Kelyje esame jau mėnesį. Per tą laiką nuvažiavome jau 1900-2650 km. Po Nikaragvos, apie kurią pasakojome praėjusį kartą, sėdome į autobusą. Ir po daugybės valandų jame ir gausybės pasienio kontrolės postų mes jau Hondure. Čia neužtrukome – mūsų laukė Salvadoras. Papietavę jame išvykome į galutinį šio etapo tikslą – Gvatemalą.
O čia mūsų laukė ne tik pati Gvatemala, bet ir Kristen su Reilley – kanadiečiai, kuriuos atsitiktinai sutikome pačioje kelionės pradžioje Panamos miesto stoties kasoje ir nuo tada žaidžiame „katę ir pelę“: ir štai pelė vėl pagauta – ją „valgysim“ Antigva miestelyje.
Miestas labai gražus, nors nedidelis. Čia nerasi nė vieno pastato, aukštesnio nei dviejų aukštų, kadangi miestiečiams jau atsibodo atstatinėti griuvėsius po stipresnių žemės drebėjimų. Nieko keisto, nes Antigva įsikūręs trijų ugnikalnių papėdėje, kurie visi baugina, bet ir hipnotizuoja užsiropšti į viršų, link debesų.
Naktimis, kai miesto šurmulys nutyla, net sapnuodamas girdi ungikalnio Fuego pasikartojančius išsiveržimus. Kuo Antigva skirasi nuo kitų mūsų aplankytų miestų? Jie visi buvo turistiški, gatvėse matėsi nemažai baltųjų. Tačiau jie ten viešėdavo trumpai. O čia priešingi nei kitur, turistai su savo šeimomis sugrįžta gyventi ilgesniam laikui.
Be to, tuoj pat išgirsti vidinį šauksmą ir vienintelė tavo dilema tam klausimas, į kurį ugnikalnį kopti pirmiausia. Patys kiečiausi renkasi Actenango. Kopimas į jį trunka dvi dienas, su stingdančia nakvyne palapinėse ugnikalnio viršūnėje ir galimybe iš arti stebėti šalia esančio Fuego išsiveržimus. Žmonės sako, kad buvo „be proto sunku, be proto šalta, bet kartu gražiausia, ką esu matęs gyvenime“.
Mūsų Himalajiškas šauksmas buvo šiek tiek silpnesnis – ne tam pabėgome nuo lietuviškos žiemos, kad sušaltume Gvatemaloje, todėl išsirinkome antrąjį ugnikalnį – Pacaya. Šis milžinas paskutinį kartą buvo rimtai išsiveržęs 2010 metais ir tąkart iš namų iškraustė virš 140 žmonių.
Iki šiol lava yra stingimo procese ir, nors viršus kietas ir galima ant jo vaikščioti, iš vidaus spinduliuoja karštis. Kai kuriose vietose jis toks stiprus, kad mums pavyko išsikepti amerikietiškus zefyrus. Ir vis dėlto, nors Pacaya ilsisi po paskutinio stipraus smūgio, jis yra aktyvus ugnikalnis ir savo gyvybę rodo maža lavos srovele (kaip seile) tekindamas plonytį ugnies upelį nuo savo didingos viršūnės.
Mes ten jau nėjome – girdėjome batai nepakelia tokio karščio, bet nufotografavome. Beje, lipant į viršų iš paskos beveik visą kelią seka vietiniai su arkliais ir siūlo savo „Organic taxi“ paslaugas pavargusiems.
Šiame žygyje sutikome pirmą tikrą lietuvį – Stasį iš Druskininkų/Vilniaus. Po pokalbio su juo dar kartą supratome, koks mažas pasaulis, nes per keletą minučių radome bendrų pažįstamų, bendrų interesų bei pasidalinome maršruto rekomendacijomis, nes keliaujame priešingomis kryptimis.
Po Antigvos sekė kelionė į Semuk Čampėjų. Po poros valandų duobėtais ir stačiais kalnų serpantinais bei ilgoko kopimo stačiu šlaitu pasiekėme ją – mūsų naują kelionės vietą Gvatemaloje. Tai – natūralus kalkakmenio tiltas, virtęs vandens baseinais, sutekančiais vienas į kitą ir besitęsiantis 300 metrų virš turkio spalvos upės, sukurdamas požeminius urvus po savimi.
Kai pagaliau pamatėme Cahabòn upę – likome be žado, pasijautėme kaip „sufotošopintoje“ nuotraukoje su stipriais kontrastais tarp žalių džiunglių ir žydrai mėlyno upės vandens. Besimaudydamas tame vandeny, jautiesi tarsi natūraliame SPA, o vieną su kitu baseiną jungiantys kriokliai ne tik muzikaliai pagyvina aplinką, bet ir virsta vandens čiuožyklomis, kai nori peršokti iš vieno baseino į kitą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Semuk Čampėjus – grožis, priverčiantis mąstyti
Dar viena įdomi patirtis – buvimas maistu baseinuose gyvenančioms žuvytėms. Iš pirmo žvilgsnio nepiktybiškos, labai mažos žuvelės minta (ne tik) žmogaus pasenusia oda. Vos tik įbridome į vandenį, buvome pradėti valgyti. Jei pastovi vandenyje nejudėdamas bent minutę, tave valgo bent 15 žuvelių vienu metu. Tailande už tokią pramogą (palaikyti kojas akvariume su šiomis žuvytėmis) reikėjo susimokėti, o čia „viskas įskaičiuota“. Tik labai kutena!
Ištyrinėję paviršutinį pasaulį, leidomės į pažintį su povandeniniu. Į jį galima patekti panėrus po kriokliu, kur upė yra išraususi urvus. Vieni jų didesni, kiti mažesni. Į kai kuriuos gali patekti tik nerdamas po vandeniu ir žinodamas, jog tarp upės ir urvo lubų yra mažas plyšelis, kuriame priglaudus burną galima gauti oro gurkšnį.
Pakeliui namo man „išdygo ragai“. Pasakiau vairuotojui, kad Vytautas norėtų įšokti į srauniąją upės dalį nuo 12 metrų tilto. Vytautas atrodė nustebęs: „Pala, o aš sakiau kad noriu?“. Bet kadangi autobusas jau stovėjo vidury tilto, o keleiviai suskubo išlipti pasižiūrėti šou – dėtis jau nebuvo kur, tad beliko tik ropštis per turėklus ir nerti žemyn. Keista, bet prisijungti norinčių neatsirado.
Vakarop, aplankėmė Lanquin urvus, kuriuose majai atlikinėjo apeigas – čia dar galima rasti jų piešinių. Kaip tyčia, prieš mums atvažiuojant visoje apylinkėje dingo elektra, todėl pasivaikščiojimas po urvus vyko romantiškai – žvakių šviesoje. O pabaigoje buvom išlydėti kelių šimtų mažų, tačiau labai aktyviai besiplakančių šikšnosparnių.
Tikalis – turbūt privaloma vieta Gvatemaloje. Neaplenkėme jos ir mes. Tai buvo paskutinė mūsų stotelė Gvatemaloje ir pirma rimta pažintis su majų civilizacijos istorija ir didybe. Atvykome į Flores miestą šalies šiaurėje, kuris yra puikus atspirties taškas lankyti garsiuosius majų miesto Tikalio griuvėsius.
Su nekantrumu laukiau šios dienos! Mano vyresnysis brolis Marius anksčiau labai domėjosi senovės civilizacijomis – tarp jų majais, inkais, actekais. Tad daug buvau apie tai girdėjusi. Tos simetriškos ir didingos laiptuotos piramidės man visuomet kėlė susižavėjimą – svajojau jas pamatyti savomis akimis.
Tikalio atradimo istorija kiek kurioziška. Prieš pusantro šimtmečio šiose džiunglėse klaidžiojo tų dienų verslininkai, kurie ieškojo tam tikrų medžių, iš kurių buvo gaminama kramtomoji guma. Rado jie kai ką daugiau... Šiuo metu Tikalio nacionalinis parkas išsidėstęs 550 kv. km teritorijoje ir yra didžiausias išlikęs šios civilizacijos miestas.
Jis įkurtas maždaug 900-aisiais metais prieš Kristų, o pakilimo laikotarpiu jame gyveno apie 100 000 žmonių. Dėl aukštų (iki 44 metrų) ir pakankamai arti vienas kito esančių pastatų šis miestas netgi pravardžiuojamas „Majų Niujorku“.
Beje, tie medžiai, kurių dėka buvo atrasti griuvėsiai, vis dar čia auga, tačiau kadangi parkas įtrauktas į UNESCO vertybių sąrašą, jų kirsti čia negalima. O be to, su kinų gaminama guma vis tiek nepakonkuruosi.
Įdomu tai, kad nors pati majų civilizacija išnyko prieš daugiau nei tūkstantmetį, jos pėdsakai išliko iki šių dienų. Net apie 40 proc. Gvatemalos gyventojų turi čiabuvių kraujo, šalyje vis dar vartojamos daugiau nei dvi dešimtys majų dialektų, o dalis majų net ir nemoka ispanų kalbos. Ji yra oficiali kalba Gvatemaloje.
Tačiau globalizacija ir šioje šalyje pasiekia net giliausias džiungles. Vietiniams patinka kopijuoti vakarietišką kultūrą, tad išsaugoti senąsias tradicijas nėra lengvas.
Ilgai Flores neužsibuvome – išgirdome Karibų jūros šauksmą, tačiau radome laiko paminėti mano gimtadienį, ragaudami autentiškus majų patiekalus pasislėpę palmių paunksmėje.
