Pirmąją pasakojimo apie Ekvadorą dalį skaitykite čia.
Pasiekti šį monstrą geriausia iš Latakungos, tačiau kelionė jo link (ypač jei nesate užsisakę turo) yra ilga ir paini – įėjimas į parką, kuriame stūkso ugnikalnis, nutolęs nuo pagrindinio kelio per 6 kilometrus; dar 9 kilometrus jums prireiks įveikti, kad pasiektumėt muziejų, tada, aplenkę Limpiopugno ežerą ir sukorę dar 12 km, pasiektumėte bazinę stovyklą (refugio), už kurios kelionę galėtumėte tęsti tik turėdamas specialią įrangą ir lydimas gido.
Šiame sunkiame kelyje jums talkinti pasiryžę dešimtys oficialių turizmo profesionalų ir tiek pat nelegalų – pastarieji lūkuriuoja ties posūkiu prie pagrindinio kelio. (Visada atidžiai pasverkite, ką laimite ir ko netenkate vienu ir kitu atveju!) Pagaliau galite, sumokėję už įėjimą, keliauti po parką pėsčiomis arba autostopu – iš visur atsiveria puikūs, tiesiog fantastiški vaizdai.
Beje, grįžę į Latakungą atsitiktinai aptinkame visiškai apypadorės kolonijinės architektūros salelių, ir miestelis ūmai pasirodo nebe toks niūrus, kokį jį manėme esant iš pradžių. Be to, nuotaiką gerokai pakelia įspūdis, kad visi miestelio gyventojai vienu metu (o tai buvo šeštadienio vakaras) nusprendė nusikirpti – kirpėjai plušo net išsijuosę, ligi pat vėlyvos nakties.
Kas juos paskatino taip staiga vienu metu susirūpinti savo grožiu, deja, jau nebesužinosime – kitąryt dar prieš aušrą skubame į stotį. Mūsų kelionės tikslas – gydomosiomis versmėmis ir švelniu kalnų klimatu garsėjantis Banjosas.
Ši kelionė visiškai patvirtina Ekvadoro, kaip kontrastų šalies, stereotipą – vėjingus aukštikalnių tyrus po vos kelių valandų kelio autobusu keičia žali, vešlūs peizažai. Kalnų viršūnės čia kyla gerokai žemiau jūros lygio, todėl jie gausiai apžėlę medžiais ir krūmynais – jautiesi atsidūręs kokioje Slovakijoje ar Lenkijos Tatruose. O kur dar vėjas, kvepiantis žiedais ir vasaros drėgme! Dievaži, po niūrios, žiemiškos Latakungos tai yra rojus.
Ir tai taip pat yra nepatyrusių trekerių rojus – apstu maršrutų po kalnus, kuriems įveikti nereikia nei specialaus pasiruošimo, nei gidų, užteks intuicijos arba paprastos GPS paremtos programėlės (pvz., „Wikiloc“) ir tinkamos avalynės.
Spoksome į netoliese dunksantį ugnikalnį, sūpuojamės virš bedugnės (populiari tenykštė pramoga, tokios sūpuoklės įrengtos kone kiekvienoje kalnų turizmo sodyboje), daromės asmenukę prie kažkokio didelio gyvūno pėdos, o leisdamiesi atsitrenkiam tiesiai į penkių aukštų namui prilygstančią Šv. Marijos, žvelgiančios į miestelį iš kelių šimtų metrų aukščio, nugarą. Deja, čia mintyse akimirką šmėsteli tolimoji Kinija – iš arti ji labiau primena ne žmogų, bet soste įsitaisiusį nušiurusį drakoną.
Nusileidę nuo kalnų patenkame į miesto šurmulį, kuris, kaip ir visur kitur Lotynų Amerikoje, tęsiasi tik iki septintos–aštuntos valandos vakaro. Vėliau, tarsi stebuklinga lazdele pamojus, visi dings, ir nakčiop pasivaikščioti sumaniusį neišmanėlį pasitiks tik grotos, spynos ir valkataujantys šunys.
Pastarųjų baimintis, beje, visai nereikia – jie neįkyrūs, nuolankūs ir pernelyg nesiveržia bičiuliautis. (Šunų atsargumas visai suprantamas, mat vietiniai už įžūlumą mielai juos atspardo ar išvanoja kokiu nors pagaliu taip, kad Europoje taip pasielgęs žmogus bemat atsidurtų kalėjime.)
Viešbučiai, kurių apdailai čia naudojamas medis, ypač skurdžios, įdrėgnėjusios virtuvės, kur senų riebalų tvaikas susijungia su pro langus besiveržiančiu žiedų kvapu, mintyse sugrąžina į sovietines poilsines Pervalkoje arba Preiloje, ir pasaulis praranda laiko dimensiją.
Tačiau jau kitą rytą blizgučiais ir jėzumis aplipdytas autobusas išplėšia mus iš sentimentų burbulo ir, leisdamas juodų dūmų tumulus, išgabena į vakarą, kurį leisime džiunglių prieangyje įsikūrusiame Tenos mieste, rodydami savo fotoaparatus smalsioms beždžionėms, šurmuliuojančioms miesto centre įrenginėjamame Amazonės parke (Parque Amazónico).
Ekvadore džiunglės yra gerokai lengviau prieinamos (ir dėl to tai pigesnis malonumas) nei kaimyninėse Peru, Kolumbijoje ar Brazilijoje.
Be šio parko, kuriame mumis dar ypač susidomi ilgauodegių, smailiasnukių ir žvitriai medžių šakomis bėgiojančių žvėrelių kolonija (deja, taip ir nesužinosime jų rūšies, nes nepavyko jų tinkamai nufotografuoti), ir beprotiškos skulptūrinės kompozicijos miesto centre, vaizduojančios autochtonų gyvenimo būdą, Tenoje iš tikrųjų nėra ką daugiau pamatyti – tai patogi bazė išvykoms į džiungles.
Šia galimybe verta pasinaudoti, mat Ekvadore džiunglės yra gerokai lengviau prieinamos (ir dėl to tai pigesnis malonumas) nei kaimyninėse Peru, Kolumbijoje ar Brazilijoje. Nepaisant to, diena džiunglėse su nakvyne namelyje ir gido paslaugomis jums kainuos nuo 80–100 JAV dolerių. Nepigu, bet ir pavojaus, kad jūsų teisėti lūkesčiai bus nuvilti, čia mažiau – kelionių vadovai sutartinai teigia, kad būtent Tenoje jūsų laukia patys geriausi laukinės gamtos gidai.
O iš savo asmeninės patirties galiu štai ką pasakyti: net jei ir nevyksite į džiungles, ar bent į pačiose jų prieigose esantį Misahuallí miestelį, garsėjantį drugiais ir paplūdimiais, jos pačios įsiverš pas jus – smarkiu tropiniu lietumi, kokio galbūt dar nesate matę, arba (blogesniuoju atveju) uodais, pasiryžusiais jus nubausti už tai, kad tinkamai neužsklendėte tinklelio ant lango.
Iš Tenos, nepasikliaudami keliautojų, tvirtinančių, neva „ten nieko įdomaus nėra“, nuomone, vykstame į Gvajakilį – miestą, kurio vardas, anot legendos, kilęs iš seno mito apie indėnų vado Pumos („Gauyas“) ir jo žmonos („Quill“) meilę. (Žinoma, šiuolaikiniai tyrinėtojai mano kitaip; anot jų, pavadinimas kilęs iš žodžių „hua“ – kraštas, „illa“ – graži prerija, ir „Quilca“ – Gvajaso upės intakas, kur iki pat išnaikinimo XVII a. gyveno Quilca gentis.) Taip pat tai didžiausias šalies miestas (apie 2 mln. gyventojų) ir pagrindinis uostamiestis, turintis didžiausias užsienio prekybos apimtis. Būtent iš čia išplukdomi ir pasklinda po pasaulį garsieji Ekvadoro bananai.
Būtent iš čia išplukdomi ir pasklinda po pasaulį garsieji Ekvadoro bananai.
Nors daugelis turistų į Gvajakilį atvyksta pakeliui į Galapagų salas, mes atkeliaujame veikiau įsitikinti, jog geriausias kelionių patarėjas yra nuosavos kojos ir akys. Ir nesuklystame: gvajakiliečių pastangos laužyti stereotipus apie savo miestą (neva nesaugu, nėra įžymybių ir t.t.) matyti kiekviename žingsnyje – progreso tempus puikiai iliustruoja rekonstruojami namai ir naujos statybos miesto centre, ir ypač šiuolaikiška Malecón 2000 krantinė, jungianti Mercado Sur pietuose su Barrio Las Peñas bei spalvingais nameliais aplipusia Cerro Santa Ana kalva šiaurėje.
Šiuose istoriniuose kvartaluose ypač jauku, čia norisi pasiduoti instinktui klaidžioti mažomis gatvelėmis be žemėlapio ir GPS, o vakare pailsinti kojas (ir pripildyti skrandžius) viename iš jaukių restoranėlių.
Deja, neturime nei laiko, nei lėšų – ypač pastarųjų – aplankyti Galapagų salas, daugeliui tampančias vizito į Ekvadorą tikslu. Apie 1000 kilometrų nuo žemyninės šalies dalies nutolusį salyną europiečiai atrado atsitiktinai – išspręsti ginčo tarp Francisco Pizarro ir jo leitenantų į Peru vykusio ketvirtojo Panamos vyskupo Frayaus Tomáso de Berlanga‘os laivui dėl sumažėjusio vėjo iškrypus iš kurso, 1535 m. kovo 10-ąją.
Tai natūralus rezervatas, kuriame gausu niekur daugiau pasaulyje neaptinkamos floros ir faunos. Turbūt daugelis yra girdėję apie Galapagų salų pasididžiavimą – legendinius gigantiškus vėžlius. Salose aptinkama specifinė Galapagų pingvinų rūšis, taip pat 14 kikilių rūšių – vadinamieji „Darvino kikiliai“, Galapagų jūrų liūtai ir t.t. Seniausi salų gyventojai – vėjų atblokšti flamingai ir fregatos.
Kelionė į Galapagų salas atsieis mažiausiai kelis šimtus eurų – tiek kainuos skrydis iš Kito arba Gvajakilio į vieną iš dviejų salose esančių oro uostų. Dar ne vieno šimto eurų pareikalaus kruizas, be kurio jūsų išvyka į Galapagus būtų veikiau simbolinė.
Vis dėlto nereikėtų užmiršti, kad kelionė į salas atsieis mažiausiai kelis šimtus eurų – tiek kainuos skrydis iš Kito arba Gvajakilio į vieną iš dviejų salose esančių oro uostų – Baltros arba San Kristobalio (šiuo metu galima rasti už 230 Eur roundtrip). Dar ne vieno šimto eurų pareikalaus kruizas, be kurio jūsų išvyka į Galapagus būtų veikiau simbolinė. (Nebent esate užkietėjęs knygagraužys – tokiu atveju galbūt ir iškeistumėte tą kruizą į ramų vakarą kur nors San Kristobalio viešbutyje su K.Voneguto romanu „Galapagai“, beje, išverstu ir į lietuvių kalbą).
Salose buvoję keliautojai įspėja neskubėti rezervuotis turą/kruizą po salas – iš pradžių reikia pasirūpinti skrydžio į Galapagus bilietais, mat lėktuvai, ypač sezono metu, būna pilni, ir jums gali nepavykti gauti bilietų reikiamomis datomis. O štai kruizų pasiūlymų gana patraukliomis kainomis gausite kada beatvyktumėte.
Na, o mes toliau slenkame per žemyninį Ekvadorą. Kitas mūsų punktas – Kuenka. Kuenkoje savo pėdsakus paliko mažiausiai trys kultūros. Kai ispanai čia atvyko 1540-aisais, jie aptiko didelio, bet trumpai gyvavusio Inkų miesto Tomebambos (Saulės slėnis) griuvėsius, ir inkų preciziškai išskobtus akmenis be jokio gailesčio inkorporavo į savo pačių struktūras. Prieš inkus beveik 3000 m. čia gyveno indigenai kanjarai, taip pat turėję miestą, vardu Quanpondelig (lygus ir didelis kaip dangus).
Baltai dažytas (ir reprezentuojantis save kaip baltas) miestas, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, nustebina tvarka ir palyginti aukštesniu civilizaciniu lygiu – bent jau taip rodosi, regint vietinių pastangas civilizuoti kasdienybės sferas, kurios daug kur trečiajame pasaulyje būna visiškai apleistos: daugiau informacijos centrų, elektroninių paslaugų, esama centralizacijos požymių. Dėl to daug kas Kuenką laiko europietiškiausiu Ekvadoro miestu.
Tiesa, daugiausia to europietiškumo dvelksmo, matyt, suteikia 16–17 amžiaus ispanų kolonijinė architektūra, panaši į tą, kuri dominuoja visur Ispanijoje.
Įdomu, kad savo „baltą miestą“ turi kone kiekviena Lotynų Amerikos šalis. Kolumbijoje tai – Popajanas, Peru – Arekipa, Bolivijoje – Sukrė. Daugelis jų – skirtingai nei Kuenka, kur nieko panašaus neišgirdome – puoselėja ir romantiškas legendas apie savo spalvos kilmę. Pavyzdžiui, Popajane pasakojama, neva namai baltai pradėti dažyti, kad lengviau būtų pastebėti nuodingus vabzdžius, o Arekipos namų spalvą nulėmusios statybai naudotos vietinės uolienos.
Nepaisant tvarkingumo ir tikro ar tik įsivaizduoto europietiškumo, Kuenkos centras anaiptol nevirtęs nevalgomu saldainiu, kaip yra atsitikę didžiumai Europos senamiesčių. Čia, kaip ir daugelyje vargingesnių valstybių, gyvenimas dirbtinai negražinamas ir neretušuojamas – matyt, dėl to, kad jis ir taip spalvingas. O baltame fone jis spalvingas ypač. Savo ryškiaspalvių audinių rietuvėse arba tarp ryškių vaisių tarytum prasmegusios indėnės, balkonuose rymančios močiutės, šalimais – plastmasiniai niekučiai iš Kinijos, kalvystės dirbiniai, gėlės...
Mes nepraleidžiame progos aplankyti Ingapirką – svarbiausią inkų kompleksą Ekvadore, pastatytą inkų ekspansijos į dabartinio Ekvadoro teritorijas metu 15 amžiaus pabaigoje. Galbūt kiek mažiau įspūdinga nei daugelis kaimyninėje Peru išlikusių inkų paveldo vietų, mums ji pasirodo ypač vertinga kitu aspektu.
Kadangi pasaulinė turizmo industrija šį objektą laiko antrarūšiu, čia nėra žmonių mėsmalės, fotoaparatų spragsėjimas neužgožia slėniuose slūgsančios tylos, palei griuvėsius žolytę ramiai rupšnoja alpakos ir lamos, nežinančios, kad jų giminaitės Peru ir Bolivijoje tokios prabangos dažnai sau negali leisti: jos dieną naktį turi sunkiai dirbti... alpakomis ir lamomis.
Pamojuojame joms, viltingai į mus sužiurusioms, atsisveikiname su gidu (jo paslaugos, beje, buvo įskaičiuotos į bilieto kainą) ir neriame į autobusą, kuris mus pargabens atgal į Kuenką. O iš ten, kitu autobusu (tiksliau – dviem autobusais: vienas nuveš iki Lochos, kitas – nuo Lochos, per pasienio postą Makaroje – į Piurą), pajudėsime link sienos, už kurios mūsų laukia slėpiningasis Peru.
Tačiau, kaip ir pridera išvažiuojant iš šalies, kurią pamilome, pasižadame: čia dar sugrįšime. Arba kaip laimingi pensininkai, susivilioję nemokama sveikatos apsauga ir patraukliomis mums, europiečiams, kainomis, arba tiesiog šiaip, akimirkos įkvėpimo pagauti – vulkanų, bananų ir – tuokart jau tikrai tikrai – Galapagų.
