Pirmąją istorijos dalį skaitykite čia.
Vietiniai skrydžiai. Australija tikrai labai didelė. Bet didieji miestai įsikūrę pakrantėse. Todėl įveikiant didelius atstumus, tenka daug skraidyti. Yra keturios pagrindinės vietinių skrydžių bendrovės, kurių maršrutai apima beveik visą Australijos teritoriją ir greta esančias salas. Aviakompanijos „Virgin“ ir „Qantas“ yra patogios, bei skirtos keleiviams, kuriems patinka komfortas. Aišku į bilieto kainą įskaičiuotas ir bagažas.
Jei susiruošei persikelti ilgesniam laikui ir susikaupė daug daiktų, turi didelę šeimą arba esi senyvo amžiaus australas, o taip pat jai esi banglenčių sporto mėgėjas ar slidinėtojas, tai šios avialinijos tau labai tinkamos. Kitos tankiai skraidančios aviakompanijos yra „Jetstar“ ir „Tigerair“. Na toks mūsiškių „Ryanair“ ar „Wizzair“ atitikmuo. Tik už bagažą reikės susimokėti. Šiomis avialinijomis skraido daug studentų ir imigrantų. Komforto tikrai mažai, bet įmanoma keliauti. Yra dar labai daug mažų bendrovių su mažais lėktuvėliais, kurių skraidymo maršrutai driekiasi į retai apgyvendintas arba sunkiai pasiekiamas vietoves.
Maistas. O tai jau labai atskira specifinė tema. Kainos normalios, tokios beveik „kaip Lietuvoje“. Bet pasirinkimas tikrai didesnis. Visko daug ir viskas šviežia. Gatvės maistas labai įvairiatautis. Yra skirtingų Indijos, Kinijos, Korėjos, Malaizijos ir kitų šalių regionų virtuvių.
Gurmanai arba rašantieji apie maistą turėtų ką veikti. Melburno turguje beveik prieš prekybos laiko pabaigą, paleidžiamos visos kainos. Nes viskas turi būti šviežia. Ir mangų, ir avokadų, ir kitokių nematytų vaisių ar daržovių dėžė, kuriose puikuojasi nuo keturių iki aštuonių vienetų, kainuoja apie nuo 3 iki 5 eurų. Ir parduodami ne kokie nors neprinokę ar sudaužyti valgomieji, bet tokie gražūs bei tinkami vartojimui. Taip pat Australija vegetarų ar veganų džiaugsmo šalis, nes visko daug, o taip pat labai įvairių produktų siūloma ir parduotuvėse, ir gatvės greito maisto prekybos vietose.
Oras. Lietus šiose žemėse tikrai yra labai laukiamas. Nors Sidnėjuje atvykimo dieną smarkiai lijo, o kitomis dienomis lietaus buvo daug, centrinėje Australijos dalyje užsitęsusi sausra. Kiek teko girdėti, ūkininkai masiškai pjauna gyvulius, nes nėra jiems maisto bei vandens. Viskas išdžiūvę.
Žmonės iš pakrančių aukoja pinigus, už kuriuos perkamas šienas gabenimui į centrinę Australiją. Bet tai tik trumpalaikė pagalba, kurios neužtenka. Šios sausros padariniai ilgainiui atsilieps visos Australijos ūkiui. Net viešbučiuose, kuriuose vėliau tenka apsistoti, visur yra užrašai „Prašome maudytis ne ilgiau trijų minučių“ ir „Taupykite vandenį, nes jo labai trūksta“.
Viešbučiai. Jų daug ir labai įvairių. Tačiau kainos aukštos, tad tenka ilgai paieškoti gerokai dar prieš kelionę kokios nors gyvenamosios vietos netoli centro. Didžiuosiuose miestuose geriausi viešbučių pasiūlymai išgraibstomi akimirksniu. Nes daug keliautojų – tiek atvykėlių turistų, tiek vietinių.
Labai daug keliaujančių mokyklų grupių, kurie, kaip paaiškėja vėliau, atvyksta porai dienų pagal įvairias mokymo programas. Nusiaubia viską pribarstydami bulvių traškučių ir neaiškios kilmės maisto likučių, gausiai būriais bėgioja po viešbučius ir naktimis atidarę langus šūksniais susikalba su kituose aukštuose apsigyvenusiais bendraklasiais. Vidutinės klasės viešbučių kambariai maži. Juose telpa tik lova bei stalas, o dušas ir tualetas dažniausiai yra bendras. Tačiau viskas labai švaru. Teko tikrai kelis kartus matyti, kai naktį valytojai sėkmingai viską šveitė labai tyliai bei greitai.
Vietinis transportas. Kiekvienas miestas turi savo vietinio transporto korteles, kuriomis galima naudotis visose transporto priemonėse, ar tai būtų autobusas, tramvajus, keltas, traukinys ar kažkas panašaus į metro. Kortelės galioja ir užmiestyje, kuris gali būti nutolęs 50 ar 80 kilometrų nuo centro. Kortelės priliečiamos prie nuskaitymo terminalų įeinant į transporto stotį arba jai nėra stoties, tai tiesiog transporto priemonėje. Tokia pati procedūra atliekama išeinant iš stoties ar išlipant iš transporto. Vieno atžymėjimo kaina apie du eurus.
Melburnas. Skrendame su „Tigerair“ avialinijomis. Apsistojame viešbutyje netoli centro ir iš karto puolame ieškoti maisto. Nusėdę kažkur gatvės virtuvėje su daug žadančiu pavadinimu „KungFu“, kramsnodami nuostabius veganiškus mėsainius, skambučiais deriname visus būsimus susitikimus. Žiūrint į „Google Maps“ jau aiškėja, kad teks labai toli važinėti – Melburnas yra didelis plačiai išsidriekęs miestas, o 80 kilometrų nuo centro labai normalus atstumas. Tada tik supranti, kodėl Australijoje tiek daug didelių keturiais ratais varomų mašinų. Pro šalį nesustojamu srautu traukia miestiečiai, kurių rasės įvairumas vėl priverčia užduotį klausimą: kas yra australas?
Anksti ryte judame traukiniais ir autobusais į svečius pas beveik prieš metus mirusio Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio (visų vadintu tiesiog „Gabrys“) sūnų Gabrieliu Žemkalnį Jr. Dar praėjusiais metais pavyko į Lietuvą atgabenti antinacinio pasipriešinimo dalyvio archyvo dalį. Buvau paskutinis oficialus asmuo, kuris aplankė Gabrielių Žemkalnį ligoninėje.
Teko daug bendrauti su jo žmona Danute. Skambindamas iš Lietuvos nuramindavau, kad tikrai atvyksiu susitikti bei paimti likusių dokumentų. Danutė Žemkalnienė sirgo. Bet sakė, kad tikrai sulauks. Nesulaukė. Prie namų pasitinka Gabrielius Jr. Jau sudėliota ant stalo įspūdinga krūva dokumentų transportavimui į Lietuvą. Viską atidžiai peržiūrinėdami rūšiuojame. Kaip tik Kauno „Pienocentro“ rūmuose vyksta Lietuvos literatūros ir meno archyvo paroda „Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Architekto archyvas“, kurioje eksponuojama apie 1000 dokumentų.
Atrinkinėjant eksponatus parodai, buvo iškilę neatsakyti klausimai apie architekto gyvenimą Australijoje bei jo grįžimą į Lietuvą. Pvz. Kas ta paslaptinga moteris, kurią jis sutiko Prancūzijoje? Ką jis dar projektavo Australijoje? Kuo užsiėmė lietuvių bendruomenėse? O ir Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio veikla yra mažai tyrinėta. Tikiu, kad ateityje bus įdomių reikalų ir netikėtų atradimų. Kažkaip nesijaučiu atliekantis kokį nors svarbų darbą, bet kai pagalvoji, tai ieškome prarastos arba neatrastos istorijos. Kaip kokie specialūs agentai, skridome 15000 kilometrų pasiimti informacijos.
Ant stalo dokumentų gausėja, o galvoje jau kirba mintis kaip visą tai reikės nugabenti iki traukinių stoties, nes artimiausias pašto skyrius tikrai nėra lengvai pasiekiamas. O tada prasideda skubėjimas „pirmu kosminiu greičiu“, nes Gabrielius, žvilgterėjęs į laikrodį, ramiai praneša, kad artimiausias traukinys už 18 minučių, o kitas tikrai bus negreitai. Ir pasiūlo mus nugabenti į traukinių stotį.
Įvyksta kritinė evakuacija, kurios metu skubiai viskas sudedama į dėžes bei maišus su Australijos vėliava, sėdama į mašina ir važiuojama. Pirmą kartą matau taip gerai ir greitai vairuojantį vietinį gyventoją, kuris atrodo žino kiekvieną žiedinės sankryžos išlenkimą ir ne vietoje stovintį transportą. Lekiame „su vėjeliu“ tvirtai įsikabinę į visas įmanomas rankenas, o trumpos „teleportacijos“ metu dar pasikalbame apie gyvenimą.
Artėjant prie stoties matome jau atvažiavusį traukinį, kuris tikrai nelaukia lekiančių su dėžėmis ir tabaluojančiais maišais, ant kurių vis tiek išdidžiai mėlyname fone plevėsuoja Australijos vėliava. Gabrielius dar spėja sušukti „Ate“, o beveik pajudėjusį traukinį sustabdo paslaugus tatuiruotas ir gerokai įgėręs linksmas vietinis gyventojas, kuris paslaugiai atsistojęs tarp užsidarančių durų įsirėmęs jas prilaiko, kai uždusę nešikai įlekia į vidų. Paslaugusis traukinio papildomas „stabdis“ šypsosi patenkintas, tarsi atlikęs didvyrišką darbą bei įsirašęs daug karmos taškų. Tada atsisėdęs viduryje vagono atsidaro alaus ir iš toli sušunka „Welcome“. Melburne labai karšta.
Vakare iki vėlumos dar kartą atidžiai viską peržiūrinėdami pakuojame dokumentus į specialias Australijos pašto dėžes. Pabaigus darbus, prasideda maisto medžioklė.
Ryte keliaujame į paštą įsirėžę tempdami dėžes, o po oficialių visokių blankų užpildymo, išsiunčiame viską į Lietuvą. Pakeliui užsukame į bažnyčią pasižvalgyti po tenykštį neobaroką, o prie įėjimo pasitinkantis skelbimai atrodo keistai. Bet tai Australija. Skamba telefonas ir kitoje belaidėje pusėje pasigirsta džiaugsmingas šūksnis – „Blažiūnas?“. Skambina Mindaugas Simankevičius. Siūlo dar šiandien vakare susitikti ir pakalbėti apie ruošiamą perduoti jo tėvo grafiko Viktoro Simankevičiaus archyvą.
Sutariame susitikti centrinėje Melburno traukinių stotyje po laikrodžiu. Sutartu laiku atvykstame. Nieko nėra. Tik nenutrūkstamas srautas linksmai nusiteikusių turistų slenka pro šalį. Virš mūsų didelis laikrodis. O visa senoji traukinių stotis „paslėpta“ po dar didesnio pastato skliautu. Mindaugo nėra. Vėl skamba telefonas. Pasirodo yra kelios stotis „beveik“ centrinės. Ir visose yra laikrodžiai.
Skubiai keičiama susitikimo vieta ir naujas taškas yra prie kažkokio paminklo šalia remontuojamo pastato. O žmonių gausėja. Nes vakaras. Nes visi eina linksmintis. O tada pasirodo Jis-senas geras hipsteris poilgiais pražilusiais plaukais po kepure, odinę striukę užsivilkęs ir atrodantis, kaip grojantis ilgai gyvuojančioje gero roko grupėje.
Džiaugsmingo pokalbio lydimi, žingsniuojame po miestą. Mindaugas kaip koks užkietėjęs melomanas, vedžioja po paslaptingiausias Melburno vietas, kuriose yra įamžinti įvairių muzikos atlikėjų atminimas. Nusėdame kažkokiame „Cherry“ bare AC/DC gatvėje, kur lėtai gurkšnodami kalbame apie lietuvių gyvenimą Australijoje. Pokalbius pertraukia ant scenos užlipę groti „The Strokes“. Taip taip, tie patys.
Pirmosios girdėtos dainos ir negausiai susirinkę kartu dainuojantis klausytojai nuteikia pamaldžiai. Galvoju, kokio velnio jie groja Melburne kažkokiame bare? Už 10 eurų? Kas jiems negerai? Ant scenos gausiai viskį tiesiai iš butelio gurkšnojantis vokalistas tarsi patvirtina kirbančią mintį, kad jie jau praeitis ir yra tik savo šlovės šešėliai? Mindaugas palaimingai šypsosi. O tada lyg tarp kitko prasitaria, kad paerzins savo sūnų, kad štai netyčia buvo „The Strokes“ koncerte. Va taip vat ėjo gatve su draugais iš Lietuvos, užėjo į barą, o ten Jie – „The Strokes“, surenkantis tūkstantines minias stadionuose. Ir tik už 15 Australijos dolerių.
Mindaugas man atrodo kaip koks dievas, staiga nusileidęs atgaivinti pavargusias sielas. O tada legenda žlunga ir akis temdęs euforijos rūkas prasisklaido, kai kartu išėjęs parūkyti įgarsintojas prasitaria, kad čia tik viso labo kažkokie „The Smokes“, grojantis geriausius „The Strokes“ hitus. Visiškas Tribute. Po koncerto atsisveikiname viską apkalbėję dėl rytojaus. O vakarinis Melburnas žavus.
Rytas prasideda eiline tirpios kavos doze. Užkandai yra ant paskrudintos duonos riekių užteptas džemas. Tai vadinamieji stiprūs pusryčiai vidutinio lygio viešbučiuose. Stipriai užkandę judame link Mindaugo Simankevičiaus gyvenamosios vietos. Vėl daug persėdimų, bet autobusai ir traukiniai komfortiški.
Vėluoti mūsų komandai jau tapo įprasta rutina, nes važiuojant didelius atstumus visuomeniniu transportu kažkaip negalime atvykti beveik laiku. Ilgai vaikštome po gatvę, bandydami surasti reikiamą namą pagal nepastebimą numeraciją. Mūsų blaškymąsi, šiek tiek primenanti Pokemonų gaudymą, atidžiai stebi basas dreduodas vaikinukas, kuris pagaliau atsiplėšia nuo stebėjimo tašku tapusio medžio, ir atsargiai, lyg sėlinantis tigras, prieina arčiau. Viltingai pakėlę akis nuo išmaniuosiuose telefonuose įjungtų žemėlapių, bandome paklausti kur yra toks namo numeris. O jis lyg niekur nieko sako mums „Labas“. Ir šypsosi. „Jūs pas Mindaugą?“. Linktelėję galvomis slenkame paskui. Prie namo pasitinka Mindaugas, kuris jau išdėliojęs ant stalo visą savo tėvo Viktoro kūrybą.
Nuo pirmųjų grafikos darbų apžiūrėjimų liekame gerokai nustebinti. Aikčiodami kilnojame popieriaus lapus, o Mindaugas, lyg tai jam būtų jau tapę kasdieninių užsiėmimu, pasakoja apie tėvo kūrinius. Tada vėl supranti, kiek mes mažai žinome apie Australijos lietuvius. Prieš mus tikrai labai vertingi ir įdomūs meno kūriniai.
Mindaugas tarsi vėl pakartoja jau kelis kartus girdėtą tekstą, kad čia gyvenę lietuviai nevertinio tėvo kūrybos. Nes jis buvo jiems per daug modernus, per daug nesuprantamas, per daug nelietuviškas. Tiesiog toks pasaulietis. Bandome įrodyti, kad visą Viktoro Simankevičiaus kūrybą turi pamatyti Lietuva ir pasaulis. Mindaugas tyli apmąstymuose, bet vėliau sutariame dar kartą susitikti.
Kitą dieną keliaujame į Melburno lietuvių bendruomenės klubą, kur mūsų laukia Australijos lietuvių bendruomenių pirmininkas Andrius Vaitiekūnas. Taip pat čia turi būti ir Algis Karazija, su kuriuo jau senokai susirašinėjama. Algis labai aktyvus „Facebook‘e“, o ir šiaip yra „prie muzikos“. Lietuvių klubas įsikūręs netoli centro judrioje gatvėje.
Surasti galima greitai pagal iškabą ar pagal įėjimą puošiančius Gediminaičių stulpus. Klubo vidus išpuoštas tikrai gausiai įvairiais lietuviškais simboliais ir, sprendžiant pagal ant pašto dėžučių išvardintų organizacijų kiekį, Melburno lietuvių bendruomenė gyvuoja puikiai. To jiems ir linkime.
Šiandien Melburno lietuvių klube maistą ruošė organizacija „Graži Lietuva“. Meniu yra silkė su bulvėmis ir burokų mišraine, koldūnai su mėsa ir varške, „Tinginys“, kava ir arbata. Prie baro stovintis augalotos vaikinas, tikrai drąsiai pagal išvaizda primenantis ar krepšininką, ar australietiško futbolo žaidėją, pilsto lietuvišką alų ir „Krupniką“. Kolegė paima koldūnus su varške ir po pirmųjų kąsnių informuoja, kad tikrai labai saldu.
Salėje susirinkę gal apie trisdešimt žmonių intensyviai diskutuoja įvairiais organizaciniais reikalais. Na, toks tikras pokalbių klubas. Užverda kalbos ir prie mūsų stalo, kur kaip koks specialusis agentas, pradedu pasakoti kokie reikalai kamuoja kitas lietuvių bendruomenes. Po šimts pypkių, kaip ten viskas sudėtinga. Mūsų pokalbį už poros stalų atidžiai stebi vieniša senyvo amžiaus moteris. Tiesiog sėdi viena ir graudžiai žiūri. Kolegė prieina pakalbinti vienišosios, o vėliau pasakoja, kad jos draugės tiesiog neatėjo. Kad jos nuo seno yra keturios neišskiriamosios, o jos ėmė ir neatėjo. Liūdna.
Pokalbiams išsekus, o mūsų pašnekovams pasitraukus su įvairiais reikalais skirtingomis kryptimis, traukiame į biblioteką. Žiūrinėjame sukauptas knygas ir tyrinėjame gilesnį lentynų turinį.
Pirmieji atradimai nustebina, kai apatinėse lentynose surandame irstančiuose maišuose šūsnis įvairiausių dokumentų, tarp kurių ankstyvieji VLIK‘o, Lietuvių kultūros fondo, Melburno ir kitų miestų lietuvių bendruomenės veiklos dokumentai. Biblioteką prižiūrinti Eva stebisi, iš kur tie dokumentai galėjo atsirasti, nes ji niekada jų nepastebėjusi, o mes labai džiūgaujame. Eva dar prideda „alyvos į ugnį“ nusistebėdama „kaip keista, kad tai dar neišmetė“. Sutariame sugrįžti paimti surastus dokumentus, kai gausime pritarimą iš vadovybės.
Kitą dieną važiuojame aplankyti Algio Karazijos. O Algis ... ruošiasi gyvenimui Lietuvoje. Daug daiktų jau supakuota į dėžes, bet specialiai mums dar palikęs peržiūrai įvairius savo mamos susirašinėjimus su giminėmis Lietuvoje. Įduoda mums kai kurių dokumentų kopijas, kurias turime perduoti prof. Vytautui Landsbergiui.
Žiūrinėjant ant sienų kabančius paveikslus, netikėtai aptinku Vilniaus vaizdus. Nustembu tikrai, nes tai mažai tyrinėto Vilniuje dirbusio architekto Zigmunto Mečislovo Čaikovskio darbai. Kada nors, kai jau Algis bus Vilniuje, dalis matytų dokumentų bus pasiekiama tyrinėtojams.
Važiuojame vėl į Melburno lietuvių klubą, kuriame mūsų laukia Algis Šimkus. Jo „palaiminti“ surenkame Melburno bibliotekoje aptiktus dokumentus ir traukiame į paštą. Po jau įprastų dokumentų pildymo procedūrų, viskas iškeliauja į Lietuvą. Prieš tolimesnę kelionę dar spėjame aplankyti aukščiausiame Melburno dangoraižyje įrengtą apžvalgos aikštelę, susitikti su Mindaugu Simankevičiumi, pamatyti į Melburno įlankos vandenis nusileidžiančią saulę ir viskas. Rytoj laukia Adelaidės miestas.
