Metinė prenumerata tik 7,99 Eur. Dabar tikrai ne metas nustoti skaityti!
Išbandyti
Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Į Baltarusiją be vizos: apie priekabius pasieniečius, nuostabiąją Belovežo girią ir „robotuką“ Senį Šaltį

Šį pasakojimą norėjau pavadinti „Kartą Baltarusijoje“, tačiau gerai pagalvojusi supratau, kad Baltarusijoje aš nebuvau – pusdienį praleidau tik labai nedidelėje jos dalyje – Belovežo girioje, kuri kaip ir dar vienas miestas – Gardinas – šiemet buvo atverta turistams, norintiems į Baltarusiją atvažiuoti be vizos.
Keturios valandos Belovežo girioje
Keturios valandos Belovežo girioje / 15min koliažas

Tiesa, tai, kad apie bevizį režimą šalis garsiai trimituoja visam pasauliui ir skelbiasi tapusi „atvira turistams“, yra gerokai per stiprus apibūdinimas. Man regis, Baltarusijos turizmo atstovai pamiršo apie tai pranešti pasieniečiams, su kuriais tie turistai pirmiausia ir pasisveikina.

Nelemtas brūkšnelis pavardėje

Į šią kelionę kartu su pilnu autobusu „Eura Travel“ klientų vykome visa šeima: aš, vyras ir mūsų 5-metė dukra. Tuoj paaiškinsiu, kodėl į Baltarusiją vežiausi ją: todėl, kad pagrindinis kelionės akcentas buvo viešnagė pas baltarusišką Senį Šaltį ir jo anūkę Snieguolę. Pasimatymo su „Diedu Marozu“ laukė ne tik ji – autobuse beveik visi keleivių ekipažai buvo su vienu ar dviem vaikais.

Deja, užbėgdama įvykiams už akių pasakysiu, kad su Seniu Šalčiu vaikai spėjo tik pasisveikinti ir atsisveikinti. Ilgiau pabūti jo svetingoje rezidencijoje trukdė ne tik lietus, tamsa, bet ir tai, kad reikėjo suspėti į Pererovo-Belovežo pasienio postą, kuris dirbo tik iki 20 val. Baltarusijos laiku.

Kitą dieną postas apskritai nedirbo, be to, mūsų leidimas būti Baltarusijoje galiojo tik vieną dieną, taigi, vėluoti neturėjome net teorinės galimybės. O ir nesinorėjo. Ypač, kai vos atvažiavę supratome, kad ūsuoti lyg iš senų sovietinių kino filmų dėdės pasieniečiai nelinkę juokauti.

Kad baltarusių pasieniečiai nemėgsta skubėti ir itin kruopščiai įvertina į Baltarusiją atvykstančius užsieniečius, kelionės vadovas mus perspėjo jau autobuse. Gavome detalią instrukciją, kaip užpildyti dokumentus (juos, beje, ir pildėme autobuse, nes norėjosi sutaupyti laiko), kaip elgtis ir nesielgti pasienio ruože.

Pasinaudoti beviziu įvažiavimu galima vykstant per pasienio kontrolės punktą Pererovas-Belovežas, kuris yra pasienyje su Lenkija. Tad išlipę iš autobuso pirmiausia visi susipažįsta su lenkų pasieniečiais. Pastarieji „sliekų“ neieško – paprastai užtenka parodyti savo pasus ir leidimą bei keliauji toliau – pas baltarusius. Mūsų atveju patekti pas lenkus nebuvo paprasta – pasirodo, kažkas iš anksčiau ėjusių „užstrigo“ pas baltarusius, taigi, strigo ir visi kiti laukiantys. Gyvoje eilėje švelniai purškiant lietui stovėjome keliolika minučių.

Kur kas ilgiau viskas vyko jau perėjus į Baltarusijos pusę. Ten vaikai, paaugliai, dėdės, tetos, draugiškai išsirikiavę ant laiptų laukė, kol niekur neskubantys baltarusių pasieniečiai iškraustys turistų krepšius, patikrins jų dokumentus, apieškos. Tiesa, kartais pasieniečiai dėl jiems vieniems suprantamų priežasčių kai kurių turistų neapieškodavo, apžiūros išvengdavo ir jų krepšiai.

Atrodo, jog tokia procedūra neturėtų užtrukti ilgiau nei keletą ar keliolika minučių. Deja... Į vidų buvome įleidžiami po 5–6 asmenis. Patekusi ten su savo šeimyna netrukus sužinojau, kad „kažkas negerai su mano dokumentais“. Na, galvoju, dabar man šakės: iškraustys kuprinę, ras fotoaparatą, papildomas baterijas, diktofoną, internetą ir pradės klausinėti, ko man čia reikia.

Kuprinės turinys pasieniečių nesudomino. Tačiau mano pavardė – net labai. Pasirodo, jų aparatas „nenuskenavo“ brūkšnio, esančio tarp mano dvigubos pavardės. Prie langelio pasikvietęs pareigūnas aiškino, jog „teks padaryti naują leidimą“. Tai reiškė, kad viduje turėsiu praleisti daugiau laiko, nei planavau. „Вам придется ждать мамуля“ – draugiškai šyptelėjęs paaiškino pasienietis. Kartu su manimi lūkuriavo ir dar viena lietuvė, kurios pavardė anksčiau į Baltarusiją siųstame ir suderintame įvažiavimo leidime per klaidą buvo parašyta su -i – raide, o ne -ie-.

Naujų leidimų laukėme maždaug 30 minučių. Nedaug? Na, man, stovėjusiai pastato viduje, kur, nors ir nešildoma, bent jau nelijo ant galvos, tas pusvalandis neatrodė labai ilgas.

Bet tiems, kas dėl mano „užlaikymo“ stovėjo lauke, jos turėjo prailgti. Priminsiu, kad šiuo, prieškalėdiniu, periodu į Belovežo girią važiuoja daug moksleivių ir vaikų grupių. Išstovėti ramiai eilėje nevaikštant nė žingsnio į šoną, jiems turėjo būti labai sunku. O kad nukrypti nuo taisyklių negalima, įsitikinome savo akimis: vos dvi mergaitės pavaikštinėjo maždaug 100 m atstumu nuo laiptelių, netruko susipažinti su jaunu, bet ginkluotu pasieniečiu, kuris dar kartą paaiškino, kur stovėti galima.

Mūsų grupės vadovas, kuris Belovežo girioje su turistais iš Lietuvos lankėsi ankstesnį savaitgalį, pasakojo, jog pasieniečiai nesupranta ir kitokių turistų iš Europos Sąjungos „bajerių“. Todėl daugybę kartų buvome perspėti nefotografuoti teritorijoje jokiomis priemonėmis. „Už tai galima gauti baudą arba mažų mažiausiai papildomą valandą pasienio poste“, – kartojo jis. Ir, patikėkit, juokauti tikrai nesinorėjo. Nors mums grįžtant į Lietuvą vaizdelis prie Baltarusijos pasienio posto prašyte prašėsi įamžinamas, nes priminė sceną iš serialo apie vargšus imigrantus iš Meksikos, nelegaliai kertančius JAV sieną.

Daugybę kartų buvome perspėti nefotografuoti teritorijoje jokiomis priemonėmis. „Už tai galima gauti baudą arba mažų mažiausiai papildomą valandą pasienio poste“, – kartojo mūsų grupės vadovas

Visiškoje tamsoje keliasdešimt žmonių iš dviejų turistinių autobusų buvo išsirikiavę prie tvoros, kurios vienintelius vartelius saugojo ginkluotas jaunas baltarusis. Namo norinčius pavargusius lietuvius „skalbė“ lyg iš kibiro pilamas lietus, o pasislėpti nuo jo galėjai tik po savo skėčiu – jokio stogelio nėra, suoliuko ar bent akmens – taip pat. Tad užmigus vaikui ant rankų teko improvizuoti. O galiausiai – net maldauti pasieniečio, kad įleistų greičiau. ​

Jei galvojate, kad keliaudami ne su turistine grupe, bet savarankiškai, visų šių nesklandumų išvengsite, klystate.

Automobiliu kirsti sienos, neturėdami vizos, negalite. O prie šio pasienio posto palikti automobilių taip pat negalima. Artimiausia aikštelė – maždaug už 2,5 km. Nuo ten pasiekti pasieniečius turėsite savomis kojomis (maršrutiniai autobusai nevažiuoja) arba taksi.

Panaši situacija ir kitoje pusėje, t.y. Baltarusijoje: nuo pasienio posto iki artimiausio kaimo, kuriame galima apsigyventi, keliolika kilometrų. Maršrutiniai autobusai važiuoja du kartus per dieną. Išeitis šiltuoju paros metu – dviratis. Juolab kad, kaip tikino vietinė gidė, Belovežo girioje esančiuose kaimuose netrūksta nakvynės vietų – yra net keli skirtingų žvaigždučių skaičių viešbučiai. Pigiausiuose nakvynės kaina prasideda nuo 16 Baltarusijos rublių, t.y. maždaug 8 eurų, už naktį žmogui.

Turistinis maršrutas pagal baltarusius: tėvams samanė, vaikams – Senis Šaltis

Raimondos Mikalčiūtės-Urbonės/15min.lt nuotr./Ekskursija baltarusiškose „Rumšiškėse“
Raimondos Mikalčiūtės-Urbonės/15min.lt nuotr./Ekskursija baltarusiškose „Rumšiškėse“

Apie ilgąją kelionės dalį papasakojau, o dabar – apie trumpą, bet linksmą viešnagę pas baltarusius. Pagal planą Belovežo girioje turėjome praleisti 6 valandas, bet dėl to, kad pasienyje užtrukome ilgiau, nei planuota, ekskursinė programa sutrumpėjo iki 4 valandų ir buvo greita.

O objektai, švelniai tariant, tokie, kad nori nenori pradedi galvoti: jei tai geriausia, ką jie turi ir rodo turistams, galbūt kol kas jie nelabai supranta, ko tie turistai nori. Kaip pasakojo kelionės vadovas iš Lietuvos, visa programa iš anksto buvo detaliai suderinta su baltarusiais – jie ir vedė ekskursiją rusų kalba Baltarusijoje. Net autobusas buvo vietinis. Mūsiškis, atvežęs iki Lenkijos-Baltarusijos sienos, kartu su vairuotoju liko Lenkijoje.

Pirmas objektas – Chutorok. Iš esmės jis yra sumažintas Rumšiškėse esančio Lietuvos liaudies ir buities muziejaus variantas. Tik ten galima išvysti baltarusišką kaimą.

Raimondos Mikalčiūtės-Urbonės/15min.lt nuotr./IMG_1100
Raimondos Mikalčiūtės-Urbonės/15min.lt nuotr./Baltarusiškos Rumšiškės Belovežo girioje

Vietinis gidas, savo konkretumu ir šaltumu labiau primenantis kariškį nei gidą, detaliai papasakojo apie baltarusiško kaimo šaknis: pradedant vietiniais prietarais (į naują namą per slenkstį pirmą leisdavo katę – nes tikėjo, kad pirmas peržengęs jį mirs, o katės juk turi 7–9 gyvybes), baigiant paaiškinimu, kodėl baltarusiai, skirtingai nei kitos slavų tautos, ikonas namuose ne kabindavo ant sienų, bet statydavo ant lentynėlių ar palangių (jei smalsu, atsakymas – nes už paveikslų ir ikonų mėgdavo įsikurti protėvių dvasios. Tai negi jas prispausi prie sienos).

Raimondos Mikalčiūtės-Urbonės/15min.lt nuotr./IMG_1082
Raimondos Mikalčiūtės-Urbonės/15min.lt nuotr./Baltarusiškas „altorėlis“ – ikonų baltarusiai nekabina ant sienos, bet pastato

Apžiūrėjome ir vietines stakles, verpimo ratelius, lopšį, miegamojo lovą, kurios čiužinys – šiaudinis.

Parodė ir senovinius batus, kuriuos į Baltarusiją po vieno iš karų į nelaisvę paimti rumunai siuvosi iš padangų. Juokais juos pavadinome „crocs'ais“ (visgi guminiai), o oficialus jų pavadinimas – „rumunų belaisvių batai“.

Raimondos Mikalčiūtės-Urbonės/15min.lt nuotr./IMG_1089
Raimondos Mikalčiūtės-Urbonės/Batai iš padangų gumos

Vėliau laukė „desertas“ – etnografinio kaimo atstovė pasakojo apie tai, kaip pasigaminti tikros baltarusiškos naminukės. Taip pat, kaip ir Lietuvoje, Baltarusijoje draudžiama gaminti ir juolab platinti naminę degtinę. Tačiau šiame kaime tai leidžiama daryti. Viskas, aišku, turistiniais tikslais.

Raimondos Mikalčiūtės-Urbonės/15min.lt nuotr./IMG_1095
Raimondos Mikalčiūtės-Urbonės/15min.lt nuotr./Baltarusiškos degtinės ekspertė užtikrino, jog gerti ją sveika

„Baltarusiška degtinė tokia lengva, kad iš vakaro jos gėrus nemažai, kitą dieną nebūna jokių pagirių. Vienintelis blogas dalykas – kad žvėriškai norisi sekso“, – rusiškai greitakalbe bėrė pasakotoja, prieš tai delikačiai pasiklaususi, ar tikrai mūsų vaikai nesupranta rusų kalbos.

Po naminukės gaminimo aparato apžiūros turistai buvo pakviesti prie stalo, tiesa, didelių vaišių nebuvo – visi gavo mini „lauknešėlį“, kuriame buvo nedidelis indelis naminukės, duonos riekė ir lašinių gabalėlis. Turiu pripažinti, kad baltarusiškos naminės degtinės skonis neprastas – priminė viskį.

Panorusieji įsigyti didesnį jos kiekį, galėjo tai padaryti vietoje – turistams buvo parduodami samanės buteliai. Gidai užtikrino, jog dėl jų pasienyje problemų nekils.

Įspūdingoji giria, kurioje vidutinis medžių aukštis – 30 metrų

Raimondos Mikalčiūtės-Urbonės/15min.lt nuotr./IMG_1077
Raimondos Mikalčiūtės-Urbonės/15min.lt nuotr./Belovežo girioje augantys medžiai stebina aukščiu. Vidutinis jų aukštis čia siekia 30 metrų

Ekskursiją tęsėme keliaudami per mišką. Belovežo giria iš tiesų įspūdinga – būtent ten norėtųsi sugrįžti ir pakeliauti be skubos, galbūt jau minėtu dviračiu.

Šįkart dėl laiko stokos į ją turėjo progą pasidairyti tik per autobuso langus, tačiau net toks pasižvalgymas paliko įspūdį. Belovežo giria užima 3 086 kvadratinių kilometrų. Belovežo giria yra didžiausias Europoje reliktinis lygumų miškas, išsidėstęs Lenkijos ir Baltarusijos teritorijoje.

Baltarusijos dalyje įkurtas Belovežo nacionalinis parkas, kurį 1992 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Miškas suskirstytas į tam tikras zonas: viena iš jų – rezervatas, kuriame draudžiama bet kokia ūkinė veikla, todėl net ir audros išvartyti medžiai paliekami pūti.

Draustinyje žmogaus veikla ir lankymasis taip pat ribojamas, tačiau nemaža dalis girios pritaikyta turizmui – išasfaltuotais keliais važinėja automobiliai, turistiniai autobusai. Nors judėjimas jais nemažas, tai netrukdo natūraliam girios ritmui, kurį diktuoja gamta. Augalų rūšių čia daugiau nei tūkstantis, grybų rūšių – per 300 ir net keliasdešimt rūšių iš jų valgomi. 40 proc. miško sudaro pušynai, 20 proc. – eglynai, o likusi dalis – mišrus miškas, kuriame yra ir beržų, ir ąžuolų, ir liepų.

Didžiausią įspūdį palieka tų medžių aukštis – vidutiniškai jie siekia 30 metrų, o kai kurie medžiai – ir 50 metrų. Vietinė gidė juokavo, kad taip jau natūraliai susiklostė: visi augalai nori gauti saulės šviesos, tad turi stengtis užaugti kuo didesni. Iš tiesų Belovežo girioje atrodo, kad net krūmai yra aukštesni.

Be to, matyti, kad tai senas miškas – vidutinis girios medžių amžius siekia 100 metų, tačiau čia auga ir 400–600 metų ąžuolų, 250–350 metų uosių, pušų, 200–250 metų amžiaus eglių.

Netrūksta čia ir gyvūnų: autobuse buvo draudžiama vaikštinėti, kad nesusižeistume, jei vairuotojui tektų staigiai stabdyti dėl į kelią išbėgusio žvėries – dažniausiai, sakoma, tai būna stirnos ir šernai, nors šioje girioje gausu ir kitokių gyvūnų – priskaičiuojama net 270 paukščių rūšių ir 59 žinduolių rūšys. Belovežo girioje gyvena ir didžiausia pasaulyje stumbrų populiacija.

Išvysti juos galima ir dalyje girios, maždaug 20 ha plote, įrengtuose lauko voljeruose. Be stumbrų šeimynos, čia galima buvo pasigrožėti laukiniais arkliais – tarpanais, stirnomis, įspūdingu ragų vainiku pasidabinusiais elniais ir briedžiais, taip pat tingiai besirąžančia lūšimi, stručiais, vilkais ir rudaisiais lokiais.

Dar gausesnę fauną, dabar jau išnykusią, bet kadaise šeimininkavusią Belovežo miškuose, galima pamatyti Gamtos muziejuje. Pirmas įspūdis – lietuviškas Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus, tik šiek tiek didesnis.

Raimondos Mikalčiūtės-Urbonės/15min.lt nuotr./IMG_1125
Raimondos Mikalčiūtės-Urbonės/15min.lt nuotr./Gamtos muziejaus ekspozicija pristato Belovežo girioje gyvenančius gyvūnus

Be to, gamtiniai eksponatai derinami su istorinėmis ekspozicijomis. Čia galima rasti ir Jogailos portretą, taip pat iki šių dienų neišlikusių įspūdingų Balstogės (Lenkija) rūmų maketą. Jie vadinti Baltuoju Versaliu.

Raimondos Mikalčiūtės-Urbonės/15min.lt nuotr./IMG_1126
Raimondos Mikalčiūtės-Urbonės/15min.lt nuotr./Gamtos muziejus Belovežo girioje

Ekspozicijos atnaujintos, šiuolaikiškos, įspūdį sustiprina įvairios garso instaliacijos. Kadangi į muziejų trumpam su gide užsukome šeštadienį, gruodžio viduryje, jis buvo pilnas moksleivių, į Belovežo girią atvykusių iš įvairiausių Baltarusijos kampelių.

Pasidomėjus, ar Beloveže visuomet tiek daug turistų, mūsų gidai sakė, jog šiuo prieššventiniu periodu kasdien apsilanko 4000–6000 žmonių. Daugiausia, žinoma, baltarusių, bet dalis jų – užsieniečiai, kaip ir mes, susigundę galimybe trumpam įkišti nosį į kaimyninę šalį ir nemokėti už vizą.

Robotuką primenantis Senis Šaltis ir 100 norų maratonas

Raimondos Mikalčiūtės-Urbonės/15min.lt nuotr./IMG_1135
Raimondos Mikalčiūtės-Urbonės/15min.lt nuotr./Senis Šaltis ir jo anūkė Snieguolė vaikams pasirodo tik tris kartus pašaukus

Svarbiausiu vienos dienos kelionės į Baltarusiją tikslu buvo Senio Šalčio (rus. Деда Мороза) rezidencija. 2003 metais Belovežo girioje įkurtas Senio Šalčio kaimelis veikia visus metus, vis dėlto didžiausias lankytojų srautas čia būna artėjant Kalėdoms ir Naujiesiems metams.

Baltarusijos turizmo svetainė skelbia, jog tai – viena lankomiausių turistinių vietų šalyje. Iš to, ką mes matėme, nesunku suprasti kodėl: čia yra viskas, ko reikia mėgstantiems šventinę pasaką. Ir tiems, kuriems patinka kičas.

Raimondos Mikalčiūtės-Urbonės/15min.lt nuotr./IMG_1133
Raimondos Mikalčiūtės-Urbonės/15min.lt nuotr./Senio Šalčio dukra Žiema

Mediniai namukai, pasakų personažai (nuo Senio Šalčio anūkės Snieguolės ir jo dukros Žiemos bei jos seserų iki zuikių ir besmegenių), kurie pasiskirstę po visą kaimelio teritoriją kviečia vaikus ir juos atlydėjusius suaugusius dalyvauti programoje: prie pasakų malūnų palikti visus blogus savo darbus, kurie bus sumalti į miltus, prie ryškiaspalvės karuselės – pašokti ir padainuoti kartu su viena iš Senelio dukrų, o perėjus 97 rastų tiltą – sugalvoti 97 norus.

Iš viso šios kelionės per Senio Šalčio kaimelį metu galima sugalvoti net 100 norų. Ir visi jie išsipildys, jei tikrai buvote geri visus metus.

Raimondos Mikalčiūtės-Urbonės/15min.lt nuotr./IMG_1131
Raimondos Mikalčiūtės-Urbonės/15min.lt nuotr./Ženklai Belovežo girioje įspėja saugotis

Reikia pripažinti, kad idėja – norų pildymas – puiki. Tačiau kai ko pritrūko. Tas „kai kas“ – šviesa: į Senio Šalčio rezidenciją atvykome pavakare, kai jau buvo pradėję temti. Tad, nors visa teritorija mirgėjo nuo įvairiaspalvių lempučių, daugumos objektų vis tiek nesimatė.

Susiorientuoti nelabai padėjo ir prie kiekvieno iš sustojimų esantis „darbuotojas“ – dažniausiai viena iš Senio Šalčio „dukterų“. Per mikrofoną rusiškai aiškindamos, ką šioje vietoje reikėtų daryti, jos tarsi žirnius bėrė žodžius ir, žinoma, nebuvo linkusios jų pakartoti. Juk po mūsų bėgte atbėgo nauja grupė, o už jų buvo dar viena...

Raimondos Mikalčiūtės-Urbonės/15min.lt nuotr./IMG_1137
Raimondos Mikalčiūtės-Urbonės/15min.lt nuotr./Su Seneliu Šalčiu ir Snieguole susikalbėti galima tik rusiškai

Paklausite, o kaipgi pats Senis Šaltis ir Snieguolė? Bijodama sumenkinti įspūdį (juk esu suaugusi ir seniai nebetikiu nei Seniu Šalčiu, nei Kalėdų Seneliu) paklausiau savo dukters.

Pasak jos, Senelis buvo keistas. Kai pagalvojau geriau, iš tiesų į akis krito ne tai, jog Senelis „dirbo“ pagal programą, bet „medinis jo balsas“: per mikrofoną kalbėdamas jis skambėjo tarsi robotas. Šiek tiek padėjo tai, kad, pritaikydamas kalbą specialiai grupei iš Lietuvos, jis prisiminė lietuviškąjį Kalėdų Senelį – Kalėdą ir net pajuokavo, kai vaikai atsakė, jog jį pamatyti galima vos kartą per metus.

„Nepersidirba jūsų Kalėda, jei tik kartą per metus galima sutikti jį. Pas mane atvažiuoti galite visus metus. Aš čia gyvenu. Tiesa, Snieguolė būna ne visada. Visa šeima susirenka tik prieš šventes“, – sakė Senis Šaltis.

Pakvietęs vaikus nusifotografuoti bendrai nuotraukai Senelis juos išlydėjo į jau minėtą norų pildymo kelionę per kaimelį. Jo pabaigoje – suvenyrų parduotuvė-elfų paštas, kuriame galima įsigyti įvairių šventinių dovanėlių ir suvenyrų. Tiesa, eurai ir banko kortelės čia nepriimami. Tad, jei planuojate išlaidauti, geriausia turėti vietinės valiutos. Ir ja pasirūpinti jau Lietuvoje, kadangi visoje Belovežo girioje yra tik viena valiutos keitykla. Mes, pavyzdžiui, jos nepasiekėme.

Dar keletas įdomybių ir skaičių:

  • Lankytini objektai Belovežo girioje mokami. Mūsų kelionės atveju už visus juos (taip pat pietus vietos kavinėje) suaugęs žmogus sumokėjo 22 Eur, o vaikas (iki 14 metų) – 18 Eur. 1 Eur = maždaug 2 Baltarusijos rubliai.
  • Parduotuvėse galima atsiskaityti debetine banko kortele. Kainos mažesnės. Ypač pigios cigaretės, tačiau iš Baltarusijos į Europos Sąjungą, šiuo atveju Lenkiją, leidžiama įsivežti tik 2 pakelius suaugusiam žmogui. Draudžiama vežtis bet kokius mėsos ar sūrio gaminius.
Raimondos Mikalčiūtės-Urbonės/15min.lt nuotr./Parduotuvė viename iš Belovežo girios kaimų
Raimondos Mikalčiūtės-Urbonės/15min.lt nuotr./Parduotuvė viename iš Belovežo girios kaimų
  • Nostalgijos pagauti Baltarusijoje tikrai pirksite bulvių traškučius. Kai kurių skonis tikrai primins vaikystę, kai kurie – nustebins, nes baltarusiai, matyt, mėgsta eksperimentuoti: pavyzdžiui, vienus traškučius pagardino krabų lazdelėmis. Jau vien kvapo užtenka, kad suprastum, jog skonis bus nekoks...
  • Įsileidžia į ribotą teritoriją. Nors Baltarusija skelbiasi, jog be vizų turistai gali lankytis visame Gardine ir Belovežo girioje, iš tiesų taip nėra, todėl reikia paisyti įspėjamųjų ženklų. Pavyzdžiui, kaimelyje, kuriame pietavome, gidas mums parodė netoli kavinės (gal už keliasdešimties metrų) stovintį ženklą. Jis nurodė, kad toliau eiti beviziams turistams draudžiama. Už prasižengimą gresia baudos.
Raimondos Mikalčiūtės-Urbonės/15min.lt nuotr./Štai šis geltonas ženkliukas su šauktuku įspėja, kad beviziams turistams už jo eiti nebevalima
Raimondos Mikalčiūtės-Urbonės/15min.lt nuotr./Štai šis geltonas ženkliukas su šauktuku įspėja, kad beviziams turistams už jo eiti nebevalima
  • Nuo Lietuvos baltarusiškąją Belovežo girią ir joje esančius kaimus skiria vos 500 km, tačiau atvykus ten tikrai patenki į kitą pasaulį. Kol kas akivaizdu, jog į turistus jie žiūri atsargiai.
  • Nors gidai stengiasi sukurti laisvės ir net draugiškumo Lietuvai pojūtį (sąmoningai akcentuojamos Lietuvos ir Baltarusijos istorijos sankirtos, pavyzdžiui, faktas, jog Belovežo girioje medžiodavo Jogaila bei jo palikuonys), pasienyje susidaro įspūdis, jog kol kas svečiai iš užsienio sukelia daugiau vargo, nei džiaugsmo. Žinoma, šis pasienio postas, kuriame praleidžiami trumpalaikius leidimus būti Baltarusijoje galintys turistai, įkurtas tik šiemet liepą. Taigi, galima tikėtis, kad situacija dar pasikeis.
  • Be vizos Belovežo girioje ir Gardine ES piliečiams galima praleisti ne ilgiau kaip tris paras.

Kelionę organizavo bendrovė „Eura Travel“. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais
Reklama
Žaidimų industrijos profesionalus subūrusiems „Wargaming“ renginiams – prestižiniai tarptautiniai apdovanojimai