Taivaniečiai vargsta garsiai skaitydami lietuviškas pavardes
Šį kartą be jokių trukdžių įsiregistravome į skrydį ir pradėjome slampinėti po gana tuščią oro uostą. Ir tada vienas pranešimas per garsiakalbį – mūsų skrydis nukeliamas. Ne baisiai daug, vos pusei valandos.
Nespėjome nė nuliūsti, o tada kitas pranešimas – kviečiamas kažkoks „Mister“ ypač sudėtinga pavarde. Pranešimas kartojamas, kartojamas ir pradedu suprasti, kad čia labai keistai tariama ir betariant sulaužoma mano vyro pavardė. Vėl širdis kulnuose. Kas dabar ne taip?
Pustekiniai bėgame prie darbuotojų. Jie dar kartą paprašo dokumentų, kažką tikrina, ieško kompiuteryje. Aš jau mąstau, kad gal su mūsų čia turimais dokumentais negalima išvykti arba nebus galima grįžti, arba jie žino apie mus kažką daugiau negu mes patys.
Bet ne, darbuotojai sukrizena, tarpusavyje kažką kiniškai kalba, dar kartą užsirašo mūsų vardus, papildomai pažymi kuprines ir sako, kad dabar jau viskas „OK“. Tiesiog toks dvigubas patikrinimas. Gal radę sąrašuose nesuprantamas pavardes tiesiog norėjo pasižiūrėti, kaip tie žmonės atrodo?
Viena laimė, kad daug bendraudami su oro uosto pareigūnais dar išsiaiškinome, kad čia keleiviams nemokamai duoda kelis žetonus, kuriuos galima išnaudoti masažinėms kėdėms. Todėl likusį iki skrydžio laiką ir praleidome vibruojančiuose krėsluose malšindami stresą.
Kartais šaligatvis yra geriausia vieta piknikui
Vos 1 val. 20 min. skrydis ir mes jau vietoje. Honkonge apie 7,4 mln. gyventojų gyvena susispaudę maždaug tūkstantyje kvadratinių kilometrų (Lietuvos plotas – didesnis apie 59 kartus). Be to, mieste stūkso kalnai, daug teritorijos atiduota parkams, draustiniams, kuriuose saugomos tik čia gyvenančios augalų ir gyvūnų rūšys.
Taigi Honkongas užima ketvirtą vietą tankiausiai gyvenamų šalių sąraše, nes čia kvadratiniame kilometre gyvena net 6725 gyventojai (kai Lietuvoje – tik 42).
Žmonių gatvėse tikrai daug. Gyventojų daugumą sudaro kinai, nuolat skubantys į darbą arba iš darbo. Sekmadieniais galima pamatyti daug šaligatvius nutūpusių į Honkongą dirbti atvykusių filipiniečių ar indoneziečių moterų.
Daug teritorijos atiduota parkams, draustiniams, kuriuose saugomos tik čia gyvenančios augalų ir gyvūnų rūšys.
2021 m duomenimis, ne kinai Honkonge sudaro 8,4 proc. visų gyventojų. Daugiau nei pusė jų ir yra tarnaitėmis, slaugytojomis ar auklėmis atvykusios dirbti filipinietės ir indonezietės.
Dažnai sekmadienis imigrantėms būna vienintelė nedarbo diena. Todėl jos renkasi vietose, kur nekaisdamos po tiesiogine saule galėtų pasišnekučiuoti ar net surengti pikniką. Moterys kalbasi, juokiasi, valgo, žaidžia žaidimus visur – po medžiais, pastatų šešėliuose, praėjimuose į metro ar ant dengtų šaligatvių.
Susėdusios ant kartono lapų ir nekreipdamos dėmesio į praeivius sekmadieniais jos vėl gali jaustis nerūpestingai, kalbėtis joms suprantama kalba ir pailsėti. Vaikščiodami tarp jų, patys jautėmės lyg dalyvaudami kažkokioje vietinėje šventėje.
Seni pastatai perstatomi į dangoraižius, bet kalėjimo pastatas paliktas prisiminimui
Senųjų dar britų kolonijiniu laikotarpiu statytų pastatų čia nėra daug, nes žemi pastatai nuolat griaunami statant aukštesnius. Aplankėme per Antrąjį pasaulinį karą apgriautą, bet iki šių dienų išlikusį seniausią ir ilgiausiai Honkonge veikusį Viktorijos kalėjimą. Kalėjimas buvo baigtas statyti 1842 m. ir pastate iki šiol matomas Viktorijos laikų architektūros fasadas. Stendas ant sienos skelbia, kad čia kalėjo ir Vietnamo revoliucionierius Ho Ši Minas (Hồ Chí Minh).
1995 m. kalėjimo pastatas kartu su šalia veikusia Centrine policijos nuovada bei Centriniu magistratu buvo paskelbti saugomais paveldo objektais. 2018 m. pabaigta pastatų renovacija ir kompleksas atidarytas kaip Tai Kwun paveldo ir menų centras.
Kalėjimas buvo baigtas statyti 1842 m. ir pastate iki šiol matomas Viktorijos laikų architektūros fasadas.
Dabar čia dar viena poilsio ir kultūros stotelė skubančiame mieste. Kieme pridėta šezlongų, kuriuose gali sudribti pailsinti kojas panorę turistai. Į galeriją kviečia kostiumėliais vilkinčios darbuotojos, o po dalyje kalėjimo patalpų įsikūrusį muziejų vedžiojamos smalsuolių grupės. Paslampinėti kiemais bei koridoriais galima be jokių gidų.
Vienu metu pasijutau lyg mūsų irgi uždarytame Lukiškių kalėjime – menas, muzika, o kartu ir istorija apie čia kalėjusius nusikaltėlius ar tiesiog imigracijos taisykles pažeidusius asmenis. Įvairialypiai jausmai.
Geriausia, kai dangoraižiai turi ertmes praskristi drakonams
Kadangi visiems gyventojams kažkaip reikia sutilpti tokiame nedideliame teritorijos plote, Honkongas taip pat gali didžiuotis didžiausiu aukštų dangoraižių (virš 150 m) skaičiumi. Tokių čia yra virš 480.
Toliau nuo centro nutolusiuose rajonuose dangoraižiai labai paprasti, net nuobodūs ir kartais primena tik aukštas mūsų Fabijoniškes ar Pašilaičius. Namas prie namo, net be platesnių vidinių kiemų, kad tik kuo daugiau gyventojų rajone sutilptų. Tuo tarpu kuo arčiau centro, tuo įdomesni ir pastatai.
Energetiškai geriausi pastatai tie, kuriuose paliktos ertmės drakonams praskristi.
Dažnai dangoraižiai projektuojami laikantis senosios kinų praktikos dėl įvairių pastatų ir objektų darnos fengšui. Tariamasi su išmanančias ekspertais, parenkamos tam tikros sėkmingos formos, prie durų pastatomi liūtai, simbolizuojantys turtą ir klestėjimą.
Gerai, kai pastatas yra prie tekančio vandens arba bent šalia turi baseinėlį ar fontaną. Atsigerti tokio vandens iš kalnų gali atskristi ir laimę nešantis drakonas, o miestas neturi pastoti jam kelio. Užtai energetiškai geriausi pastatai tie, kuriuose paliktos ertmės drakonams praskristi.
Skaičiaus 4 tarimas panašus į žodžio „mirtis“, todėl jis laikomas nelaimingu.
Po to nebestebina ir kiti Honkongo prietarai. Pastatuose dažnai nėra jokių su skaičiumi 4 susijusių butų numerių ar net aukštų. Skaičiaus 4 tarimas panašus į žodžio „mirtis“, todėl jis laikomas nelaimingu. Dar nelaimingesnis skaičiaus 14 skambėjimas, kuris verčiasi kaip „būtinai mirsi“ arba 24 – „lengva mirti“, todėl ne tik viešbučiai, bet net ligoninės tokių numerių vengia.
Honkonge įdomu, bet vaikams vis tiek labiau patinka Lietuva
Honkonge mokėmės kiniškos arbatos ceremonijos ir nustebome, kad pirmą kartą užpiltas karštas vanduo nupilamas, nes juo tik nuplaunami arbatos lapeliai. O jau po antro užplikymo arbatą galima gerti. Nupiltas vanduo irgi išnaudojamas – jame reikia pamirkyti arbatos puodelius, kad sušiltų ir tai padėtų dar geriau atskleisti arbatos skonių ir kvapų gamą.
Nors turėjome tik keletą dienų, pasistengėme kuo daugiau pamatyti. Nors teritorija labai kalvota, nuolat laipioti laiptais tarp žemiau ir aukščiau įsikūrusių rajonų nereikia – net lauke įrengti eskalatoriai. Didžiausia eskalatorių sistema galima nukeliauti virš 800 metrų ir pakilti 135 metrus aukštyn.
Be to dar yra metro, funikulierius, o gatvės pilnos dviaukščių tramvajų ir autobusų. Pastarieji čia kartais laksto tokiais greičiais, kad man labai priminė knygose apie Harį Poterį aprašytą kelionę naktiniu kelių aukštų autobusu, nuo kurio skubėjimo net gatvės žibintai į šoną atšokdavo.
Kiekvieną vakarą 44 pastatai Viktorijos uosto pakrantėje dalyvauja sinchronizuotame šou „Šviesų simfonija“, kurį Guinnesso rekordų knyga yra paskelbusi didžiausiu tokiu šou pasaulyje. Mane, tiesa sakant, šviesų pasirodymas šiek tiek nuvylė, nes kažkodėl buvau prisigalvojusi, kad bus ir fejerverkai bei mąsčiau, kad dar fontanai uoste labai įspūdingai atrodytų.
Deja, teko mėgautis tik pastatuose mirgančiomis spalvotomis šviesomis bei kartais pasirodančiais lazerių blyksniais. Matyt, kelionėse jau išlepau nuo įspūdingų objektų. O ir vaikai Honkonge paskelbė savo patriotinius jausmus atsidusdami: „Čia gražu, bet ne taip gražu kaip Lietuvoje“.
