Tie du nutrūktgalviai – alpinistai Artūras Bazys bei Ričardas Čerbulėnas. Tiesa, išvysti galutinį rezultatą buvo lemta tik vienam iš jų. 2016 m. sausį Alpėse A.Bazys kartu su dar viena alpiniste iš Lietuvos žuvo.
Tačiau jo sumanymas – filmas „Eigeris“ – buvo įgyvendintas. Filmo premjera įvyko 2016 m. vasarą. Neseniai, minint A.Bazio žūties metines, jo kalnų bičiuliai išleido filmo DVD, kurį įsigyti gali kiekvienas norintis. Jį rasite ir kovo 17–19 d. „Litexpo“ vyksiančiose „Montis magia Taurė“ alpinizmo technikos varžybose.
Apie filmą, jo sukūrimo aplinkybes ir daugelį kitų dalykų kalbamės su R.Čerbulėnu.
– Jūs lyg ir nebuvote suplanavęs kartu su Alpių Šiaurinių sienų komanda įkopti į Eigerį, buvote komandos narys, kuris lieka apačioje, bet būtent jūs kartu su Artūru (A.Baziu – aut. past.) į jį įkopėte. Kaip tai nutiko?
– Po pirmos treniruočių kelionės grįžome į Lietuvą laukti gero oro „lango“ lipimui. Tačiau, kai sulaukėme ir teko skubiai ruoštis kelionei, dėl asmeninių ir šeimyninių priežasčių Julius su Pauliumi važiuoti negalėjo, dėl to Artūras pasiūlė man. Iš karto sutikau. Apsisprendžiau, nes niekada nežinai, ar dar kada tokių progų pasitaikys.
– Kokia didžiausia patirtis, įspūdis, kuris nepraeina iki šiol iš kopimo į Eigerį? Ką ši viršūnė jums reiškia asmeniškai?
– Šia svajone, tikslu užkrėtė pats Artūras. 2013 metais po sėkmingo įkopimo į Materhorną užsukome pažiūrėti, kaip atrodo Eigeris. Apie šį kalną Artūras jau buvo svajojęs ne vienerius metus. Užsikrėčiau ir aš – ir tai tapo svajone, kuri išsipildė Artūro dėka.
Ant Eigerio kaip niekur kitur stipriai suvokiau, ką iš tikrųjų reiškia alpinizmas, kaip svarbu patikimas partneris, įranga, maršruto sąlygos, kokia gali būti trapi gyvybė.
Kaip turi viskas sutapti būtent tuo metu, kad pavyktų įkopti ir sveikiems nusileisti žemyn. Ir koks džiaugsmas iškart po nusileidimo išgirsti „Coca Colos“ buteliuko atidarymo garsą! Žiūrėdamas filmą, nuotraukas apie kopimą išgyvenu viską iš naujo. Tai didžiulę patirtį davęs kopimas.
– Kaip gimė Alpių šiaurinių sienų projektas? Kas jį paskatino? Jo tikslai? Kas jau nuveikta šiame projekte? Kas toliau?
– Mintis apie projektą ir filmą gimė 2014 metais, kai Artūras su kitu alpinistu įkopė į Petit Driu.
Jų sumanymas buvo įveikti visas šešias didžiausias šiaurines Alpių sienas ir pastatyti filmus apie tai. Taip išėjo, kad pirmas dvi projekto viršūnes įkopėme dviese.
2015 m. balandžio 11 d. Eigeris Heckmair maršrutu ir 2015 m. rugpjūčio 3 d. Piz Badile Via Cassin maršrutu. Džiaugiuosi, kad galėjau prisidėti prie Artūro didžiosios svajonės – Eigerio – išsipildymo. Projektas bus tęsiamas. Aš asmeniškai tikiuosi lipti Materhorno šiaurine siena. Alpinistams visada svarbu kelti sau iššūkius, kuriuos įveikus atsiranda vis kiti, nauji, kuriems reikia intensyviai ruošti save tiek fiziškai tiek psichologiškai.
– Kuo ypatingas projektui ir alpinizmui Lietuvoje filmas „Eigeris“? Kaip gimė filmo idėja? Kaip filmas buvo priimtas Lietuvoje?
– Tai pirmasis profesionalus lietuviškas dokumentinis filmas apie lietuvių alpinistų iššūkį – įkopti į šešias didžiąsias Alpių šiaurines sienas. Jame pasakojama ne tik apie Eigerį tačiau ir apie alpinizmą apskritai, pavojus, treniruotes, technika. Tai Artūro palikimas mums. Mano žiniomis, kol kas oficialiai filmas buvo rodomas tik Lietuvoje. Savaime aišku, jis buvo priimtas jautriai Artūrą pažinojusių žmonių. Po filmo premjeros vis išgirsdavome, kad maži būreliai keliautojų, įvairiu sričių sporto entuziastų rengia filmo peržiūras. Tai rodo, kad lietuviams alpinizmas yra įdomus ir jie siekia susipažinti artimiau.
– Kuo išsiskyrė Artūras Bazys kaip alpinistas? Kada su juo susipažinote?
– Artūras buvo tikras profesionalas: stiprus komandos vadovas, taktiškas ir draugiškas. Jis mokėjo be ilgų aiškinimų nukreipti žmogų tinkama linkme. Visada važiuodamas žinojo ką, kaip ir su kuo lips. Puikiai orientavosi kalnuose. Buvo stipriai pasiruošęs ir fiziškai ir psichologiškai. Susipažinome 2012 metų žiemą. Tai buvo mano pirma alpinistinė kelionė. Lipome į Mont Dolent viršūnę. Nuo tada jis tapo mano mokytoju ir ugdytoju.
Kasmet bent po kelis kartus išvažiuodavome į Alpes. Kartu įveiktos viršūnės – Materhornas, Piz badile du kartus skirtingais maršrutais, Arete du Cosmique, Torre Innominata, Fil a Plomb, kitais ledo, mixo, uoliniais maršrutais. Kartu treniruodavomės ir Lietuvoje. Iš didžiulės perduotos jo patirties, ko gero labiausiai įstrigę žodžiai: „Svarbiausia rasti savyje stiprybės pasukti atgal“.
– Kai žūva bendramintis, bendražygis alpinistas, kokios mintys ir jausmai užklumpa, kaip padedate sau? Ar kopti į kalnus po tokių žinių norisi?
– Žmogus, lipantis į kalnus suvokia, kokia tai vieta. Turi žinoti, jog gali būti visko, ir kiek įmanoma tam pasiruošti. Prisimenant, žiūrint nuotraukas ar vaizdo įrašus, apsiašarojęs spaudžiu kumščius, bet šypsausi. Kiekvienas žingsnis – tik pirmyn. Ypač dabar į kalnus susikoncentruoti reikia daug stipriau. Jaučiu, kad turiu perduoti jo mokymą kitai kartai.
Pirmąjį lietuvišką dokumentinį filmą „Eigeris“, išleistą kompaktiniame diske, įsigyti galima JAK būstinėje žvėryno odontologijos klinikoje (www.zok.lt mob. 869853070).
Jį taip pat rasite kovo 17-19 d. Vilniuje, „Litexpo“ vyksiančiose „Montis magia Taurė“ alpinizmo technikos varžybose.
Apie šias varžybas ir kalnų turizmą, alpinizmą plačiau pasakoja Lietuvos alpinizmo asociacijos prezidentė VilmaTūbutytė, šią savaitę viešėjusi 15min studijoje.
