuldygos ir Ventspilio, jai priklausė Ryga, Valmiera, Cėsys, Koknesė, Straupė ir Limbažis.
Sutikę rytą Rotušės aikštėje, kulniuojame prie gražiausio senamiestyje Perkūno namo, kuriame, kaip manoma, XV-XVI a. buvo įsikūrusi Hanzos pirklių kontora. Hanzos pirkliai Kaunu ėmė domėtis po 1408 m., kai Vytautas suteikė miestui Magdeburgo teises, tačiau kontora įsikūrė jau valdant Kazimierui Jogailaičiui. Ji veikė maždaug šimtą metų.
Hanzos pirkliams priklausė Muziejaus bei Santakos gatvių kampuose stovintys buvę prekių sandėliai. Juose laikinai nuguldavo Nemunu gabenamos lietuviškos gėrybės – mediena, odos, kailiai, amatininkų dirbiniai, grūdai, linų ir kanapių pluoštas. Į Kauną Hanzos pirkliai atplukdydavo vokiško ir prancūziško vyno, angliškos gelumbės, druskos, prieskonių, silkės, audinių, geležies. Iš čia užsienio prekės pasklisdavo po visą LDK.
Kuldyga susižavėjo UNESCO
Iš Kauno į Kuldygą riedame keturias valandas. Kėdainiai, Radviliškis, Šiauliai, Naujoji Akmenė... Įvažiavę į Latviją pirmiausia stabtelime miestelyje saldžiu pavadinimu – Saldus – jame įsikūręs saldainių „Karvutė“ fabrikas (latviškai „Gotina“) ir „Druvas“ ledų gamykla.
Kad kelionė būtų saldesnė, „Gotinos“ fabriko parduotuvėje perkame pilną maišą „karvučių“ – jų čia daugiau nei dvidešimt rūšių.
Dar valandėlė ir patenkame į menamas kadaise Kuldygoje gyvenusio Hercogo Jokūbo valdas. Po Livonijos karo XVI a. sukurta Kuršo ir Žiemgalos hercogystė apėmė dabartinės Latvijos dalį, esančią tarp Lietuvos, Rygos įlankos ir Dauguvos. Nuo 1638 m. iki 1681 m. valdžiusio Hercogo Jokūbo laikais Kuldyga buvo Kuršo hercogystės sostine.
Išlipę iš automobilio sukame prie Alekšupytės upelio, kurio krantuose stovi keli XVII a. – XVIII a. namai su raudonų čerpių stogais ir dideliais kaminais. Minant siaurais skersgatviais ir kiemais, matyti tarp jų įspraustų akmeninių arkelių, link vandens vedančių laiptų. Akys krypsta prie įmantrių durų, medinių langų, originalių rankenų ir papuošimų. Dėl senamiesčio unikalumo Kuldyga įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą.
Bėgtynės upe ir „auksiniai kiaušiniai“
Latviai Kuldygą vadina linksmybių miestu – pasak jų, kuldygiečiai žino kaip švęsti. Kad tai tiesa, galima įsitikinti atvykus į kasmet liepos trečiąjį savaitgalį rengiamą Kuldygos festivalį. Tai didžiausia vasaros šventė mieste, ji prasideda ketvirtadienio popietę ir tęsiasi iki sekmadienio vakaro.
Į Kuldygos festivalį suplūstančius tūkstančius žmonių miestas pasitinka išsipuošęs šviesų girliandomis ir meno kūriniais. Skamba koncertai, pokši fejerverkai, latviai tarp kiemų trypia tautinius šokius. Per keturias dienas nuvilnija bent šimtas renginių, tuo pačiu metu ūžiančių keliose miesto vietose. Vėliausi jų baigiasi tik paryčiais.
Kuldygos festivalio „vinis“ – Alekšupytės karnavalas. Jam dalyviai iš anksto siuvasi karnavalinius kostiumus, prašmatnias ar juokingas skrybėles bei puošmenas, kuriomis apsirėdę bėgioja upelio vaga. Palaksčius ir pasitaškius upėje svarbiausia spėti nusipirkti „aukso kiaušinių“ – sunumeruotų spalvotų kamuolių. Juos po bėgtynių reikia mesti į upę. Ne šiaip sau – greičiausio kiaušinio šeimininkas laimi prizą.
Ventos krioklyje – „skraidančios žuvys“
Išklydę iš senamiesčio, atsiduriame parke su trykštančiais fontanais ir žydinčiais gėlynais. Prie Ventos prieiname kelias akmenines sienas – pilies, kurioje kadaise viešpatavo ordino magistras, liekanas. Kryžiuočiams 1242 m. padėjus šios pilies pamatus, Kuldygos miestas pirmąkart buvo paminėtas kronikose. Tiesa, tuomet kryžiuočiai jį vadino Goldingenu. Šis miestas dar 1368 m. tapo Hanzos sąjungos nariu.
Priešais pilį stabtelime, nes žvilgsnį prikausto caro laikais statytas 164 metrų ilgio raudonas arkinis tiltas. Kiek aukščiau Ventos vagoje šniokščia žemutis, bet ilgas – net 249 m pločio krioklys. Jo slenksčiais pavasarį ir rudenį šokinėja neršti plaukiantys žiobriai ir lašišos. Žvelgiant nuo kranto žuvys primena “skraiduoles”. Toks įvykis nepraeina nepastebėtas: paskutinįjį balandžio savaitgalį, pirmųjų žiobrių pasirodymo proga, kuldygiečiai švenčia „Žuvų skraiduolių“ festivalį.
Kuldygoje reikia švęsti
Į „Žuvų skraiduolių“ festivalį, kuriuo Kuldygoje kasmet prasideda naujas turizmo sezonas, suplaukia minios žmonių: užsipildo viešbučiai ir restoranai, bruzda sausakimšos senamiesčio gatvelės. Amatų mugėje menininkai ir meistrai siūlo savo dirbinius, aidi koncertai, garuoja žuvienės katilai. Žvejai gatvėje pardavinėja rūkytą žuvį, žolininkai – arbatas, aludariai – kitus gėrimus.
Sutemus miesto parke pirmuoju filmu prasideda ir „Goldingeno riterių“ filmų sezonas. Žiūrovai įsitaiso po žvaigždėtu dangumi ant dekių priešais ekraną, šalčmiriai apsigaubia antklodėmis, ir gurkšnodami iš termosų arbatą laukia pirmojo filmo. Po festivalio „Goldingeno riterių“ kinas rodo filmus kiekvieną penktadienį ir šeštadienį iki rudens. Jų gali ateiti nemokamai pasižiūrėti kas tik nori.
Prieglobsčio – pas hercogą Jokūbą
Toldami nuo „žuvų skraiduolių” pamėgto plačiausio Europos krioklio, vos už kelių dešimčių metrų išgirstame ošiantį aukščiausią Latvijoje Alekšupytės krioklį. Jis krinta iš 4,15 m. aukščio. Už jo iš medžių išnyra Šv. Katerinos bažnyčios bokštas, ir mes vėl senamiestyje. Vienas, kitas, trečias posūkis, nauji skersgatviai, kiti veidai. Kaip ir reikia tikėtis, Kuldygoje užstringame. Vakare užtikę „Jokūbo kiemu“ pavadintą viešbutį, prašomės vidun.
Kojos nebeneša, bet skrandis prašo valgyti, todėl temstant traukiame į Rotušės aikštėje įsikūrusį viduramžišką „Pagrabins” restoraną. Jis išsikėtojęs skliautuotuose seno namo rūsiuose. Valgiaraštis siūlo keletą tradicinių latviškų patiekalų, iš kurių išsirenkame šprotų mišrainės, silkės su varške, Kuržemės šaltsriubės, pilkųjų žirnių su lašinukais ir „bigužio” – latvių mėgiamo deserto iš duonos, uogienės ir grietinėlės.
Ventspilio puošėjams išmonės netrūksta
Kitą rytą vos už šešiasdešimties kilometrų nuo Kuldygos pasineriame į spalvotą gėlių, fontanų ir karvių skulptūrų pasaulį. Pastarosiomis Ventspilis pasipuošė po dviejų „Karvių paradais” vadinamų meninių projektų. Vasarą net saldu žiūrėti, kaip Latvijos ir užsienio menininkų sukurtos visokių dydžių ir formų karvės „ganosi” tarp visur žydinčių gėlių.
Negana to, Ventspilyje žydi iš gyvų gėlių padarytos didelės ančių, kiškių, akmenų, boružių, krepšinio kamuolių skulptūros. Yra ir kitokių meno kūrinių – savo formomis laivus, girnas, lašus, pušis atkartojančių fontanų. Pasislėpę už gėlių, karvių bei fontanų Ventspilyje snaudžia prisiminimai apie Hanzą ir, žinoma, hercogą Jokūbą.
Svarbiausias uostas
Panašiai kaip ir Kuldygos, vieno seniausių Latvijos miestų įkūrimo pradžia siejama su Livonijos ordino pilimi, pirmą kartą istoriniuose dokumentuose paminėta 1290 metais. Kryžiuočiai šią pilį ir aplink ją susikūrusią gyvenvietę vadino Winda. Ji greitai tapo prekybinės Hanzos sąjungos nare ir jau 1378 m. gavo miesto teises. Nuo to laiko pilis mažai pakito.
Valdant Livonijos ordinui Ventspilis tapo svarbiu uostu ir laivų statybos miestu, o XVII a. Kuržemės hercogas Jokūbas jį pavertė reikšmingiausiu šiaurės uostu visoje hercogystėje. Tačiau tolesnę Ventspilio plėtrą sustabdė miestą nuniokoję Lenkijos – Švedijos ir Šiaurės karai. Jiems praūžus kilusi maro epidemija nusinešė dar tūkstančius gyvybių. Galiausiai XVIII a. Ventspilį aneksavo Rusijos imperija.
Pajūrio parke – pusė šimto inkarų
Lankstinukas siūlo pailsėti Ventspilio vandens pramogų parke, kuriame turistai praleidžia dienų dienas, bet labiau knieti apsilankyti Pajūrio muziejuje. Dar neseniai jo vietoje telkšojo pelkės. Dabar per gėlėse skendintį parką vingiuoja „Džiunglių“ ir „Inkarų“ takai. Pirmuosius inkarus miesto savivaldybė nusipirko iš Olandijos, o vėliau žmonės ėmė juos dovanoti. Galiausiai parke „susmigo“ kelios dešimtys inkarų, kurių seniausi – iš XVII a.
Be inkarų, muziejus priglaudė dešimtis senovinių valčių ir trobų, čia suplaukė krūvos žvejų drabužių, baldų, namų apyvokos reikmenų ir įrankių. Ventspilio parke ir muziejaus teritorijoje galima pasivažinėti siauruku arba keturrate bėgiais riedančia drezina. Vos dvidešimties kilometrų per valandą greičiu pūškuojantį siaurabėgį traukinuką miesto gyventojai vadina „virduliu“, nes kadaise jis lipdavo į kalną stipriai dūmindamas.
Jūros šventė Ventspilyje
Pasivaikščioję uosto krantine, užtinkame prisišvartavusį „Hercogs Jekabs“ laivą, kuriuo Ventos upe galima nuplaukti į Baltijos jūrą ir atgal. Tai mėgiamiausias Ventspilio lankytojų maršrutas, ypač per kasmet antrąjį liepos savaitgalį švenčiamą Jūros festivalį. Per šią didžiausią metų šventę miestas atsiskleidžia visa savo grožybe. Jūros šventei ruošiama nuotaikinga muzikinė programa, rengiamos kanojų ir laivų lenktynės.
Šeštadienį marių valdovo Neptūno atidaryta Jūros šventė įsivažiuoja Mėlynosios vėliavos paplūdimyje, Amatų centre, „Jūras varti“ teatre, Pilies kieme ir gatvėse. Garsiau nei uostas bruzda Uosto promenada – čia skamba koncertai, vyksta turgus, pardavinėjami skanėstai, gėrimai ir žuvis.
„Juodojo paršiuko“ vaišės
Hanzos kelionė mums baigiasi Livonijos ordino pilyje įsikūrusioje viduramžiškoje „Juodojo paršiuko“ (lat. Melnais sivens) smuklėje. Spingsint žvakėms skliautuotoje menėje be langų ragaujame senovinių Kuržemės patiekalų iš grūdų, žvėrienos, užsigeriame kisieliumi. Tada, vienuolio drabužiais apsitaisiusio prievaizdo (o gal tikrai – vienuolio) palydėti, kylame nuo stalo ir kaukšime laiptais į pilies sales. Jose įsikūręs Ventspilio muziejus, laikomas moderniausiu visame Pabaltijyje. Po sočių pietų užsukite ir jūs.
